„Iš tiesų jis labai talentingas ir labai jautrus, dėl to jis gerdavo, o tada tapdavo agresyvus.“ „Jis tiesiog labai pavargdavo darbe, dėl to neturėjo laiko man.“ „Jis niekada nesakė „myliu tave“, bet aš jį to išmokiau.“ „Jo niekada nebūdavo namie, nes turėjo daug dirbti...“
Tačiau emocinis, fizinis, dvasinis tėčių abejingumas ir nejautrumas dukrų poreikiams ar netgi jų niekinimas ir žiaurumas daro įtaką moterų savivertei ir savirealizacijai bei tam, kokius ryšius jos formuoja su savimi pačiomis ir kitais.
Mūsų kultūroje, neįsitraukę / nesantys tėčiai (absent fathers) buvo ir tebėra norma – vis dar tebemanome, kad tai moterys yra atsakingos už tai, kokie užauga jų vaikai.
Tačiau nesąmoningi, neįsitraukę, neskiriantys laiko, nepažįstantys dukrų poreikių, jas atstumiantys, kontroliuojantys ar skriaudžiantys tėčiai yra be galo traumuojanti patirtis.
Vis dėlto dukros savo tėčiams yra labai atlaidžios, o mamoms – be galo kritiškos, o tai palaiko ir kultūrinę moters / motinos nuvertinimo ir vyro / tėčio pervertinimo paradigmą.
Vėliau tai perkeliama į santykius su vyrais, bendradarbiais, vaikais, draugais – moteris idealizuoja kitus save nuvertindama, tačiau slapta vildamasi iš aplinkos gauti taip alkstamą palaikymą ir idealizavimą, kurio vaikystėje negavo iš tėčio.
Vis dėlto dukros savo tėčiams yra labai atlaidžios, o mamoms – be galo kritiškos.
Emocinis tėčio šaltumas moterų yra internalizuojamas kaip santykis su savimi ir savo emocijomis: tokios moterys savęs nesupranta, nežino, ką jaučia ir ko nori, o jų kūrybiškumas, gyvastingumas, libido ir rūpinimasis savimi yra išsekę. Visa tai švaisto jų gyvybinę energiją, nes jausmai (net ir nesuvokti) siurbia jų gyvastį iš vidaus.
Šveicarų psichoterapeutė Susane E.Schwartz susieja šį dukrų ir tėčių santykių fenomeną su autoimuninėmis ligomis, kuriomis neproporcingai didele persvara serga būtent moterys (net 80 proc.). Autoimuninė liga – tai save ėdanti savastis ir save atakuojantis organizmas, nesugebantis atpažinti, kur yra gerosios, o kur svetimos ląstelės.
