Pasak „PetCity“ klinikų gydytojos Margaritos Rukštelytės, augintinis gali kentėti nuo dantų skausmo, tik dažnai to net nežinome, nes gyvūnas neparodo, kad jam skauda: „Dantų ar burnos ertmėje esančių struktūrų skausmas dažnai yra lėtinių progresuojančių patologijų pasekmė, todėl gyvūnai taip stipriai skausmo neišreiškia, nes prie jo pripranta.“
Veterinarijos gydytoja pasakoja, kad labai dažnai apžiūros kabinete tenka susidurti su situacija, kai įvertinus augintinio burnos ertmės būklę konstatuojama, jog ji labai bloga ir teks šalinti daug ar net visus dantis, šeimininkai nustemba: „Bet jis juk valgo, jam negali skaudėti“. Anot gydytojos, tai, kad gyvūnas ėda, dar nereiškia, kad jis nejaučia skausmo: „Gyvūnų skausmo toleravimo slenkstis yra aukštesnis negu žmonių, todėl jie su skausmu susigyvena, valgo, žaidžia, bendrauja su šeimininkais.“
Dažniausiai pasitaikantys burnos skausmo simptomai: mieguistumas, blogas kvapas, paraudusi gleivinė
M.Rukštelytė pažymi, kad dažniausiai pasireiškiantis burnos skausmo simptomas yra ne pašaro atsisakymas, kaip galvoja daugelis, bet mieguistumas: „Dažnai šeimininkai šį simptomą susieja su natūraliu senėjimo procesu. Po dantų gydymo ar šalinimo procedūrų atvykus kontroliniam vizitui, klientai pasakoja negalintys patikėti, kaip pasikeitė jų augintinio elgesys, dingo mieguistumas, ir tik tada supranta, kad gyvūnas kelis metus ar net ilgiau kentė skausmą.“
Burnos ertmės ligas išduoda ir kiti simptomai: blogas kvapas iš burnos (tai nėra normalu), paraudusios dantenos ir burnos gleivinė, pasikeitę kramtymo įpročiai, seilėtekis, ėdant iš burnos iškrentantis pašaras, patinimai ir guzai po akimis ir aplink burnos ertmę, snukio trynimas į aplinkinius daiktus, kraujas iš burnos ertmės, čiaudulys, išskyros iš nosies.
„Pastebėjus šiuos požymius kreipkitės į veterinarijos gydytoją odontologą, kuris atliks gyvūno apžiūrą, paskirs dantų rentgeno tyrimą, apnašų valymo procedūrą arba paskirs kitą reikalingą gydymą“, – teigia M.Rukštelytė.
Burnos ertmę apžiūrėkite namuose kartą per savaitę
Kadangi augintinis negali „pasakyti“, kada jam pradeda skaudėti burnos ertmę, labai svarbu laiku atlikti profilaktinius patikrinimus. „Tai galite atlikti ir namuose – pakelkite gyvūno lūpas ir įvertinkite, ar jūsų augintinio burnos ertmės vaizdas atitinka šias nuotraukas. Jeigu matote neatitikimus, rekomenduoju kreiptis į gydytoją odontologą. Arba jeigu matote, kad laikui bėgant vaizdas keičiasi, pavyzdžiui, atsiranda pakitimai, kurių ankščiau nebuvo, taip pat atėjo laikas vizitui pas gydytoją odontologą“, – pataria veterinarijos gydytoja.
M.Rukštelytė šeimininkams rekomenduoja stebėti burnos ertmės būklę bent vieną kartą per savaitę. Svarbu apžiūrėti dantenų liniją palei dantis ir žandų gleivinę iš vidinės pusės, nes jei ji liečiasi prie infekuotos vietos ar dantų apnašų, gali atsirasti opos ir žaizdos. „Jeigu burnos gleivinė arba dantenų linija nėra vientisai rausva ir vietomis paraudusi, tai rodo infekciją burnos ertmėje – nedelsiant kreipkitės į veterinarijos gydytoją odontologą“, – perspėja M.Rukštelytė.
Pirmasis vizitas pas gydytoją odontologą
Į veterinarijos gydytojo odontologo kabinetą pirmą kartą reikia atvesti dar jauną augintinį, kad įsitikinti, jog gyvūno sąkandis formuojasi taisyklingai. Vėliau rekomenduojama apsilankyti tada, kai iškrenta pieniniai dantys ir dygsta nuolatiniai arba kaip nurodė gydytojas odontologas pirminio vizito metu.
Pasak M.Rukštelytės, apsilankę klinikoje jau pirmą kartą sužinosite, kaip prižiūrėti dantis namuose, kokias profilaktikos priemones naudoti, kaip dažnai atvykti patikrinimams atsižvelgiant į jūsų augintinio poreikius ir kaip patiems šeimininkams įvertinti burnos ertmės pokyčius.
„Vėlesni patikrinimai priklauso nuo dantų ir burnos ertmės priežiūros namuose, nuo gyvūno veislės, ligų ar polinkio jomis sirgti. Kai kuriuos augintinius reikia atvesti į kliniką kas 3–6 mėnesius, kitiems užtenka kartą per metus“, – sako veterinarijos gydytoja.
Gyvūnų odontologijos auksinis standartas
M.Rukštelytė pabrėžia, kad yra būtina reguliariai atvykti apžiūrai pas gydytoją odontologą ir atlikti burnos higieną, norint turėti sveiką burnos ertmę – tai galioja ir žmonių, ir gyvūnų medicinoje: „Žmonių odontologijoje sveikos burnos priežiūros protokolas dažniausiai susideda iš kelių esminių dalykų: namuose valytis dantis du kartus per dieną su šepetėliu, naudoti dantų siūlą ir kas 6 mėnesius atvykti burnos higienai. Gyvūnų odontologijoje auksiniu standartu laikoma: dantų valymas su šepetėliu ir pasta vieną kartą per dieną, burnos higiena (tik su anestezija) atliekama kartą į metus kartu su pilna burnos rentgenograma arba kaip nurodė gydytojas odontologas.“
Pasak gydytojos, burnos rentgenograma reikalinga tam, kad padėtų nustatyti plika akimi nematomus pakitimus ir patologijas – 60 proc. danties yra pasislėpę po dantenomis ir jų būklę žemiau dantenų linijos gali parodyti tik rentgeno nuotraukos.
Dantų valymas be anestezijos yra kosmetinė, ne gydomoji procedūra
„Dažnai augintinių šeimininkai klausia, ar atliekant burnos higieną ir rentgeno tyrimą būtina anestezija? Saugiau tai daryti su anestezija, nes priešingu atveju gyvūnui sukeliamas stresas, galima sužaloti burnos ertmę, be to, nekokybiškai atliekama procedūra, neišvaloma linija po dantenomis, kur susikaupusios apnašos sukelia periodontitą, o negydomi dantys iškrenta“, – teigia gydytoja.
Be anestezijos neįmanoma kokybiškai įvertinti burnos ertmės, ten esančių kišenių ir kitų jau esančių pažeidimų, atlikti pilnos burnos rentgenogramos, kruopščiai nuvalyti apnašų nuo dantų ir po dantenų linija nesukeliant gyvūnui streso, kruopščiai atlikti dantų poliravimo (labai svarbi higienos dalis, dažniausiai neatliekama valant be anestezijos), atlikti gydymo jau pažeistose vietose, apsaugoti gyvūno kvėpavimo takus, kad nepatektų akmenų nuolaužos ir poliravimo pasta.
„Deja, tačiau vis dar yra tokių veterinarijos klinikų, kurios atlieka dantų higieną be anestezijos, tai nėra efektyvu, procedūra atliekama nekokybiškai. Jau nekalbant apie kirpėją, kuri atlieka tokias procedūras, neturėdama nei tinkamo išsilavinimo, nei specialios įrangos“, – dalijasi įžvalgomis M.Rukštelytė.
Vis dar gajūs klaidingi mitai
Pasak M.Rukštelytės, vis dar gajūs mitai apie augintinio burnos ertmės priežiūrą. Šeimininkai sako, kad visą gyvenimą augino šunį ar katę, bet niekada nevalė dantų Kas pasikeitė, kad dabar juos reikia valyti? „Pasikeitė keli faktoriai: gyvūnai dabar gyvena ilgiau, populiarėja mažų šunų veislės (iki 10 kg), kurie labiau linkę sirgti periodonto ligomis, didelis polinkis kauptis apnašoms. Pasikeitė gyvūnų mitybos racionai, populiarėja sausi kombinuoti pašarai arba netinkama naminė mityba“, – sako gydytoja.
Kitas, ypač paplitęs mitas – „Mano gyvūnas yra per senas tvarkyti dantis“. „Jūsų gyvūnas negali būti per senas. Senatvė nėra liga, tai nemirimo pasekmė. Gyvūnui burnos procedūros yra reikalingos ir anestezijai mes privalome pasiruošti, taip sumažindami komplikacijų rizikas. Prieš anesteziją iš gyvūno savininko surenkama informacija apie gyvūno sveikatą, atliekama klinikinė apžiūra, kraujo tyrimai, kardiologinis tyrimai. Tik turint informaciją apie gyvūno būklę, jam paskiriama procedūra su anestezija. Net turint širdies problemų ir papildomų lėtinių ligų, anestezija yra taikoma saugiai, stabilizavus gyvūno būklę ir parenkant specialių vaistų protokolus“, – pasakoja M.Rukštelytė.
Klaidinga manyti, kad kiekviena anestezija trumpina augintinio gyvenimą. „Tai nuo seno gyvuojantis mitas, neparemtas jokiais moksliniais tyrimais. Priešingai, gyvenimo kokybei ir trukmei įtakos turi infekcija burnos ertmėje, sukelianti kitas sistemines ligas“, – pabrėžia gydytoja.
Taip pat klaidinga manyti, kad atlikus dantų higieną tai reikės daryti dažniau.
„Kiekvieną kartą šios procedūros metu pašalinamas nedidelis kiekis emalio, tačiau tai vienintelė priemonė neleidžianti progresuoti periodonto ligoms. Jei apnašų nevalysite arba darysite tai labai retai, viskas baigsis tuo, kad teks šalinti dantis“, – akcentuoja gydytoja.
Veterinarinė odontologija tokia pati kaip ir žmogaus medicinoje
Kaip ir žmonių odontologijoje, daugelis augintinų ligų yra tos pačios: paradontozė, gingivitas, stomatitas, dantų tirpimas ir kt. „Tačiau šių ligų atsiradimo priežastys, gydymas ir progresavimas skirtingai pasireiškia šunims ir katėms – kai kurias ligas lengva pagydyti šunims, bet sunkiai katėms, ir atvirkščiai“, – sako gydytoja.
M.Rukštelytė paneigia dar vieną mitą, kad geriau nerauti sugedusių dantų, kad bent kažkuo gyvūnas galėtų kramtyti: „Jeigu dantys ar aplinkinės struktūros yra pažeistos, gyvūnas kenčia nuolatinį skausmą ir vengia kramtyti, tiesiog ryja pašarą. Tokių dantų palikti negalima, nes net kruopščiai nuvalius apnašas, periodonto kišenėse po 1–2 savaičių vėl atsiranda infekcija.“
Šeimininkai kartais mano, kad jei dantis jau kliba, tegu iškrenta pats, nereikia gyvūno „migdyti“, kad jis būtų pašalintas. Šią situaciją gydytoja palygina su žmogumi – jei skauda dantį ar jis kliba – ar laukiame, kol jis iškris pats? Toks pat požiūris turi būti ir rūpinantis gyvūno sveikata.
Anot gydytojos, jei gyvūnas netenka dantų, jis gali maitintis sausu pašaru tiesiog jo nekramtydamas, o nurydamas. Jei maitinamas termiškai neapdorota mėsa, rekomenduojama ją susmulkinti. „Mitybos įpročiai dažniausiai išlieka tokie patys“ – teigia M.Rukštelytė ir palygina su žmogumi, kuris netekęs visų dantų taip pat valgo.
Mityba turi įtakos apnašų kaupimuisi
Klaidingai manoma, kad sausas pašaras nuvalo dantis, o apnašos atsiranda nuo mėsos ir konservuoto pašaro. Pasak M.Rukštelytės, sausas pašaras nuvalo dantis, nes jis kietas, tačiau granulės skyla ties danties viršūne (galiuku) ir nepasiekia dantenų linijos, kur kaupiasi didžiausiais kiekis apnašų: „Tik specialios dantų priežiūrai skirtos dietos sukurtos taip, kad granulės skiltų arčiau dantenų linijos. Gerai apnašas nuvalo termiškai neapdorotos mėsos dietos (RAW). Taip maitinami gyvūnai turi labai geros būklės krūminius dantis, o didžiausias kiekis apnašų kaupiasi ties iltimis ir kandžiais, kadangi nenaudojami mėsos atidalinimui nuo kaulo. Laukinių gyvūnų dantų būklė yra žymiai geresnė negu namų sąlygomis maitinamų gyvūnų, nes laukiniai gyvūnai plėšia mėsą nuo kaulo, taip nuvalydami priekinius dantis ir iltis, o kramtant mėsą nusivalo krūminiai dantys.“
Norint pradėti šerti termiškai neapdorotu pašaru, reikėtų pasitarti su šios srities specialistu, kad jis padėtų sudaryti tinkamą racioną.
Ar gyvūnas gali turėti sveika burnos ertmę?
M.Rukštelytės teigimu, teoriškai įmanoma, kad augintinio burnos ertmė būtų sveika, bet praktikoje odontologai tokį gyvūną mato retai, todėl labai svarbus bendravimas tarp kliento ir veterinarijos gydytojo odontologo: „Svarbu apžiūrėti augintinį ir jo burnos ertmę, sudaryti planą burnos priežiūrai ir reguliariai vertinti, ar sudarytas priežiūros planas yra efektyvus jūsų augintiniui.“
Pagrindiniai faktoriai lemiantys burnos būklę: genetika, veislė, amžius, persirgtos virusinės ligos (aktualu katėms), enteritai (virškinimo trakto uždegimai) jauname amžiuje (aktualu šunims), lėtinės ligos, namuose taikoma priežiūra, mityba, skanėstai, žaislai ir pan. „Veterinarijos gydytojas odontologas atsižvelgia į visus šiuos faktorius planuojant burnos priežiūros programą jūsų augintiniui“, – teigia veterinarijos gydytoja M.Rukštelytė.
