Paklausta, kaip pogimdyminė depresija susijusi su nerimu, psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevičienė tikina, kad jausti tam tikrą padidėjusį nerimą tapus mama moteriai yra normalu.
„Mūsų psichika iš esmės nėra sutverta tokia, kad mes būtume laimingi, ji sukurta tokia, kad išgyventume. Vaikui nerimastinga mama reiškia didesnį šansą, kad jis išgyvens, nes ji sėdės ir girdės kiekvieną šnarėjimą krūmeliuose ir saugos jį nuo pavojų, skirtingai nei pernelyg atsipalaidavusi, neatidi mama.
Dėl to motinystėje natūraliai yra aktyvuojami centrai, kurie yra atsakingi už nerimą, ir nerimo lygis tampa daug aukštesnis. Dažnai sakau specialistams ir aplinkiniams, kad nereikia kelti mamoms nerimo, jos ir taip turi jo pakankamai. Mamai svarbiausia yra saugumas, palaikymas, nuraminimas“, – sako specialistė.
Išbūti su sunkiais jausmais – stipri motinystės patirtis
S.Valevičienė sako, kad motinystėje mes, moterys, pradedame mokytis išbūti pakankamai intensyvius ir sunkius jausmus.
„Būti atsakingoms už vaiką, bijoti, kad jam kažkas atsitiks, nerimauti, ar būsime geros mamos, ar tam vaikui seksis gyvenime, yra ne juokas. Tai yra tokie kitokio lygio jausmai ir išmokti ne juos uždaryti, o su jais išbūti, yra stipri motinystės mokykla. Mes visos mokomės iš naujo. Bet jeigu bijome to šešėlio, bijome sunkių jausmų, pradedame juos uždarinėti ir taip uždarome visus jausmus.
Mamų susitikimuose, kuriuose pasišnekame ne tik apie vaikų auginimo niuansus, bet ir pasidalijame jausmais, įsitikiname, kad su mumis viskas gerai, esame procese ir šiuo požiūriu esame panašios. Šis procesas turi savo niuansų, individualių atspalvių, bet tikrai rastume daug bendrumo“, – tikina pašnekovė.
Psichologės-psichoterapeutės teigimu, mūsų psichika neveikia selektyviai, ji yra kaip šliuzas – arba atidaro jausmus, arba uždaro. Kai pradeda uždarinėti liūdesį, pyktį ir kitus sunkesnius jausmus, tada uždaro ir aistrą, laimę, mėgavimąsi ir visus kitus jausmus.
Pernelyg didelis nerimas perjungia mūsų psichiką į „fight or flight“ režimą
Psichologė-psichotrapeutė sako, kad susirūpinti, jog nerimas pernelyg stiprus, reikėtų tada, kada jis pradeda trukdyti gyventi.
„Tarkime, jei mama patiria panikos atakų, kai ji jaučiasi taip, lyg tuoj numirs, jai stoja širdis, ji dūsta, jaučia, kad kažkas iš esmės yra negerai. Ši patirtis yra tikrai sudėtinga. Taigi panikos atakos yra vienas iš požymių, kai tikrai reikėtų ieškoti pagalbos“, – tikina specialistė.
S.Valevičienė sako, kad panikos ataka yra labai stiprus nerimo, išgąsčio išgyvenimas, dažnai jis būna be išorinės priežasties. Kaupiasi nerimas, kuris perjungia mūsų psichiką – kūną ir smegenis – į „fight or flight“ („kovok arba bėk“) režimą. Užsislopina mūsų protingosios smegenys ir tada mes nustojame mąstyti. Mūsų psichikai atrodo, kad yra labai didžiulė grėsmė, nors mes, tarkime sėdime kambaryje ir jokios realios grėsmės nėra.
Panikos ataka yra labai stiprus nerimo, išgąsčio išgyvenimas, dažnai jis būna be išorinės priežasties.
„Dažnai, kadangi nėra jokios priežasties – liūtas nepuola, vaikas nemiršta –, mes labai išgyvename simptomatiką – daužosi, stoja širdis, atrodo, kad dūstame. Apima jausmas, kad mirštame. Tai yra šiaip baisu, bet kalbant apie mamą su kūdikiu, tai yra itin baisi patirtis. Dirbu su moterimis, kurioms po tokių patirčių labai baisu būti mamomis, nes jos negali išeiti į kiemą, joms atrodo, kad jas vėl ištiks panikos ataka, bet ir namuose vienoms likti su vaiku yra baisu“, – dalijasi psichologė-psichoterapeutė.
Specialistė sako, kad būna atvejų, kai mamos skambina ar važiuoja į ligoninę, nes joms atrodo, kad neišgyvens. Medikai panikos atakas diagnozuoja pakankamai greitai, biologiškai su žmogumi viskas yra gerai ir nepasireiškia jokia simptomatika. Tai nėra fiziologinis sutrikimas, jis – emocinis. Svarbu atkreipti dėmesį, kad panikos ataka netrunka ilgai – gali trukti nuo kelių minučių iki pusvalandžio.
Susirūpinti reikėtų ir tada, kai nerimas uzurpuoja visą dieną
Taip pat, anot S.Valevičienės, derėtų atkreipti dėmesį, jei nerimas uzurpuoja visą dieną ir moteris neturi momentų, kai gali pasidžiaugti tuo, kas vyksta čia ir dabar. Hipochondrija taip pat yra nerimo išraiška.
Tai ilgai trunkantis lėtinės eigos sutrikimas, kuriam būdingas susirūpinimas ar baimė susirgti sunkia liga, net jeigu šis įsitikinimas nėra pagrįstas klinikiniais simptomais ar medicininių tyrimų duomenimis. Baimė ar susirūpinimas tęsiasi, nepaisant gydytojų nuraminimo, kad pacientas yra sveikas.
Nerimo išraiška taip pat yra obsesijos, kompulsijos – įkyrios mintys ar įkyrūs veiksmai, kad turime būtinai ką nors padaryti, tarkime, 10 kartų užrakinti namus arba nuolat tikrinti, ar vaikas kvėpuoja.
Nerimo išraiška taip pat yra obsesijos, kompulsijos – įkyrios mintys ar įkyrūs veiksmai, kad turime būtinai ką nors padaryti.
„Būna, mama atsigula vakare į lovą, vaikiukas miega, o jai sukasi karuselė minčių ir ji niekaip negali užmigti arba atsikelia paryčiais ir galvoje pradeda sukti kokias nors mintis. Visi šie požymiai rodo, kad psichikai yra sunku susitvarkyti su esamu nerimo kiekiu“, – žiniomis dalijasi S.Valevičienė.
Taigi, susirūpinti reikėtų, anot specialistės, kai mama negali miegoti, valgyti arba tai daro pernelyg dažnai, kai jos mintys nuolat sukasi ir yra nerimastingos, kai galvoja, ko nepadarė, padarė netinkamai arba nepakankamai, apie tai, kas bus blogai rytoj, poryt ar po 10 metų, kai negali išlipti iš tokio besisukančio rato.
Įvardytas jausmas tampa įmanomas atlaikyti
Psichologė-psichoterapeutė tikina, kad pamatyti, jog nerimas pernelyg stiprus, padeda santykis su kitais: „Vienas iš psichoterapinės, psichologinės pagalbos principų yra tas, kad žmogus kalbėdamas pradeda susivokti. Kartais nereikia nieko jam sakyti ir rodyti, pats žmogus atranda, kaip jaučiasi, nors viduje buvo truputį neaišku.“
Anot specialistės, svarbu savo aplinkoje turėti žmonių, kuriems galime paskambinti ir sakyti: „Labai keistai jaučiuosi, gal galime pasikalbėti?“. Dažnai vengiame kalbėti apie savo sunkius jausmus, nes mums atrodo, kad jei pasakysime, kaip beviltiškai iš tikrųjų jaučiamės, kaip mums liūdna, kaip nerimaujame, įkrisime į tą jausmą ir jis užpils mus, nors iš tikrųjų efektas būna visiškai kitas. Kai leidžiame sau pripažinti ir įvardyti savo jausmą, jis tampa įmanomas atlaikyti“, – aiškina S.Valevičienė.
Svarbu savo aplinkoje turėti žmonių, kuriems galime paskambinti ir sakyti: „Labai keistai jaučiuosi, gal galime pasikalbėti?“
Specialistė tikina, kad itin svarbu, jog aplinkiniai klaustų moters, kaip ji jaučiasi. Nėštumo metu mamos dar klausiama, ar ji valgo, ar miega, kaip jaučiai, bet pagimdžius vaiką aplinkiniai pradeda žiūrėti tik į jį – ar jis valgo, miega, verkia, auga, ar jam dygsta dantys, o mamos vidinė būsena tampa antraeiliu arba neegzistuojančiu dalyku. Kadangi mamos smegenys yra pakitusios, jos pradeda greičiau pagauti vaiko emocijas negu savo, klausimas „kaip aš jaučiuosi“ neateina natūraliai, nes pirmas mamos instinktas yra galvoti, kaip jaučiasi jos vaikas.
„Dažnai mokau medikus, kad jie paklaustų, kaip moteris jaučiasi. Galbūt jie neturės laiko išklausyti moters, bet tas klausimas yra reikšmingas ne tik laukiantis, bet ir pagimdžius vaikelį. Svarbu, kad aplinka kreiptų dėmesį į moterį, klaustų, ko jai dabar reikia. Ne sugalvotų už ją, bet leistų jai įvardyti poreikius pačiai“, – tikina pašnekovė.
Svarbu, kad specialistai įsitrauktų ir būtų atidūs
Psichologė-psichoterapeutė sako, kad svarbu, jog į moters gyvenimą šiuo jautriu laikotarpiu įsitrauktų specialistai. Tai rodo ir užsienio šalių praktika. Ji teigia, kad medicinos sistema reikalinga tam, kad sužiūrėtų, ar viskas yra gerai su moterimi fiziologiškai – nėštumas, gimdymas, pogimdyminis laikotarpis.
Bet jeigu žiūrėtume iš psichologinės pusės, moterys pas gydytoją eina ne tik dėl to, kad šis patikrintų, bet jos labai reaguoja į tai, ką ir kaip jis sako. Itin reikšminga gydytojo reakcija į tai, ką moteris kalba, tarkime, kad jai neramu.
„Mano atrodo, kad specialistai turėtų atidžiau, sąmoningiau galvoti, kaip ką pasakyti, kad nesukeltų moteriai kaltės, bereikalingo nerimo. Mamos yra tokios jautrios, kad jautriai nujaustų, kas vyksta su vaiku. Jos tampa tarsi elektrinės, reaguoja į viską. Tai labai gerai, nes tada jos gali pajusti visus vaiko jausenos niuansus.
Kai mama ateina pas gydytoją ar kitą specialistą, ji yra lygiai tokia pat jautri. Dirbdama su mamomis aš taip pat pergalvoju, prieš pradėdama sakinį, galvoju, kaip jis nuskambės tai mamai. Daugiau kalbu taip, kad nuraminčiau, pastiprinčiau ją, patikinu, kad ji yra geriausia mama savo vaikui“, – dalijasi pašnekovė.
Mokytis valdyti nerimą reikia pradėti ruoštis dar laukiantis
S.Valevičienė sako, kad kai mamos ruošiasi gimdymui ir mokosi nuraminti save įvairiomis technikomis gimdymo metu, tarkime kvėpavimo technikomis, jos yra naudingos ir motinystėje.
„Mokytis nurimti, ieškoti saugumo itin svarbu. Ne užslopinti nerimą, bet su juo išbūti ir save nuraminti. Tai yra du skirtingi dalykai. Suvaldyti nerimą yra tiek paprastų technikų, kurios tikrai nuostabiai veikia, kad net sunku patikėti, tarkime, kvėpavimas. Kvėpavimas aktyvuoja parasimpatinę nervų sistemą, kai lėtiname jį.
Išmokti technikų, padedančių sumažinti įtampą ir nerimą, pravartu dar nėštumo metu ir, jeigu nenorime jų mokytis dėl savęs, verta daryti tai dėl vaikų.
Reikia išmokti šio įgūdžio. Plaunant indus, lipant laiptais, stumdant vaiką vežimėlyje svarbu atkreipti dėmesį į savo kvėpavimą ir išmokti reguliuoti jį, kas automatiškai siunčia signalą mūsų psichikai, kad viskas yra gerai. Taip pat pravartu pasimokyti įsisąmoninimo (mindfulness) technikos“, – tikina psichologė-psichoterapeutė, konsultuojanti moteris, susiduriančias su sunkumais motinystėje.
Specialistė priduria, kad išmokti technikų, padedančių sumažinti įtampą ir nerimą, pravartu dar nėštumo metu ir, jeigu nenorime jų mokytis dėl savęs, verta daryti tai dėl vaikų.
„Geras jūreivis negali padaryti, kad neateitų audra, bet jis žino, kaip elgtis, kai ji ateina“, – apie pasiruošimo galimam nerimastingam motinystės etapui naudą sako S. Valevičienė.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
