Savo pavyzdžiu jis rodo, kad negalia nėra kliūtis siekti tikslų ir vieną po kitos įgyvendinti svajones tiek asmeniniame, tiek ir profesiniame gyvenime. O 2023-ieji Andžejui buvo ypač dosnūs. Apie tai ir naujus iššūkius bei norus jis sutiko papasakoti 15min.
„Praėję metai visomis prasmėmis man buvo labai sėkmingi. Su žmona turėjome svajonę – norėjome įsigyti namą. Anksčiau gyvenome bute, bet norėjome savo kiemo. Kai pernai kovo 8-ąją sužinojome, kad laukiame šeimos pagausėjimo, tas noras dar sustiprėjo“, – pasakojo Andžejus.
Nors atrodė, kad svajonei apie didesnius namus išsipildyti greitai nebus lemta – koją kišo augančios palūkanos ir panašūs dalykai, tačiau likimas buvo paruošęs malonią staigmeną.
„Visai netikėtai mums pavyko rasti namuką ir jį įsigyti. Jis atitiko visus mūsų lūkesčius. Tai buvo pirmasis didelis pokytis, įvykęs pernai“, – kalbėjo vyras. Ne ką mažesni pokyčiai įvyko ir profesinėje srityje – prie jau užimamų pareigų Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje prisidėjo ir panaši veikla kitoje svarbioje organizacijoje – Neįgaliųjų reikalų departamento kompetencijų centre.
„Aišku, pats svarbiausias įvykis ir pokytis – tapome tėvais. Įdomi ta patirtis – ir gimdymo, ir po jo. Praėję metai tikrai buvo labai pozityvūs visomis prasmėmis“, – džiaugėsi Andžejus.
Apie tai, kokie dosnūs jam buvo praėję metai jis pasidžiaugė ir socialiniame tinkle „Facebook“.
Vis daugiau ne tik moterų, bet ir vyrų, pastebi, kad Lietuvoje vis dar trūksta kai kurių dalykų gimdymo namuose. Tačiau, Andžejaus teigimu, jų patirtis nuostabi.
„Ačiū visam Vilniaus gimdymo namų kolektyvui. Mūsų patirtis buvo labai gera, nors buvome prisiklausę įvairių istorijų ir labai jaudinomės dėl to, kaip viskas bus. Žinome, kad kitur pasitaiko nepagarbaus elgesio su gimdyvėmis, trūksta ir personalo... Mums buvo kitaip. Personalas viską paaiškino, patarė, patirtis tikrai faina“, – pasakojo vyras.
Pirmaisiais dukrytės gyvenimo mėnesiais ja daugiausia rūpinosi mama – dėl darbo specifikos ir įsipareigojimų pabaigti projektus Andžejus negalėjo išeiti tėvystės atostogų iškart gimus atžalai.
„Buvo toks sunkesnis etapas, kai daugiausia rūpesčio teko žmonai. Bet, žinoma, ir aš atsibusdavau, kai dukrytė nemiegodavo naktį, pasūpuodavau. O tada 6 val. ryto keldavausi ir eidavau į darbą. Tas, sakykime, irgi įnešė papildomo, bet natūralaus chaosiuko truputį“, – kalbėjo Andžejus, šiuo metu jau esantis vaiko priežiūros atostogose.
Pirmosios patirtys nustebino
Andžejaus ir Ievos dukrytei – jau keli mėnesiai. Jaunas tėtis neslepia, kad tėvystės dar mokosi.
„Būti tėčiu – toks įdomus pojūtis. Aišku, žmona labai šauniai tvarkosi. Ji labai drąsiai žiūri į motinystę, daug skaito, bet ir nebijo. Aš pats galvojau, kad baisiausia bus, kai, likus mums dviese, vaikas verks. Tačiau po pirmųjų kartų, kai pabandėme žmoną išleisti trumpam į miestą, supratau, kad man, nematančiam, didžiausias nerimas – kai vaikas ramus ir tiesiog miega. Tu tada galvoji: „Ar jai nieko neatsitiko?“, bėgi patikrinti – kvėpuoja, vadinasi, viskas gerai“, – apie naujas patirtis pasakojo Andžejus.
Pasak jo, tai jam buvo didelis atradimas: „Niekada nesitikėjau, kad neramiausia gali būti, kai vaikas ramiai ir saldžiai miega.“
Pasiryžti susilaukti vaikų, turint regėjimo negalią, drįsta ne kiekvienas žmogus. Andžejus papasakojo, kad iš pradžių ir pats turėjo dvejonių, ar galės atliepti visus savo vaiko poreikius.
„Niekada nebuvau tvirtai apsisprendęs, ar noriu turėti vaikų. Manau, kad tokio apsisprendimo dėl vaikų niekada nebūna. Ir pas mus šeimoje taip pat buvo iki paskutinio momento. Kadangi aš esu aklas, buvo nerimo, ar to nepaveldės vaikas. Todėl buvau porą kartų išsitirti.
Sužinoti norėjau, nes supratau: pats esu motyvuotas, man nėra sunku gyventi nematant. Tačiau nenorėjau, kad tuos pačius iššūkius patirtų mano vaikas. Po tyrimų sužinojau, kad tikimybės, jog mano vaikas nematys, nėra daug – ji tokia pati, kaip ir tokiu atveju, jei būčiau matantis“, – sakė Andžejus.
Pats esu motyvuotas, man nėra sunku gyventi nematant. Tačiau nenorėjau, kad tuos pačius iššūkius patirtų mano vaikas.
Ar turint regėjimo negalią sunkiau būti tėčiu? Pasak pašnekovo, viskas priklauso nuo požiūrio. „Su žmona labai daug kalbamės. Ji man padeda visus tėvystės iššūkius įveikti. Bet jų kol kas nėra daug. Pamaitinti, pakeisti sauskelnes nėra sunku. Manau, kad pagrindiniai iššūkiai atsiras, kai dukra pradės bėgioti. Tuomet reikės sužiūrėti, kad ji kažko neįsidėtų į burną, rankų kažkur neįkištų. Todėl, manau, kad tas sunkusis laikotarpis mūsų dar laukia“, – kalbėjo dviejų mėnesių dukrytės tėtis.
Ramybės ir žinojimo, kad viskas bus gerai, suteikia draugų šeimų pavyzdžiai. „Yra draugai, kur mergina silpnaregė, o vaikinas visiškai nemato – jie augina vaiką. Taip pat kita šeima, kurioje situacija tokia pat, kaip pas mus: mano draugas neregys turi reginčią žmoną ir augina šešerių metų dukrytę. Jie papasakoja, kas mūsų laukia“, – juokėsi Andžejus.
Primena sau ir kitiems rasti laiko pasidžiaugti
Laiku su šeima besimėgaujantis vyras šiais metais sau linkėjo rasti laiko pasidžiaugti tuo, ką turi.
„Planų ir tikslų yra daug – kai kurie gana ambicingi. Įsigijus namus, atsiranda visokių papildomų dalykų, kuriuos norisi pasidaryti. Karjeros prasme yra jau nemažai visiems metams suplanuotų darbų. Per bėgimą kartais net nespėsi suprasti, dėl ko tą darai. Todėl noriu rasti laiko stabtelėti ir pasidžiaugti savimi bei kitais“, – nuoširdų linkėjimą sau ir kitiems išsakė portalo pašnekovas.
Jis neslėpė, kad suprasti tai padėjo praėjusių metų patirtis. Kada prieš dukros gimimą ir jai gimus jis gyveno labai intensyviai.
Noriu rasti laiko stabtelėti ir pasidžiaugti savimi bei kitais.
„Pernai keletą mėnesių man reikėjo dirbti labai daug – kartais po 12 valandų per parą ir be išeiginių. Žinoma, žinojau, dėl ko tai darau, suprantu, kad laukia atostogos. Be to, aš galiu pasidžiaugti tuo, kad dirbu labai mėgstamą darbą, kuriame matau prasmę. Vis dėlto visko buvo – ir tokių akimirkų, kai sėdi ir galvoji: „Reikia nusiraminti ir kažką pradėti daryti, nes viskas dega ir griūna.“
Tačiau suimi save į rankas ir padarai. Tikrai nesinorėjo visko mesti, nes puikiai suvokiau, kad pats apsiėmiau visas tas papildomas veiklas.
Manau, visuose darbuose pasitaiko kažkokių sprinto etapų, kuriuos reikia įveikti. Labai svarbu tame sūkuryje stabtelėti ir pasidžiaugti tuo, dėl ko tu tai darai, aplinka, šeima, asmeniniais pasiekimais, pasikrauti teigiamų emocijų. Tada ir sprintai žymiai lengviau įveikiami,“ – patirtimi dalinosi pašnekovas.