Nors niūrių minčių netrūko, moteris nenuleido rankų. Priešingai – baigė kursus ir įgijo naują perspektyvią profesiją – tapo socialinės darbuotojos padėjėja.
„Visi aplink sakė: „Kam tau dirbti, ilsėkis, atidirbai jau savo“. Bet aš visada taip: kuo labiau mane atkalba, tuo labiau noriu. Kuo sunkau atrodo, tuo daugiau jėgų skiriu tikslui pasiekti“, – atviravo klaipėdietė. Šiuo metu ji dirba Klaipėdos vaikų globos namuose „Rytas“ ir džiaugiasi, kad į darbą kasdien eina kaip į šventę: „Man čia labai gera.“
Planavo ramiai dirbti iki pensijos
Pasakojimą Regina pradeda nuo pirmųjų metų Klaipėdoje. Į uostamiestį ji atvažiavo mokytis iš karto po mokyklos. Tiksliai žinojo, ko nori, – būti virėja. Ja ir tapo. Vėliau, pagilinusi profesines žinias Vilniuje, grįžo į Klaipėdą ir įsidarbino vienos iš mokyklų valgykloje. „Darbas man patiko, visus pažinojau, su visais gerai sutariau. Kaip kitaip – toje pačioje vietoje išdirbau 37 metus! Jaunystėje kurį laiką darbas man buvo svarbiausias, neskubėjau kurti šeimos, susilaukti vaikų“, – prisiminė pašnekovė.
Toje pačioje vietoje išdirbau 37 metus!
Puikiai savo darbą išmananti profesionalė prisitaikė prie įvairių pokyčių – mokyklose veikiančiose viešojo maitinimo įstaigose jų netrūko. Tačiau prieš porą metų pasaulį sukausčiusi pandemija pateikė naują iššūkį, kuris baigėsi netikėtai – likus vos 1,5 metų iki pensijos Reginą atleido.
Apie šį laiką ji nelinkusi atvirauti. Tačiau iš taupių sakinių gali suprasti: žinia buvo netikėta ir skaudi. Moteris, kaip ir daugelis ilgaamžių darbuotojų, planavo puikiai pažįstamoje įmonė likti dirbti iki pensijos.
„Iš pradžių nežinojau, ką aš galiu toliau veikti. Bet nepasimečiau, optimistiškai žvelgiau į ateitį“, – tikino ji ir pridūrė, kad iš ilgamečio darbo išėjo iškėlusi galvą: „Nieko nekaltinau, išėjau ir viskas – priėmiau kaip neišvengiamą dalyką. Vadinasi, taip turėjo būti.“
Vis dėlto neslėpė, jog maždaug metus trukusi bedarbystė nebuvo lengva.
Vis dėlto neslėpė, jog maždaug metus trukusi bedarbystė nebuvo lengva. Juolab kad apie save priminė senos sveikatos bėdos – atsinaujino kojos sąnario problemos. Teko kreiptis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, kuri nustatė 50 proc. darbingumo lygį.
Pasirinko sritį, kurioje trūksta darbuotojų
Nors sunkumų netrūko, o aplinkiniai ragino tiesiog nuleisti rankas, Regina, kaip pati sako, užsispyrė elgtis priešingai. „Skaičiau, domėjausi, ieškojau informacijos, kuo man užsiimti. Buvo momentų, kai atrodė, kad nieko nesugebu…
Bet taip beieškant akys užkliuvo už straipsnių apie socialinio darbuotojo padėjėją – supratau, jog tai paklausi specialybė, be to, pajutau, jog galėčiau dirbti tokį darbą“, – pasakojo Regina. Jos norą nepasiduoti palaikė ir Užimtumo tarnybos darbuotojai. Įsigilinę į situaciją jie pasiūlė dalyvauti projekte „Pasinaudok galimybe“ ir įgyti naują socialinio darbuotojo padėjėjo profesiją. Netrukus įsidarbino Klaipėdos vaikų globos namuose „Rytas“. Čia dirba ir dabar bei jaučiasi atradusi savo vietą.
„Man svarbu, kad galėčiau toliau dirbti su vaikais. Juk aš visą gyvenimą dirbau su jais, žinojau, kad moku bendrauti, galiu užmegzti ryšį“, – pabrėžė pašnekovė.
Dabartiniame darbe netrūksta jautrių situacijų. Nieko keisto, juk vaikų globos namų auklėtinių gyvenimas nelepino – daugelis jų niekada nėra patyrę besąlygiškos tėvų ir artimųjų meilės, todėl įtariai reaguoja į socialinių ir kitų darbuotojų bandymus bendrauti atvirai ir nuoširdžiai.
„Mama jie mūsų tikrai niekada nevadins. Kokie bebūtų, tėvai jiems visada yra tėvai. Kiti žmonės jų neatstos. Vis dėlto jaučiu, kad santykiai su vaikais geri. Pamenu, per mano gimtadienį nustebino vienas vaikinas atnešęs man gėlių. Tai buvo taip netikėta, bet taip gražu ir jautru!“ – atviravo Regina.
Apie pensiją nebegalvoja
Kaip į žmonos, mamos ir draugės gyvenimo ir karjeros pokyčius reagavo artimieji ir bičiuliai? Regina neslėpė, kad nuomonių buvo visokių.
„Draugai ir net artimieji labai stebėjosi ir gyrė, kad ryžausi atversti naują lapą. Žinau, kad daug mano bendraamžių abejoja savimi, nežino, kaip save realizuoti. Ir man buvo baisu, bet džiaugiuosi, kad ryžausi“, – kalbėjo pašnekovė, kurios gyvenime, be darbo, pilna kitų veiklų. Regina mėgsta skaityti, sportuoti, keliauti, megzti, o geriausias poilsis, anot jos, įkišti rankas į žemę – pasikapstyti savame darže ir sode.
Draugai ir net artimieji labai stebėjosi ir gyrė, kad ryžausi atversti naują lapą.
Laiminga dėl puikiai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių Regina juokiasi, jog apie pensiją visiškai nebegalvoja: „Aš net nežinau, ar ji kada nors ateis! Atrodo, kad aš jaunėju.“
Ji pritaria mintims, jog kuo daugiau žmogus mokosi, patiria naujų dalykų, tuo lėčiau sensta. Įkvėpimu gyventi ji vadina ir savo „vaikus“ – Klaipėdos vaikų globos namų „Rytas“ globotinius.
„Būdama su jais aš jaunėju! Pasiilgstu jų, po laisvadienių noriu kuo greičiau į darbą juos pamatyti“, – neslėpė naujoje profesijoje save atradusi klaipėdietė.
„Gyvenimas neišeina į pensiją“ – Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) inicijuota komunikacijos kampanija, kuria siekiama suaugusiuosius įkvėpti ir motyvuoti mokytis, tobulėti visą gyvenimą, išlikti aktyviais darbo rinkoje bei keisti visuomenės nuostatas apie vyresnius žmones. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.
