„Vadinkite mane trumpu vardu, aš ne Janina. Esu iš Latvijos pasienio, iš Norkūnų netoli Rokiškio, – pradeda pažintį Janė. – Dabar čia nebegyvena niekas, gal kas tik atvažiuoja vasaroti. Augau gausioje šeimoje – buvo penketas vaikų. Ir trys iš jų gimėme neregintys. Bandė tirti – kažkokia genetinė liga. Gydymo kaime nebuvo. Tad tiesiog augom, išvažiavom mokytis į Kauno aklųjų mokyklą, vėliau studijavome, dirbome.“
Patikima ranka padeda keliauti per gyvenimą
Dauguma reginčiųjų galvoja, kad tamsa, kurioje gyvena aklieji, ne kas kita, o tiesiog šviesos nebuvimas, kažkokia uždanga, juoda skraistė. Bet iš tikrųjų neregių pasaulis kitoks – jis baltas. Lyg nardytum piene, kuris praryja daiktus ir žmones. Ir reikia pagalbos rankos, kuri padėtų išnirti, keliauti per gyvenimą. Ir ta gero žmogaus ranka atsiranda. Janei taip buvo visada.
Kaune mokykloje išmokusi Brailio rašto, jau drąsiai Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą. „Pavydžiu dabartiniams studentams – kiek naujos technikos jie turi. Aš teturėjau magnetofoną ir įrašydavau paskaitas. Bet nuo pat pirmo kurso lydėjo geri žmonės – kurso draugės, mano palaikymo komanda, ateidavo man skaityti. Privalomosios literatūros daug, vieną dieną viena skaitydavo, kitą dieną – kita“, – prisimena Janė.
„Po studijų likau Vilniuje, dirbau aklųjų bibliotekoje, bet nepatiko, vėliau aklųjų mokykloje. Čia man buvo džiaugsmas – ne darbas. Tik važinėti į Fabijoniškes buvo kiek sudėtinga. Bet ir čia pasirodydavo geri žmonės – mane pažindavo nuolatiniai keleiviai, padėdavo. Dirbau iki 68 metų. Dabar jau pensijoje, aštuntą dešimtį pradėjau – man 72-eji“, – Janė paima į rankas Brailio raštu rašytą knygą ir skaito rankomis.
Irmina galėtų apkabinti pusę pasaulio
Dabar jos gyvenimas yra knygos, šuniukas Bela ir draugystė su Irmina, maltiečių savanore. Kaip Janė sako, ir vėl tie geri žmonės šalia manęs:
„Su maltiečiais gal jau 10 metų. Pradžioje, kai stipresnė buvau, užtekdavo reto aplankymo, palydėjimo. Vis nepapuolė rimčiau susidraugauti. Juk net pasivaikščioti ne su kiekvienu pavyksta, tai žingsnis nesutampa, tai biolaukai, – juokiasi Janė. – Sunku, jei regintis bijo vesti akląjį – o jeigu pargrius, ar mokėsiu įspėti apie kliūtį, ar laiku įspėsiu. Jei šita baimė persekioja, tada bus sunku vaikščioti ir būtinai kažkas atsitiks.“
Irmina pradžioje pradėjo lankyti Janės seserį Stasę, irgi neregę, taip moterys susidraugavo, būdavo kartu kavutę geria, į gamtą išvažiuoja, šuniuku pasidžiaugia. Pernai Stasės neliko. Netektis dar labiau suartino Janę ir maltietę Irminą. „Irmina yra iš tų žmonių, kurie pasiruošę pusę pasaulio apkabinti. Dabar jau negalėčiau jos pavadinti tik savanore, ji – mano draugė“, – šypsosi Janė.
Globoja tris regos negalią turinčius asmenis
Sesers mirtis sukrėtė ir pakeitė visą Janės gyvenimą. Gyveno šalia, vos per kelis namus, būdavo, pavedžioja šuniuką, būtinai užsuka pas sesę, nes ši pastaruoju metu retai teišeidavo. Abi neregės, abi vienišos, bet turėjo viena kitą. Ir dabar Janė tuo pačiu maršrutu vežioja augintinę Belą, bet jau nėra, pas ką užeiti. Gerai, kad Irmina šalia. Ir ligoninėje padėjo seserį lankyti – COVID-19 karantinas, pas sergančiuosius įleidžia tik po vieną, bet Irmina vis tiek kartu. Ir kunigą pakvietė paskutiniam sakramentui. Dėkinga Janė: „Vis tie geri žmonės man po ranka.“
Šiandien prie moterų kompanijos dažnai jungiasi Stasės ir Janės brolis Pranas. Taip pat neregys, vienišas ir gyvena netoliese. Trise draugauja. Irmina kartą per savaitę keliauja į turgų pirkti pieno produktų – Janė parduotuvinių nevalgo, tai ir Pranui kokios mėsytės išrenka. Būna, maltietė užsimaišo namuose blynų tešlą, tai būtinai veža pas Janę, kviečia Praną ir visi trys valgo blynus su kava.
Janė su Irmina turi ir labai moteriškų reikalų – kartu eina pirkti drabužių. Šį pavasarį Janė „pamatė“ dailų kaimynės paltuką – rankos padiktavo: toks minkštas, švelnus. Reikia ir jai. Pinigų Janė daug neturi, tad leisti juos reikia protingai. Važiuoja moterys į Vilniaus Kalvarijų turgų rinktis drabužio. Irmina jau žino, kokia Janė reikli – „apžiūrės“ rankomis kiekvieną kilpelę, sagutę ar siūlę, pasiklaus bent kelių žmonių nuomonės ir tik tada pirks su galimybe grąžinti po dienos (jei ką, Irmina atveš). Juk reikia namuose dar bent kaimyno Dariaus paklausti, jaunuolis nesumeluos.
Janė pedantiška. Ir Irminai tai patinka. Prieš Velykas moterys darė tvarką Janės šaldytuve. Akliesiems labai svarbu, kad daiktai būtų jiems žinomose vietose, kad vietoj uogienės į košę grybų neįsidėtų... Tai moterys kiekvieną indelį ar maišelį tvarkingai sudėliojo – Janė Brailio raštu užrašė, kas tai ir kiek galioja, o Irmina gumele užrašą pritvirtino. Neregiai mato rankomis ir atmintimi, todėl jiems labai svarbu tiksli kiekvieno daiktelio vieta.
Neregiai mato rankomis ir atmintimi, todėl jiems labai svarbu tiksli kiekvieno daiktelio vieta.
Dar daug galima pasakoti apie draugystę: ir vasaros nuotykį – kelionę baidarėmis, ir poilsį prie jūros kartu – Irmina skyrė savo atostogas, ir išvykas į gamtą – Irminos vyras prie vairo pasakoja, kur kompanija važiuoja, o Janė ir Pranas uodžia kvapus, girdi garsus. Visiems patinka tokios kelionės. Ir kalytei Belai. Janė ją vadina treneriu, mat kasdien išveda 3 kartus pasivaikščioti.
Aklas žmogus gali pamatyti tikrąjį žmogaus veidą
Svarbi ir vertinga tokia draugystė visiems. Maltietė Irmina ne iš karto jai pasiryžo, ruošėsi atsakingai: „Atėjusi pas maltiečius savanoriauti gavau pasiūlymą pasirūpinti nerege. Sutrikau, nes su tokiais žmonėmis nebuvau susidūrusi, – prisipažįsta Irmina. – Nežinojau, kaip elgtis, bijojau ką nors padaryti ne taip ar įžeisti, todėl susipažinau su nereginčių žmonių pasaulio suvokimu, sužinojau praktinių patarimų, o visa kita pajaučiau širdimi.“
Angelu maltietę Irminą vadino amžinatilsį Stasė, taip apie ją atsiliepia Janė ir Pranas: „Tokį protingą ir supratingą žmogų nedažnai sutiksi. Nespėsi paprašyti, o ji jau žino, ko tu nori... Viską pajaus, viską sutvarkys. Toks nuostabus žmogus.“ Ir tai, matyt, tiesa – juk sakoma, kad aklas žmogus gali pamatyti tikrąją tiesą, tikrąjį žmogaus veidą ir vidų.
Tokių istorijų apie maltiečių ir globojamų žmonių draugystę tūkstančiai. Jos su laiminga pabaiga. Bet juk taip nutinka ne visiems senoliams. Kad kuo daugiau vienišų senyvo amžiaus žmonių gyvenimo saulėlydyje galėtų džiaugtis draugyste ir oria kasdienybe, reikia jūsų pagalbos. Neturi būti niekam nereikalingų žmonių, nėra niekieno senelių. Skirkite savo 1,2 proc. GPM maltiečiams, kurie rūpinasi, kad ligotas vienišas senolis turėtų draugą, kad jam po ranka, kaip sako Janė, būtų geras žmogus.
Maltiečiai šiuo metu 42 Lietuvos miestuose globoja daugiau kaip 2800 senyvo amžiaus žmonių. Skirdami 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) maltiečiams, jūs prisidedate prie paramos jiems. Daugiau informacijos čia.
