Judėjimas – tai laisvė
„Judesiai labai stipriai susiję su mąstymu, protine raida, smulkiąja motorika, kalba ir kitomis funkcijomis. Vaikas pirmiausia išmoksta savarankiškai judėti: šliaužioti, ropoti, vaikščioti, o kai šiuos įgūdžius įvaldo, žiūrėk, ir kalbėti pradeda, išmoksta išlaikyti šaukštą, atsegti sagas. Judėjimas labai svarbus įgūdis, nes jis suteikia mažyliui laisvę spręsti, kur nori nueiti, kokį žaislą pasiimti, kurios spintelės dureles atidaryti.
Galimybė laisvai judėti turi įtakos kūrybiškumo, sąmoningumo, saviraiškos vystymuisi. Pakanka ankstyvoje vaikystėje apriboti įgimtą mažylio poreikį judėti – reikalauti ramiai sėdėti kėdutėje, nelaipioti ant sofos, spintelių, šaligatvio bortelių, barti, kai, užuot ramiai sėdėjęs su tėvais kavinėje, pasileidžia bėgioti aplink staliukus – ir jau kyla grėsmė, kad tas mažas žmogutis išaugs nesavarankiškas, kad jam sunku bus priimti sprendimus. Jeigu vaikas neturėtų galimybės nuolatos muistytis, straksėti, sukiotis, užlipti, nulipti, nukentėtų visa tolesnė jo raida – tiek fizinė, tiek protinė, – sako gydytoja.
– Mažas vaikas nemoka taip, kaip suaugęs, užsiimti tik viena veikla, nes visos jo organizmo sistemos veikia vienu metu. Tarkime, jeigu stebėtume piešiantį mažylį, pamatytume, kad tuo pat metu jis sukiojasi kėdėje, atsistoja, atsisėda, papiešęs minutę nubėga į kitą kambario pusę, paskui sugrįžta ir vėl piešia.
Kuo vyresnis vaikas pieš piešinį, tuo mažiau atliks visokių pašalinių judesių, nes po truputį jis išmoks nuslopinti poreikį viską daryti kartu ir sugebės ramiai atlikti vieną veiklą. Štai pirmokas jau turėtų gebėti sėdėti mokyklos suole, klausyti, ką sako mokytoja, atlikti užduotis, tačiau darželinukui ramiai pasėdėti ilgiau negu kelias minutes yra kančia.“
„Pasėdėk ramiai“ – misija neįmanoma
Mažas vaikas yra toks judrus, kad kartais suaugusiems net galvą įsiskauda nuo nuolatinio bėgiojimo, karstymosi, bumbsėjimo samčiu į puodą ir pan. Ir taip norėtųsi, kad jis bent kurį laiką tiesiog pabūtų ramiai.
Gyd. L.Mikulėnaitė paaiškina: „Yra ir visai mažiukų vaikų, kurie auga pakankamai ramūs ir ilgą laiką užsiima viena veikla – tai priklauso nuo nervų sistemos brandos bei temperamento. Bet vis dėlto dauguma mažylių yra judrūs tarsi vijurkai. Ir jie negali būti kitokie.
Aišku, galima mokyti ir visai mažiuką vaiką kurį laiką pabūti ramiai, pavyzdžiui, kai atsisėda valgyti prie stalo, tačiau privalome atsižvelgti į tai, kad po 3–5 minučių vaikas jau gali ir nesugebėti sėdėti nemakaluodamas kojomis, šaukštu nevedžiodamas po stalą, nesisukiodamas ir pan. (Ir negalima vaiko barti, gąsdinti, nes versime jį eiti prieš savo prigimtį.)
Visus šiuos judesius mažylis atlieka nesąmoningai, tačiau jie reikalingi, kad bręstų nervų sistema, kad tobulai išlavintų judesius, t.y. kad judėtų ekonomiškai, naudodamas kuo mažiau energijos. Kaip minėjau, judėjimas reikalingas ir protinės veiklos vystymuisi. Mažas vaikas net ir mokydamasis eilėraščio vaikšto po kambarį, tai užlipa, tai nulipa nuo kėdės, nes tokiu būdu stimuliuoja atmintį ir lengviau įsimena žodžius.“
Kodėl verkia teatre
„Tėvai, prieš vesdami visai mažiuką vaiką į spektaklį, turėtų atsižvelgti į tai, kad mažylis negalės ilgam susikaupti. Labiausiai tinka tokie spektakliai, kur kelias minutes vyksta veiksmas, po to aktoriai kartu su vaikais salėje pašokinėja, paploja – mažieji išsikrauna jau spėjusią prisikaupti energiją ir vėl gali kelias minutes ramiai žiūrėti spektaklį.
Pirmokas jau turėtų gebėti sėdėti mokyklos suole, klausyti, ką sako mokytoja, atlikti užduotis, tačiau darželinukui ramiai pasėdėti ilgiau negu kelias minutes yra kančia.
Na, o jeigu vaikas neturi galimybės prasiblaškyti, pabėgioti – pradeda klykti, trinti rankomis akis, muistytis. Jis priešinasi prieš nepakeliamą užduotį sėdėti ir klausyti. Aišku, pasitaiko net ir dvimečių vaikų, kurie išpūtę akutes ramiai išsėdi nuo spektaklio pradžios iki pabaigos – manau, tai būsimieji menininkai, kurie jau tokiame ankstyvame amžiuje pajuto savo pašaukimą. Visiems kitiems yra kančia kartu su tėvais eiti į koncertus, teatrus, galų gale kavines, kur reikalaujama būti ramiai.
Tad ir tėvams reiktų pagalvoti, kur jie vedasi savo vaiką, atsižvelgti į jo judrumą, kad paskui netektų bartis, pykti. Visi tėvai nori, kad vaikas išaugtų protingas, mąstantis, laisvas, gebantis priimti savarankiškus sprendimus žmogus, bet kadangi vaikai vis dar susiduria su begale draudimų ir reikalavimų nejudėti, jiems jau nuo vaikystės trukdoma tokiais užaugti. Vaikas patiria didžiulį psichologinį spaudimą, kai reikalaujama iš jo padaryti tai, ko jis iš tiesų padaryti negali, ir jo asmenybė yra laužoma.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip su paaugliu kalbėti apie meilę ir seksą? Psichologė J.Bortkevičienė: „Kiekviena meilė jam yra ta tikroji“
Kasdien į lauką
„Kad vystytųsi vaiko judesiai, o kartu su jais – protinė veikla, smulkioji motorika, kalba ir visos kitos funkcijos, labai svarbu gauti kuo daugiau stimulų, būti kuo įvairesnėje aplinkoje.
Nepakeičiamas gėris yra laukas, kur mažylis gali daryti tai, ko iš jo reikalauja pati raida. Vaikas turi išsilakstyti, turi laipioti, kaboti žemyn galva. Ko gero, visi tėvai pastebėjo, kad maždaug tarp 3–4 metų amžiaus vaikas staiga neduoda rankos, o bėga pirmyn ir lipa ant šaligatvio bortelio, akmenų, tvorelių ir pan. Tai laikas, kai tėvai labiausiai baiminasi dėl mažylio saugumo, tačiau jeigu yra sąmoningi, būna šalia ir nedraudžia karstytis.
Tokia vaiko veikla trunka kelerius metus, kol staiga, vieną dieną, sulaukęs maždaug 5-erių, mažylis, lyg niekur nieko, paduoda mamai ranką ir žygiuodamas šalia ima filosofuoti apie pasaulį. Štai tada jam jau nebereikia laipioti, lavinti savo koordinacijos, nes pagaliau gali tinkamai valdyti savo kūną. Tada ateina ir laikas, kai vis ilgiau geba ramiai pasėdėti.
Beje, ypač šiais laikais, kai kone visur vaikus vežiojame automobiliu, labai patartina užsukti į vaikų žaidimų aikšteles, kur mažyliai galės kompensuoti judėjimo trūkumą ir lavinti savo judesius, nes, kaip minėjau, nepakabėjus žemyn galva, nenučiuožus nuo čiuožyklos, nepalaipiojus kopėtėlėmis, vaikui kur kas sudėtingiau išaugti savarankiškai mąstančiu žmogumi“, – pataria gydytoja.
