Deja, kartais šioje vietoje nutinka tai, ką tėvai vadina „išbandymų metu“: užuot drausmingai lipę į savo lovas vaikai užsimano truputį pažaisti, neranda mėgstamiausios knygelės, užsinori gerti, tuomet – valgyti, o galiausiai susipyksta vienas su kitu.
Tėčių, kurių eilė tądien skaityti vakaro pasaką, kantrybės taurėje vietos liko nedaug – atrodo, paskutinis lašas gali įlašėti kiekvieną minutę. Ir tuomet sprogimas neišvengiamas: kažkas mažuosius kantrybės bandytojus aprėkia, kažkas galbūt trinkteli durimis ir tik mintyse išsako stipresnius žodžius...
Tėvystėje pyktis neišvengiamas.
„Tėvystėje pyktis neišvengiamas“, – sako 15min pašnekovas – medicinos mokslų daktaras, gydytojas neurologas psichoterapeutas dr. Julius Neverauskas. Portalo skaitytojams jis papasakojo, apie tai, kodėl nereikia ignoruoti pykčio, taip pat pasidalino patarimais, kaip pyktį valdyti ir griaunančią jo jėgą paversti teigiama.
Natūrali emocija, kurią išreiškiame individualiai
„Pyktis yra natūrali, nors ir dažnai nemaloni emocija, kuri gali svyruoti nuo lengvo susierzinimo iki stipraus įniršio. Pyktis, kaip ir visos emocijos, teikia mums svarbią informaciją. Pykdami dažniausiai reaguojame į numanomas skriaudas, nesvarbu, kad jos gali būti suvokiamos individualiai.
Pyktis dažnai pasireiškia ne tik mintimis bei emocija, bet ir fiziologinėmis reakcijomis.
Svarbu paminėti, kad pyktis dažnai pasireiškia ne tik mintimis bei emocija, bet ir fiziologinėmis reakcijomis, tokiomis kaip padidėjęs širdies susitraukimų dažnis ar kraujospūdis ir įsitempę raumenys. Šios fiziologinės reakcijos yra kūno „Kovok arba bėk“ sistemos dalis, paruošianti žmogų apsiginti arba pabėgti iš pavojingos situacijos“, – kalbėjo dr. J.Neverauskas.
Nors pyktis – universali emocija, skirtingiems žmonės jis gali atlikti daugybę funkcijų. Gydytojas psichoterapeutas išskyrė keletą jų:
- Pyktis gali būti mūsų suvoktos neteisybės signalas. Tai gali būti signalas, kad kažkas negerai mūsų aplinkoje ar santykiuose. Tokiu būdu pyktis gali atlikti vertingą funkciją nustatant problemas ar konfliktus, kuriuos reikia spręsti.
- Pyktis gali būti motyvacija veikti. Stiprūs jausmai, susiję su pykčiu, gali paskatinti žmones imtis veiksmų, keistis ir atstovėti arba pakovoti už save. Konstruktyviai naudojamas pyktis gali paskatinti problemų sprendimą ir skatinti socialinį teisingumą bei socialinius pokyčius, motyvuodamas žmones kovoti su nesąžiningumu.
- Pyktis gali pasitarnauti ribų nustatymui. Jis gali leisti kitiems suprasti, kad tam tikras elgesys yra nepriimtinas arba kad buvo peržengta riba. Tai gali būti ypač svarbu tarpasmeniniuose santykiuose, kur pagarbus bendravimas ir ribų laikymasis yra labai svarbūs.
- Pyktis gali tarnauti kaip savisauga ir kaip atsako „Kovok arba bėk“ dalis. Kitaip tariant, pyktis paruošia mus susidoroti su grėsme. Jei mums gresia pavojus, pyktis gali suteikti energijos ir reikalingo apsisaugojimui susitelkimo.
„Tačiau, nors pyktis gali būti funkcionalus ir prisitaikantis, jis taip pat gali būti destruktyvus ir netinkamas, jei netinkamai reguliuojamas ir valdomas. Nevaldomas pyktis gali pakenkti fizinei ir psichinei sveikatai, santykiams, gali sukelti žalingą ar agresyvų elgesį. Todėl labai svarbu suprasti ir mokytis šią galingą emociją reguliuoti ir efektyviai valdyti“, – pabrėžia dr. J.Neverauskas.
Pyktis tėvystėje: kaip jį suvaldyti?
Tėvai – irgi žmonės. Šią frazę juokais mėgsta ištarti kai kurie tėvai, primindami sau, jog patirti visas emocijas normalu ne tik jų vaikams, bet ir jiems patiems. Auginant vaikus, ypač mažamečius, fizinis ir emocinis nuovargis tampa beveik natūralia būsena, sukeliančia įvairias emocijas, tarp kurių – ir pyktis. Nesusivaldę, aprėkę savo vaiką tėvai dažnai išsigąsta, kiti – sąmoningai deda visas pastangas, kad susikaupęs pyktis liktų „užrakintas“ viduje.
Auginant vaikus, ypač mažamečius, fizinis ir emocinis nuovargis tampa beveik natūralia būsena.
Pasak psichoterapeuto dr. J.Neverausko, normalu, kad tėvai, kaip ir visi žmonės, patiria pyktį. „Tai daugeliu atžvilgių neišvengiama. Iššūkis – sveikai ir konstruktyviai išreikšti ir su juo susidoroti“, – pabrėžia jis, pateikęs keletą strategijų, kurias galima naudoti šiam tikslui.
Sąmoningumas, savistaba, savęs suvokimas ir savireguliacija. J.Neverausko teigimu, pirmasis žingsnis valdant pyktį yra jo atpažinimas. Pastebėję pykčio požymius – pavyzdžiui, padažnėjusį širdies plakimą, įtampą kūne ar dirglumą – tėvai gali panaudoti nusiraminimo strategijas, kol pyktis dar nėra stiprus ir sunkiai valdomas.
„Galima naudoti dėmesio nukreipimo, gilaus diafragminio kvėpavimo metodikas, skaičiavimą iki dešimt arba išminties pauzę stabtelint ir renkantis elgesį iš kuo daugiau variantų, jį planuojant link norimo rezultato“, – rekomendavo 15min pašnekovas.
Ramus jausmų išreiškimas. Tėvystėje svarbu jausmus reikšti be agresijos. „Aš“ teiginiai gali padėti tėvams pasakyti, kaip jie jaučiasi, nekaltinant, nežeminant ir nekritikuojant vaikų. Pavyzdžiui, sakydami „Jaučiuosi nusivylęs, kai nepaimi savo žaislų, nes dėl to kambarys sujauktas“, o ne „Tu niekada nesusitvarkai savo žaislų, tu toks netvarkingas!“.
Tinkamo elgesio modeliavimas. Tėvai yra sektinas pavyzdys savo vaikams. Parodydami sveiką pykčio valdymą, tėvai parodo savo vaikams, kaip elgtis su šia galinga emocija. Tai gali apimti jausmų verbalizavimą („šiuo metu jaučiuosi tikrai piktas“), savireguliacijos strategijų demonstravimą ir atsiprašymą, kai pyktis valdomas netinkamai.
Problemų sprendimas kartu. Kai tik galime, įtraukime vaiką į konstruktyvius problemos, sukėlusios pyktį, sprendimus. Mokykime vaikus vertingų įgūdžių, padedančių spręsti konfliktus ir susidoroti su gyvenimo sunkumais.
Jei reikia, kreipkitės į specialistą pagalbos. Jei pyktis yra dažnas, stiprus arba sukelia agresyvų elgesį, gali būti naudinga kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistą. Šiuolaikinė psichoterapija, visų pirma kognityvinė ir elgesio terapija, gali suteikti įrankių ir strategijų, kaip veiksmingai valdyti pyktį, taip pat gali padėti išspręsti pagrindines problemas, sukeliančias pyktį.
Tėvai, vengiantys pykti, medalio negaus
Gydytojas psichoterapeutas pažymėjo, kad pykčio ir jo išraiškos vengimas ne visada yra naudingas.
„Sveikas pykčio išreiškimas gali išmokyti vaikus, kad pyktis yra normali emocija, ir suteikti jiems informacijos, kaip jį konstruktyviai valdyti. Taip pat svarbu atsiminti, kad tėvai yra žmonės, kurie klysta. Svarbu, kaip tos klaidos sprendžiamos.
Atsiprašymas ir kalbėjimas apie tai, kas atsitiko, gali būti galinga mokymo priemonė, demonstruojanti atsakomybę bei pagarbą vaiko jausmams“, – kalbėjo psichikos sveikatos specialistas.
Sveikas pykčio išreiškimas gali išmokyti vaikus, kad pyktis yra normali emocija.
Kodėl negalima ignoruoti pykčio? Dr. J.Neverausko teigimu, ignoruoti arba slopinti pyktį paprastai nepatartina, nes tai gali sukelti daugybę neigiamų pasekmių, pvz., fizinės ir psichinės sveikatos problemų, tokių kaip aukštas kraujospūdis, širdies ligos ir susilpnėjusi imuninė sistema bei depresija, nerimas ir mažesnis bendras pasitenkinimas gyvenimu.
„Kai pyktis nėra tinkamai reguliuojamas, jis gali padaryti žalą bet kokiems santykiams. Jeigu pyktis neatpažįstamas ir konstruktyviai neišreiškiamas, artimi buvę žmonės gali įsižeisti, nutolti ar net nusiteikti priešiškai. O tai gali toliau vynioti pykčio grandinę“, – kalbėjo pašnekovas.
Pykčio ignoravimas taip pat gali pabloginti asmens savivertės ir autentiškumo jausmą. Tai gali sukelti bejėgiškumo ir nusivylimo jausmą ir slopinti žmogaus gebėjimą veiksmingai ginti savo poreikius ir ribas.
Slopinamas pyktis tik stiprėja
Psichoterapeutas pabrėžia: slopinant pyktį jis neišnyksta ir dažniausiai laikui bėgant sustiprėja. Tai gali sukelti sprogstamuosius protrūkius, kai asmuo nebegali suvaldyti pykčio, tuo pačiu pasakant ar padarant tai, kas kelia grėsmę santykiams.
Dar viena neigiama pykčio slopinimo pasekmė – svarbios informacijos ir komunikacinės priemonės praradimas. „Pyktis, kaip ir visos emocijos, atlieka svarbias funkcijas. Visų pirma jis signalizuoja, kad kažkas yra negerai, ne taip, kaip norėčiau, o mano poreikiai nėra patenkinti. Jei pyktis ignoruojamas, šie svarbūs signalai prarandami, todėl žalingos situacijos ar santykiai gali likti be dėmesio.
Mokymasis tinkamai reikšti ir reguliuoti pyktį yra daug sveikesnė alternatyva nei jo ignoravimas. Tai apima emocijų atpažinimą, jos šaltinio supratimą ir konstruktyvų išreiškimą. Tai taip pat gali apimti veiksmus, kuriais siekiama pašalinti pykčio priežastį, nesvarbu, ar tai reikštų ribų nustatymą, konfliktų sprendimo siekimą ar pokyčius gyvenime“, – sako dr. J.Neverauskas.
Skirtingi vertinimai: pykstanti mama – isterikė, piktas tėtis – užsispyręs
Psichikos sveikatos srityje dirbantys specialistai pastebi, jog Lietuvos gyventojų emocinis raštingumas auga. Tačiau taip pat pažymima, kad nemažai vyrų vis dar nemoka atpažinti jausmų, atvirai juos reikšti, o susikaupusį pykti paleidžia per agresiją.
Individualūs skirtumai visada svarbesni už lyčių skirtumus.
Pasak dr J.Neverausko, individualūs skirtumai visada svarbesni už lyčių skirtumus ir ne visi vyrai ar moterys elgiasi taip, kaip sako stereotipai. Yra tyrimų, rodančių tam tikrus lyčių emocinės raiškos ir reguliavimo skirtumus, atsirandančius tiek dėl biologinių veiksnių, tiek dėl socialinių sąlygų.
„Vyrai dėl įvairių veiksnių gali būti labiau linkę savo emocijas išreikšti agresija. Kultūriniu požiūriu daugelis visuomenių skatina vyrus slopinti emocijas, dėl kurių tampa pažeidžiami, tokias kaip baimė ar liūdesys, ir reikšti save per „priimtinesnes“ vyriškas emocijas, tokias kaip pyktis ar agresija.
Tai kartais vadinama „berniukai neverkia“ mentalitetu. Taip pat kartais veikia kultūrinis stereotipas, kuriame pyktis prilyginamas galiai ir kontrolei, o šie dažnai laikomi geidžiamais vyriškais bruožais“, – pasakojo gydytojas psichologas.
Anot jo, moterys dažnai dar vaikystėje mokomos švelnesnio socialine prasme elgesio ir emocijų reguliacijos įgūdžių, kas gali lemti geresnes emocinės saviraiškos kompetencijas, tačiau taip pat padidinti nuotaikos sutrikimų, tokių kaip depresija ir nerimas, riziką.
„Dėl visuomenės lūkesčių ir šališkumo į vyrų ir moterų emocines išraiškas gali būti reaguojam skirtingai. Pavyzdžiui, piktas vyras gali būti vertinamas kaip užsispyręs, o pikta moteris – kaip isteriška. Kalbant apie auklėjimą, šios visuomenės normos ir lūkesčiai iš tiesų gali formuoti tai, kaip tėvai ir mamos išreiškia pyktį ir su juo susidoroja.
Tėvai gali labiau išreikšti savo pyktį išoriniais arba agresyviais būdais, o mamos gali būti labiau linkusios slopinti savo pyktį, išreikšdamos jį netiesiogiai arba perkeldamos į save.
Svarbu tai pripažinti bendromis tendencijomis, o ne griežtomis taisyklėmis. Visų lyčių žmonės gali skirtingai išreikšti savo į įvairias emocines reakcijas. Be to, visuomenės normos, susijusios su lytimi keičiasi ir daugelis žmonių meta iššūkį stereotipams ir lūkesčiams. Taip pat verta paminėti, kad emocinio intelekto ir emocijų reguliavimo galima išmokti ir tobulėti, nepriklausomai nuo lyties“, – kalbėjo dr. J.Neverauskas.
Kaip pykčio valdymo modelius pritaikyti tėvystėje?
Ką daryti situacijose, kuriose, atrodo, užtenka tik degtuko ir kils didžiausias gaisras, t.y. kaip tėvams valdyti pyktį? 15min pašnekovas paaiškino, kad tėvystėje, kaip ir bet kuriuo kitu atveju, suvaldyti pyktį padeda tam tikros strategijos, kurių verta išmokti ir taikyti, iškilus „karštoms“ situacijoms.
Tėvystėje, kaip ir bet kuriuo kitu atveju, suvaldyti pyktį padeda tam tikros strategijos.
Gilaus kvėpavimo ir atsipalaidavimo būdai. Gilus, kontroliuojamas kvėpavimas gali padėti nuraminti fiziologinę kūno reakciją į pyktį. Taip pat gali būti naudingas progresyvus raumenų atpalaidavimas, meditacija ir terapinės vizualizacijos bei pozityvios afirmacijos . Kai jaučiate, kad jūsų pyktis auga, padarykite pauzę, giliai įkvėpkite ir pabandykite nusiraminti prieš reaguodami į situaciją.
Sąmoningumas ir savęs suvokimas. Suvokdami savo emocijas, priežastis ir fizines reakcijas į pyktį galime geriau jį valdyti. Suprasdami kokie vaikų veiksmai mus dažniausiai supykdo, kokios mintys sukelia pyktį, galime lengviau jį atpažinti, pripažinti ir vėliau suvaldyti.
Minčių (kognityvinė) pertvarka. Tai reiškia, kad keičiame požiūrį į situacijas ir jų suvokimą bei interpretavimą. Užuot galvoję „Tai siaubinga, tai nelaimė!“, galite pasakyti sau: „Tai apmaudu, bet tai dar ne pasaulio pabaiga“. Pavyzdžiui, pripažinus, kad netvarkingas vaiko kambarys yra ne nepagarbos ženklas, o įprastas vaiko elgesio aspektas, gali palengvėti be kitų priemonių.
Problemų sprendimas. Jei pyktis kyla dėl konkrečios problemos ar konflikto, gali padėti aktyvus problemų sprendimas. Tėvystėje tai gali reikšti aiškių taisyklių ir lūkesčių nustatymą, tam tikro elgesio pasekmių aptarimą arba bendradarbiavimą su vaikais ieškant sprendimų.
Efektyvaus bendravimo įgūdžiai. Tai apima aktyvų klausymąsi, savęs išreiškimą ir „aš“ teiginių naudojimą, kad išreikštumėte savo jausmus, ir atsisakymą kaltinti ar kritikuoti.
Emocinis intelektas. Tai savo emocijų supratimas ir valdymas, taip pat kitų žmonių emocijų supratimas ir jų pripažinimas bei nuolatinis mokymasis emocijas išreikšti efektyviu ir pozityviu būdu.
Fizinis aktyvumas. Mankšta ir fiziniai pratimai gali padėti sumažinti įtampą ir pagerinti nuotaiką, todėl tai puiki priemonė pykčiui valdyti.
Išminties pertraukėlė (pauzė). Patiriant stipresnį stresą naudinga stabtelti, padaryti išminties pauzę, pakvėpuoti, nurimti ir pagalvoti, kokį elgesio variantą pritaikyti, kad gautume pageidaujamą rezultatą.
Pagalbos ieškojimas. Jei pyktis tampa nevaldomas arba destruktyvus, rekomenduoju kreiptis į specialistus profesionalios pagalbos.
„Šių metodų, kaip ir bet kokių įgūdžių, reikia mokytis ir juos praktikuoti. Kuo daugiau jomis naudosimės, tuo lengviau bus efektyviai valdyti pyktį“, – pabrėžė pašnekovas, pridūręs, jog išmokti tokias pamokas verta ne tik dėl savęs: kai geriau valdome pyktį mes, to paties mokome ir savo vaikus.
Vertingos pamokos vaikams
Visuomenėje vis daugiau kalbama apie tai, kokį poveikį pykčio ir kitų stiprių emocijų valdymas (ir nemokėjimas to daryti) turi vaikams. Pasak dr. J.Neverausko, nėra abejonės, jog tai, kaip tėvai valdo savo emocijas, įskaitant pyktį, turi reikšmingos įtakos vaikų emocinei ir psichologinei raidai.
„Tėvai, kurie veiksmingai valdo savo pyktį, yra galingas pavyzdys savo vaikams. Vaikai mokosi emocijų reguliavimo strategijų stebėdami, kaip jų tėvai susidoroja su nusivylimu, pykčiu ir kitomis nemaloniomis emocijomis.
Taip pat tyrimai rodo, kad tokie tėvai, kurie išmoksta sveikai reguliuoti savo emocijas, labiau linkę užmegzti saugų ryšį su savo vaikais, kas labai svarbu vaiko saugumo jausmui, savivertei ir emocinei gerovei“, – pasakojo psichikos sveikatos specialistas.
Vaikams svarbu matyti sveiką bendravimą, emocinę išraišką – visa tai jie atkartos kurdami savo asmeninius santykius su kitais žmonėmis. Be to, matydami, jog tėtis ir mama susidoroja su „sunkiomis emocijomis“, jie ir patys bus emociškai atsparesni.
Vaikams svarbu matyti sveiką bendravimą, emocinę išraišką – visa tai jie atkartos kurdami savo asmeninius santykius su kitais žmonėmis.
Tuo metu, jei tėvai dažnai demonstruoja nekontroliuojamą pyktį, vaikas gali mėgdžioti tokį elgesį ir jiems gali būti sunku konstruktyviai išreikšti bei valdyti ir kitas savo emocijas.
Be to, vaikams, kurių tėvai nesugeba suvaldyti pykčio, gali išsivystyti nesaugus prisirišimas, dėl kurio gali kilti savivertės, pasitikėjimo savo galiomis ir emocinės gerovės problemų.
Tyrimai parodė ryšį ir tarp agresyvios tėvų pykčio išraiškos ir padidėjusios vaikų agresijos. Vaikai gali išmokti, kad agresija yra tinkamas būdas išreikšti pyktį ar nusivylimą. Taip pat vaikai gali nerimauti arba išsigąsti aplinkoje, kurioje pyktis dažnai išreiškiamas nenuspėjamai ar smurtiniais būdais.
Tai gali sukelti daugybę emocinių ir elgesio problemų. Be to, vaikai, kurie neišmoksta sveikai reikšti savo pykčio, gali susidurti su socialiniais sunkumais. Jiems gali būti sunku susidraugauti, bendradarbiauti su kitais ar veiksmingai valdyti konfliktus.
Retkarčiais pasitaikantys pykčio protrūkiai yra normalu, todėl tėvai neturėtų tikėtis, kad visą laiką bus tobuli
Anot dr. J.Neverausko, verta paminėti, kad retkarčiais pasitaikantys pykčio protrūkiai yra normalu, todėl tėvai neturėtų tikėtis, kad visą laiką bus tobuli: „Svarbiausia yra išnaudoti tokias akimirkas kaip galimybę modeliuoti atsakomybę, atsiprašymą ir mokėjimą aptarti sveikesnius pykčio valdymo būdus ateityje.“
Ar blogai nejausti pykčio?
Nors atrodo, kad pykti moka visi, psichikos sveikatos specialistai susiduria ir su tokiais žmonėmis, kurie šios emocijos nejaučia. To priežasčių gali būti ne viena. Dr. J.Neverausko teigimu, kai kuriems asmenims gali būti sunku išreikšti pyktį dėl ankstyvos gyvenimo patirties arba kultūrinių ar visuomenės lūkesčių, kada pyktis įvardijamas kaip nepriimtina emocija.
„Tokie žmonės gali slopinti arba neigti savo pyktį, o tai gali sukelti emocinio gyvenimo ir tarpasmeninių santykių sunkumų“, – pastebėjo specialistas.
Anot jo, išmokti tinkamai pripažinti ir išreikšti pyktį labai svarbu dėl kelių priežasčių:
- Efektyvus ir pasitenkinimą teikiantis bendravimas. Pyktis dažnai kyla kaip atsakas į suvokiamą neteisybę, netinkamą elgesį ar asmeninių ribų pažeidimą. Kontroliuojamas ir konstruktyvus pykčio išreiškimas gali pranešti kitiems, kad tam tikras elgesys yra nepriimtinas arba žeidžiantis, todėl pagerėja tarpusavio supratimas ir santykiai pagerėja.
- Savęs supratimas. Leidimas jausti pyktį (kaip ir kitas emocijas) gali padidinti savęs supratimą ir emocinį sąmoningumą. Atpažįstant ir tyrinėjant šią emociją galima geriau suprasti savo poreikius, vertybes ir ribas.
- Problemų sprendimas. Pripažindami pyktį ir jo priežastis, žmonės gali veiksmingiau spręsti iškilusias problemas. Pyktis gali paskatinti imtis veiksmų, kad pakeistų nepalankią situaciją arba išspręstų konfliktą.
- Psichologinė sveikata: Slopinamas pyktis gali sukelti fizinės ir psichologinės sveikatos problemų – nerimą, depresiją, miego sutrikimų, aukštą kraujospūdį ir net širdies ligas. Pykčio išreiškimas gali padėti to išvengti.
Jei savarankiškai išmokti jausti ir sveikai reikšti pyktį nepavyksta, patariama kreiptis į specialistus, pvz., psichoterapeutus. Dr. J.Neverausko teigimu, šioje srityje puikių rezultatų pasiekiama dirbant su kognityvinės elgesio terapijos psichoterapeutu.
„Kognityvinė elgesio terapija gali padėti nustatyti ir pakeisti mąstymo modelius, sukeliančius netinkamą emocinę reakciją, o pasitikėjimo savimi mokymas gali padėti išreikšti savo poreikius ir jausmus pagarbiai ir veiksmingai.
Kognityvinė elgesio terapija gali padėti nustatyti ir pakeisti mąstymo modelius, sukeliančius netinkamą emocinę reakciją.
Įvairios savipagalbos strategijos, pavyzdžiui terapinio dienoraščio rašymas, įsisąmoninimo ir atsipalaidavimo metodai taip pat gali būti naudingi suprantant, tyrinėjant bei suvaldant savo pyktį ir dėl to gyvenant geresnį gyvenimą“, – teigė dr. J.Neverauskas, LSMU Neuromokslų instituto mokslo darbuotojas ir podiplominių psichoterapijos studijų kurso vadovas.
