15min pokalbis su Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamento) direktoriumi prof. dr. Renaldu Čiužu apie tai, kaip tėvams tokiame pokalbyje jaustis užtikrinčiau, kur patiems ieškoti informacijos, kaip ją pateikti skirtingo amžiaus vaikams.
Pasak pašnekovo, lyginant su kitomis ES šalimis, Lietuvoje psichoaktyvias medžiagas statistiškai išbando kiek vyresni paaugliai, nei bendras vidurkis. 2020 m. paskelbtoje tyrimo „Alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo Europos mokyklose (ESPAD)“ ataskaitoje pateikti duomenys rodo, kad narkotikus mokiniai pirmą kartą bandė vartoti būdami vidutiniškai 14 metų. ES šalyse tarp mokinių, vartojusių kanapes, didesnė dalis nei Lietuvoje jas pirmą kartą pabandė būdami 13 metų ar jaunesni (ES– 2,4 proc., LT – 1,9 proc.).
– Kiek aktyviai tėvai Lietuvoje inicijuoja pokalbius su savo atžalomis apie narkotikus ir kodėl svarbu apie tai kalbėti?
– Pernai Departamentas vykdė tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau nei 18 tūkst. mokyklinio amžiaus vaikus auginančių tėvų. Šis tyrimas parodė, kad bent kartą gyvenime apie narkotikų keliamą pavojų su savo vaikais yra kalbėję 59 proc. tėvų. Tėvai apie narkotikus dažniausiai kalba bendrai, neišskirdami konkrečių medžiagų ar jų grupių. Klaidinga manyti, kad vaikas bus apsaugotas nuo problemų, susijusių su narkotikų vartojimu, jei apie tai neturės jokios informacijos. Pradėjęs gyventi savarankiškai, išvykęs studijuoti, jis gaus informacijos iš kitos aplinkos – draugų ar kursiokų, o tuomet kyla pavojus, kokia tai bus informacija ir kiek kritiškai jis sugebės ją vertinti.
-
Kodėl „ne“ ir yra „ne“: svarbiausia, ką apie seksualinį smurtą turi žinoti vaikai ir paaugliai
-
Psichiatrė – apie paauglių emocinę krizę: negalėdami susitikti su draugais, dalis paauglių jaučiasi vieniši, atstumti
-
Specialistės patarimai: kaip atpažinti, kad paauglys rūko, ir kaip jį atpratinti nuo šio žalingo įpročio
– Ko gero, dalis tėvų mielai perleistų prevencinius pokalbius šia tema pedagogams.
– Taip, jei kalbame apie prevenciją, be šeimos, svarbus ir mokyklos vaidmuo. Psichoaktyviosios medžiagos dažniausiai ir pradedamos vartoti dar mokykliniame amžiuje, todėl prevencija ugdymo įstaigose labai svarbi. Mokykloje ir yra palankiausia aplinka įgyvendinti įvairiausias prevencijos priemones ar programas, nes čia vaikai praleidžia daugiausia laiko, o mokytojai turi informacijos apie vaikus, kurios neturi tėvai, jie gali pastebėti ir pirmuosius elgesio pokyčius, pavojaus ženklus.
Nuo 2017-ųjų rugsėjo visos Lietuvos mokyklos privalo užtikrinti, kad kiekvienas mokinys dalyvautų bent vienoje nuoseklioje ir ilgalaikėje programoje, apimančioje smurto, alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevenciją, sveikos gyvensenos skatinimą. Apie narkotikų žalą mokykloje rekomenduojama kalbėtis su pagrindinio mokyklinio amžiaus (5–8 kl.) vaikais. Programoje taip pat nurodoma, kokias žinias ir gebėjimus kiekvienos amžiaus grupės mokiniai turi įgyti. Tarkime, 5–8 klasių mokiniams jau turėtų būti paaiškinta psichiką veikiančių medžiagų vartojimo žala, dėl to kylančios problemos. Jie turėtų įgyti žinių, leidžiančių atsispirti bendraamžių spaudimui, gebėti įvertinti psichiką veikiančių medžiagų riziką ir prireikus kreiptis pagalbos dėl jų vartojimo.
– O jei, tarkime, jaunesnis vaikas, pradinukas, kokiame nors kontekste nugirdęs žodį „narkotikai“, tėvų teiraujasi, kas tai yra?
– Jei mažas vaikas pamini narkotikus, tėvai turėtų atsargiai paklausti, ką jis apie tai žino. Pasakykite, kad norėdamas sužinoti daugiau, visada gali kreiptis į jus ir paprašykite, kad pasisakytų, jei kas nors jam pasiūlys pamėginti narkotikų ar kitų psichoaktyvių medžiagų. Bendrai kalbant, informaciją apie konkrečius narkotikus reikėtų pateikti atsižvelgiant į vaiko amžių, kad tai nesukeltų vaiko susidomėjimo ir noro išbandyti. Jei tėvai bus tinkamai pasiruošę šiam pokalbiui ir suteiks vaikui objektyvios informacijos apie narkotikų žalą, nebijos atvirai užduoti paprastų klausimų, taip padės savo vaikui pačiam suformuoti neigiamą požiūrį į narkotikų vartojimą.
Suaugusiesiems nereikėtų tikėtis, kad vaikas automatiškai sutiks su tuo, ką jie sako, ypač jei tai paauglys, tad tėvai turi būti pasirengę išklausyti ir jo nuomonę.
Žinoma, suaugusiesiems nereikėtų tikėtis, kad vaikas automatiškai sutiks su tuo, ką jie sako, ypač jei tai paauglys, tad tėvai turi būti pasirengę išklausyti ir jo nuomonę. Jei tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai geri, bendraujama atvirai ir nuoširdžiai, net ir atžalai susidūrus su problemomis į jį įsiklausoma, visas šis komplektas turės didelę įtaką, kad vaikas nebandys vartoti ar nevartos psichoaktyviųjų medžiagų. Ne mažiau svarbu ir kokį pavyzdį tėvai rodo savo vaikams.
– Koks turėtų būti tėvų pokalbio su vaiku tonas – dalykiškas, tik informuojantis ar gąsdinantis, perpėjantis apie pavojus ir pan.
– Iš tiesų pokalbiui su vaiku reikia nepagailėti nei laiko, nei kantrybės. Pirmiausia tėvai turėtų įsitikinti, kad niekas nepertrauks pašnekesio. Kalbą geriau pradėti iš anksto apgalvota įžanga, kuri turėtų skambėti kuo natūraliau. Pavyzdžiui, lyg tarp kitko užsiminkite apie neseniai skaitytą straipsnį ar matytą filmą apie narkotikus. Jei vaikas „užsikabins“ už šios temos, būkite pasirengę jį išklausyti. Nereikėtų vaiko gąsdinti akcentuojant vien ilgalaikes neigiamas narkotikų vartojimo pasekmes – rimtus sveikatos sutrikimus ar mirtį. Tačiau būtina paaiškinti, kodėl narkotikų negalima vartoti, kokios yra narkotikų vartojimo teisinės, socialinės, psichologinės pasekmės, kad visi narkotikai yra itin kenksmingi sveikatai.
Tėvai turėtų klausytis, ką sako vaikas, ypatingą dėmesį kreipti į jo jausmus. Nereikėtų bijoti klausti, aiškintis – kuo daugiau tėvai supras, tuo lengviau bus kalbėti, spręsti problemas. Svarbu ne tik tai, kad tėvai žinotų, ką jaučia ir galvoja jų vaikas. Vaikui taip pat turėtų būti aiški tėvų pozicija bei šeimoje galiojančios taisyklės: ką leidžiama daryti namuose, kam tėvai pritaria/nepritaria, ar vaikas bus palaikomas nepriklausomai nuo to, kaip pasielgs. Tik jei bus aiškios leistino elgesio ribos, vaikas suvoks, kad jas peržengęs, gali tikėtis atitinkamos tėvų reakcijos. Vis dėlto, Lietuvoje tik 66 proc. šeimų yra nustatytos aiškios taisyklės, koks elgesys yra tinkamas ir koks ne, ką vaikai gali daryti, o ko ne.
– Tėvai neretai nuogąstauja, kad „vaikas pasiduos blogai įtakai“, kaip išmokyti atsispirti pavojingiems pasiūlymams?
– Taip, svarbu, kad tėvai išmokytų vaikus, kaip atsisakyti, atsispirti bendraamžių spaudimui išbandyti psichoaktyviąsias medžiagas ar kitaip rizikuoti. Pabrėžkite, kad nieko blogo pasakyti draugams, kad nenori vartoti alkoholio, rūkyti ar išbandyti narkotikų. Rekomenduokite tiesiog pasakyti: „Man gerai ir be šito“, „ačiū, bet tikrai ne“. Galima šeimoje sužaisti situacijas, parepetuoti skirtingus atsisakymo būdus. Tos situacijos nebūtinai turi būti susijusios su narkotikais.
Labai svarbu, kad tėvai žinotų bei domėtųsi, su kokiais draugais ir kokioje aplinkoje vaikas leidžia laiką, stebėtų vaiko mokymosi pasiekimus. Taip pat svarbu skatinti atžalas prireikus kreiptis pagalbos į tėvus ar kitus suaugusiuosius (rekomenduojama konkrečiai aptarti kokius). Tiesiog pasakyti vaikui, kad jei jis jaučiasi blogai, pirmiausiai tegul ateina pasikalbėti su tėvais ir kartu rasite būdų įveikti sunkumus.
– Ar šiuolaikiniams tėvams pakanka žinių apie narkotines medžiagas ar vis tik jie patys dažnai stokoja informacijos? Nes juk sunku kalbėtis apie tai, apie ką nieko nežinai.
– Mano jau minėto tėvų tyrimo duomenimis, 8 proc. tėvų nuo pokalbių su vaikais apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo keliamą pavojų sulaiko informacijos trūkumas, tėvams neramu, kad vaikai žino daugiau ir pritrūks argumentų. 11 proc. tėvų bijo sužadinti vaikų susidomėjimą, o 15 proc. mano, kad jų vaikai dar per maži tokiems pokalbiams.
Tėvams ypač svarbu žinoti, kaip narkotikai gali paveikti jų vaikų sveikatą ir gerovę, todėl reikėtų domėtis šiomis temomis.
Vis dėlto, vaikus neretai pasiekia tikrovės neatitinkanti informacija, todėl jų žinios apie narkotikus nėra patikimos, ne į visus iškylančius klausimus jie patys randa atsakymus. Kartais tėvai nuogąstauja, kad jų vaikai apie narkotikus žino kur kas daugiau nei jie patys. Manau, tėvams ypač svarbu žinoti, kaip narkotikai gali paveikti jų vaikų sveikatą ir gerovę, todėl reikėtų domėtis šiomis temomis.
Informacijos apie narkotikus ir jų vartojimo prevenciją galima rasti Departamento interneto svetainėje, tėvams skirtame portale www.kaveikiavaikai.lt bei jaunimui skirtoje svetainėje www.askritiskas.lt, taip pat Departamento išleistuose informaciniuose leidiniuose, skirtuose būtent tėvams. Mokomoji internetinė programa tėvams „Ką veikia vaikai?“ (www.kaveikiavaikai.lt) tai patogus internetinis portalas, sukurtas specialiai tėvams, siekiant padėti jiems geriau suprasti savo vaikus, stiprinti tarpusavio ryšį bei suteikti reikalingų žinių apie psichoaktyviąsias medžiagas bei jų vartojimo prevenciją. Šiame portale tėvai gali rasti aktualių faktų, naudingų patarimų, užduočių, testų bei videomedžiagos.
– Psichologai paprastai pataria tėvams su paaugliais kalbėti atvirai ir net atskleisti tam tikras savo paauglystės patirtis. Kaip manote, ar tai galioja ir kalbant apie narkotines medžiagas?
– Išties specialistai šiuo jautriu klausimu neturi vienos nuomonės, nes kiekvienas atvejis gali būti labai skirtingas. Kai kuriais atvejais dažniau rekomenduojamas atvirumas, o kitais – atsargumas. Tad prieš nusprendžiant, reikia gerai pagalvoti ir apie tai, koks yra vaikas. Meluoti vaikams taip pat nėra rekomenduojama. Vėlgi, tėvai turi patys apsispręsti, ar išvis atsakyti į vaiko klausimą, ar nukreipti pokalbį kita linkme.
Beje, jei tėvai atskleidžia vaikams faktą, kad patys yra vartoję narkotikus, reikėtų stengtis nepateikti per daug informacijos, jos nedetalizuoti. Net jei tėvai vartojo narkotikus, jie turi vaikui paaiškinti, kad, nepaisant šio fakto, jie nenori, kad tą darytų jų vaikas. Ir paaiškinti, kodėl jie to nenori, o priežasčių yra labai daug. Toks vaiko klausimas yra ir gera proga pasikalbėti apie bendraamžių spaudimą, kuris yra dažna priežastis išbandyti narkotikus. Svarbu kalbėtis išklausant vaiką ir parodant, kad jį suprantate, kad jis jums rūpi.
