Tai pokalbių ciklas apie „nematomus“ žmones, kurie dėl socialinių ir ekonominių priežasčių patenka į visuomenės užribį, jaučiasi niekam nereikalingi, nemoka ar negali patys išspręsti savo problemų. Kaip prie šių problemų sprendimo prisideda valstybė, koks visuomenės požiūris?
Statistika neatspindi visos visuomenės problemų
Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto docentė, asmeninių finansų specialistė Asta Gaigalienė pristatė tyrimą, kuris identifikavo gyventojus, patiriančius žemesnę gyvenimo kokybę ir sunkumus dėl įvairiausių ekonominių ir finansinių priežasčių ir kurie ne visada patenka į oficialią statistiką.
„Dažnai socialiai jautrias grupes identifikuojame pagal vieną kriterijų, pavyzdžiui, kurie turi daugiau vaikų, mažesnes pajamas, sveikatos problemų, neturinčius darbo ir pan. Dažniausiai atsižvelgiame į finansų trūkumą ar nepakankamą išsilavinimą, bet vienoje kategorijoje gali būti įvairiausių žmonių – nebūtinai bedarbis turi finansinių problemų ar daugiavaikė šeima patenka į užribį. Daug ko apie tuos žmonės nežinome – kokie jų poreikiai, kodėl kyla problemos? Šis tyrimas leido sujungti įvairius aspektus ir suprasti šių žmonių poreikius“, – sako Asta Gaigalienė.
Trys problemos: pinigų trūkumas, nepakankamas išsilavinimas ir finansinis raštingumas
Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros docentės Jakaterinos Navickės tyrimų sritis – skurdas, socialinė nelygybė. „Mūsų visuomenėje pinigai labai svarbūs. Jei žmogus neturi išsilavinimo, bet yra labai turtingas – puikiai jaučiasi ir tokių pavydžių matome. Statistika tikrai neatspindi visos situacijos – į jas nepatenka benamiai žmonės, nes jie neturi adreso. Neapklausiami ir esantys įkalinimo įstaigose“, – sako J.Navickė.
Docentė pažymi tris tyrimo kriterijus: tai pinigų trūkumas, nepakankamas išsilavinimas ir finansinis raštingumas: „Lietuvoje yra apie 200 tūkst. žmonių, kurie dėl skolų perduoti antstoliams. Atskaitymai už skolas tokie dideli, kad 7 iš 10 tokių žmonių nedirba, nes neapsimoka. Ši grupė nusipelnė dėmesio, jau priimti įstatymai, mažinantys įmokas.“
Jei žmogus neturi išsilavinimo, bet yra labai turtingas – puikiai jaučiasi ir tokių pavydžių matome.
A.Gaigalienė atkreipia dėmesį, kad finansinis jautrumas daug didesnis vienišų tėvų, auginančių vaikus. Žmonių, kurių išsilavinimas neatitinka šiuolaikinių reikalavimų, taip pat gali kelti finansinių ir psichologinių problemų.
Pokyčiai dėl paslaugų prieinamumo turintiems fizinę ir psichinę negalią
J.Navickės teigimu, priežasčių, dėl kurių dalis visuomenės atsiduria „nematomų“ kategorijoje, gali būti labai daug – tai ir individualios, ir struktūrinės: „Tyrimas atskleidžia švietimo sistemos atotrūkį – yra mokyklų, kuriuose nė vienas moksleivis nelaiko valstybinių egzaminų.“
Vis dar trūksta prieinamumo žmonėms su negalia. Nuo kitų metų visoje ES įsigali direktyva, kad visos valstybinės įstaigos, verslas, pradedant nuo paslaugų, parduotuvių, bankomatų iki programėlių turės užtikrinti prieinamumą skirtingą negalią – fizinę ir psichinę turintiems žmonėms.
„Vieni pokyčiai brangiai kainuoja, pavyzdžiui, pritaikyti įvažiavimą į patalpą žmonėms, judantiems vežimėliu, kiti mažiau, reikia tik daugiau jautrumo ir dėmesio“, – sako J.Navickė.
Yra mokyklų, kuriuose nė vienas moksleivis nelaiko valstybinių egzaminų.
Užburtas problemų ratas, iš kurio sunku ištrūkti
Anot A.Gaigalienės, svarbu ne tik, kiek gauname pinigų, bet ir kaip su jais elgiamės: „Žmonės, gavę tam tikrą finansinę pagalbą, ne visada moka elgtis su pinigais, ypač tai būdinga „nematomų“ žmonių grupėje, nes trūksta finansinio raštingumo. Trumparegiškumas finansuose – galvojimas apie šią dieną, neatsižvelgiant į perspektyvą.“
Pasak docentės, kartais finansinė parama įsuka į užburtą ratą – jei įsidarbinsi, gausi pajamas, bet neteksi paramos, todėl žmonėms sunku susitvarkyti su šiais skirtingais srautais.
„Papildomų problemų sukelia psichologinė pusė – tai finansinis nerimas, nepasitikėjimas finansinėmis žiniomis. Tai dar vienas užburtas ratas: nepriimame tam tikrų sprendimų, nes bijome, o jų nepriėmus, negalime išspręsti savo problemų“, – sako A.Gaigalienė.
Reikėtų vengti stigmatizmo, atsižvelgti į individualią situaciją
Anot J.Navickės, racionalus finansų valdymas yra gerai, kai turi finansų ir finansinį išsilavinimą. Docentė prisimena klasikinį psichologinį spurgos eksperimentą – vaikui padeda spurgą ir sako: gali suvalgyti, bet jei palauksi 15 minučių, gausi dvi spurgas.
Tai dar vienas užburtas ratas: nepriimame tam tikrų sprendimų, nes bijome, o jų nepriėmus, negalime išspręsti savo problemų.
„Šis eksperimentas buvo atliktas vaikams iš pasiturinčių ir nepasiturinčių šeimų. Paaiškėjo, kad vaikai iš nepasiturinčių šeimų blogiau kontroliuoja savo impulsus ir elgiasi iracionaliai. Tačiau reikia suvokti, kokia yra tų vaikų realybė. Jie susiduria su tuo, kad suaugusieji nevykdo savo pažadų, antros spurgos gali ir nebūti, todėl ją reikia suvalgyti kuo greičiau, nes ją pasiims broliukas ar sesutė.“
Jei socialinė parama siekia 150 eur, būtų racionalu nusipirkti maisto produktų didelėmis pakuotėmis, nei vėliau perkant mažesnėmis, mokėti daugiau. „Bet visą mėnesį tas žmogus negalėjo sau leisti jokio malonumo, todėl pirmiausia perka tai, ko jam labiausiai norisi – cigarečių ir alaus. Reikėtų vengti stigmatizavimo, atsižvelgti į individualią situaciją“, – pastebi J.Navickė.
Turėtų nelikti pašalpų gavėjų etikečių
Docentės teigimu, visuomenės lūkesčiai, išankstinės nuostatos kartais palaužia net ir labai sėkmingus žmones. Iš kitos pusės, kai kurie žmonės, gyvendami skurdžiai, prisitaiko ir nejaučia atskirties. Apklausa rodo, kad žmonės, kurie pagal visus požymius gyvena skurdžiai (kaime naudojasi lauko tualetu), bet savęs nelaiko vargšais, nes kaimynas gyvena dar blogiau.
„Tokie žmonės ne tik sau kelia daug mažesnius lūkesčius, bet mažiau dėmesio skiria ir savo vaikų išsilavinimui. „Tai didelė atskirtis, kai vaikai iš pasiturinčių šeimų lanko prestižines mokyklas ir iš jų daug reikalaujama ir tikimasi“, – sako J.Navickė.
Reikėtų vengti stigmatizavimo, atsižvelgti į individualią situaciją.
J.Navickė pažymi, kad egzistuoja ne tik stigmos, bet ir daug mitų – vienas iš jų – socialinių paslaugų ir išmokų gavėjai yra ilgalaikiai: „Tokias išmokas gauna apie 2 proc. mūsų gyventojų (vaikų ir suaugusiųjų) ir tik trečdalis iš jų yra ilgalaikiai.“
Lietuvos BVP leidžia užtikrinti, kad nė vienas pilietis nepatirtų skurdo. Tokia kiekvieno šiuolaikinio piliečio teisė. „Be stigmatizavimo žmonės turėtų kalbėti apie savo problemas ir turėtų galimybę jas spręsti. Būtų gerai atsisakyti etikečių, nevadinti tų žmonių pašalpų gavėjais“, – sako J.Navickė.
A. Gaigalienė papildo, kad svarbu neįstumti žmogaus į paribį, nes jei jis nepatiria socialinių ir psichologinių problemų, nereikalauja didelės pagalbos iš valstybės, gali pretenduoti į didesnį darbo užmokestį ir per didesnius mokesčius prisidėti prie visų gerovės.
Nesprendžiamos problemos tik gilėja
J.Navickės manymu, nors žmonės patys pasirenka skirtingą gyvenimo būdą, bet kartu turi turėti galimybę ir laisvę keistis: „Lietuvoje mūsų pagrindinis resursas yra ne gamtiniai ištekliai, o žmonės, ypač vaikai, kurie turi realizuoti savo potencialą. Statistika rodo, kad pagal ekonominį ir socialinį išsivystymą, įvairioms sveikatos, socialinėms ir kitoms paslaugoms skiriamos lėšos yra gerokai mažesnės lyginant su kitomis ES šalimis.“
Jei skurdo problemos neišsprendi iš karto, ji tik gilėja.
Švietimui išleidžiame 5 proc. nuo BVP, pensijoms 6 proc. nuo BVP, sveikatos apsaugai 6 proc. nuo BVP. Bendrai finansavimo trūksta apie 9 proc. nuo BVP. „Skursta ne tik 36 proc. pensininkų. Tai gali pajausti kiekvienas – turiu tris vaikus, jiems reikia odontologo paslaugų, bet klinikoje pasakė, kad eilė net nejuda – trūksta gydytojų, kurie nenori dirbti už tokį mažą atlyginimą“, – apgailestauja J.Navickė.
J.Navickės teigimu, skurdas savaime neišsispręs. Prieš pora dienų nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas pateikė išvadas, kad nėra progreso: „Žinoma, situacija gerėja, bet nepakankamai. Jei skurdo problemos neišsprendi iš karto, ji tik gilėja, keliauja iš vienos kartos į kitą ir jas išspręsti reikės dar daugiau resursų.“
