Nėštumas primena paauglystės laikotarpį
„Nėštumo metu mes tampame labiau emocingos (žinoma, ne visos), mums būna sunku su savimi, su artimaisiais – kaip ir jiems su mumis. Tai tam tikra prasme primena paauglystę, – pradėdama paskaitą kalbėjo U.Neniškytė. – Ir jei paauglystės metu mūsų smegenys turi ištobulėti taip, kad taptume funkcionalūs suaugusieji, nėštumo metu smegenys turi mus paruoši būti geriausiomis mamomis.“
Pasak jos, nėštumo metu moters smegenys pasikeičia taip, kaip niekada daugiau suaugusiojo žmogaus gyvenime, – tai yra didžiausias jų plastiškumo laikotarpis.
U.Neniškytės teigimu, 2016-aisiais pasirodžiusiame moksliniame straipsnyje nurodyta, jog nėštumo metu smegenyse sumažėja pilkosios medžiagos, kuri, kaip žinoma, prarandama pasireiškiant senėjimo procesams, neurodegeneracinėms ligoms.
„Nėštumo metu vyksta vadinamasis sinapsių genėjimas, kurio metu iš smegenų pašalinamos nereikalingos jungtys. Jungčių pašalinimas ir reiškia, jog yra prarandama pilkosios smegenų masės. Visgi tai nereiškia, kad nėštumo metu mes kvailėjame. Tai reiškia, jog tam tikra prasme mes atjaunėjame: grįžta procesai, kurie veikė mūsų smegenyse ankstyvojoje vaikystėje ir paauglystėje“, – aiškino U.Neniškytė.
Ji patikslino, jog žmogui besivystant, išskiriami du pagrindiniai sinapsių genėjimo laikotarpiai: nuo 6 mėnesių iki 6 metų amžiaus bei paauglystės metu, kada vystantis atitinkamoms smegenų sritims, susidaro per daug jungčių.
Smegenų pokyčiai galimai išlieka visą gyvenimą
Tad pilkosios smegenų masės sumažėjimas nėštumo ir pogimdyviniu laiku, anot U.Neniškytės, yra siejamas ne su funkcijos praradimu (kas vyksta senatvėje), bet su jos optimizavimu, arba kitaip – smegenų efektyvumo padidinimu.
„Sinapsių genėjimą galima palyginti su sodų genėjimu – procesas labai panašus. Juk jei leisime sode medžiams augti natūraliai, nesikišdami į procesą, – obuolių daug neturėsime, jie bus maži. Bet jei sodą išgenėsime ir paliksime tik tas medžių šakas, kurios yra reikalingiausios – tada ir sulauksime geriausio rezultato“, – kalbėjo mokslininkė.
Kita vertus, ji papildė, jog moterys pirmojo nėštumo metu ir jau pagimdžiusios dažnai skundžiasi atminties sutrikimais – lyg prarastų smegenų efektyvumą. Tačiau moksliniai tyrimai, aiškindami pilkosios smegenų masės sumažėjimą šiuo laikotarpiu, to nepatvirtina.
„Turbūt atminties sutrikimus galima būtų sieti su kognityvinio krūvio teorija (ang. cognitive load theory). Tai reiškia, jog tuo periodu turime tiek daug apmąstyti ir prisiminti, kad pamirštame kitus dalykus, – aiškino U.Neniškytė. – Juk net ir būdamos nėščios, kada turime ruoštis tapti mamomis, dirbame, atliekame socialines funkcijas, tad natūralu, jog pamirštame dalykus, kurie yra mums įprasti.“
Ji toliau pridūrė, jog, anot tyrimų, pokyčiai smegenyse, vykstantys pirmojo nėštumo nėštumo metu, išlieka bent dvejus metus – tiek yra tirta mokslininkų. Tad tikėtina, kad jie išlieka ir visą gyvenimą.
Tie patys procesai kaip įsimylint
Kalbėdama apie gimdymo ir pogimdyvinį laikotarpį, U.Neniškytė aiškino, jog svarbiausias dalykas moteriai yra ryšio su naujagimiu užmezgimas. Prieraišumas susisieja su vadinamosiomis senosiomis žinduolių smegenimis – limbine sistema (atsakinga už emocijas ir jų apdorojimą).
„Čia yra svarbios dvi sritys: hipokampas ir migdolinis kūnas. Hipokampe, kuris atsakingas už atmintį, orientaciją erdvėje, po gimdymo susidaro daug naujų jungčių, todėl ši sritis labai sustiprėja. Migdolinis kūnas apdoroja informaciją, yra susijęs su baime, nerimu, – tai yra giluminiai smegenų procesai, kurių mes negalime kontroliuoti. Todėl, pavyzdžiui, logiškai suvaldyti motinišką nerimą yra tarsi Sizifo darbas. Be to, migdolinis kūnas aktyvuojasi vien žiūrint į savo vaiką, ir mes dėl to jaučiamės labai gerai, tarsi gaunantys atpildo“, – aiškino U.Neniškytė.
Be to, pasak jos, migdolinis kūnas aktyvuojasi daug stipriau žiūrint į savo, o ne į kokį kitą kūdikį, todėl moteris geba be jokio logiško paaiškinimo atskirti savo vaiką.
Mokslininkai palygino ir pamatė, kad pagimdžiusios moters ir suaugusio įsimylėjusio žmogaus smegenyse vyksta tas pats procesas.
„Šiam procesui labai svarbus neuronešiklis oksitocinas, kuris vadinamas ištikimybės hormonu. Jis dalyvauja bet kokiuose procesuose, kai yra užmezgamas labai artimas ryšys su kitu žmogumi (partneriu, draugu, vaiku), – kalbėjo mokslininkė. – Oksitocinas gaminasi smegenyse, veikia limbinėje sistemoje ir yra svarbus tokioms funkcijoms, kaip gimdymas, pieno atleidimo refleksas. Gimdymo metu dideli oksitocino kiekiai tiek motinai, tiek naujagimiui yra reikalingi, kad užsimegztų stiprus tarpusavio ryšys, kad mes įsimylėtume savo vaiką. Kodėl įvardiju įsimylėjimą? Mokslininkai palygino ir pamatė, kad pagimdžiusios moters ir suaugusio įsimylėjusio žmogaus smegenyse vyksta tas pats procesas.“
Žindymas stiprina ryšį
U.Neniškytė pasakojo, jog vėliau didesni oksitocino kiekiai skiriasi žindymo metu, todėl žindymas skatina prieraišaus ryšio su kūdikiu formavimąsi ir stiprinimą.
„Stebint, kas vyksta moters smegenyse žindymo laikotarpiu, matoma, kad limbinės sritys gerokai stipriau aktyvuojasi nei nežindant. Turime suprasti, kad gamta pasistengė, jog žindymas fiziologiškai formuoja stipresnį ryšį su vaiku. Klinikiniai psichologai aiškina, kad susiformuoja vadinama diada: tai reiškia, jog negalime žindančios motinos ir naujagimio vertinti kaip atskirų individų – socialiniu požiūriu jie yra kaip vienetas“, – teigė mokslininkė.
Anot jos, žindančių moterų artimesnis ryšys su vaiku pasireiškia ir tuo, kad jos jautriau reaguoja į vaiko verksmą (kadangi stipriau aktyvuojasi migdolinis kūnas). Kita vertus, dėl šios srities stipresnio aktyvumo, kartais moterims po gimdymo pasireiškia obsesiniai požymiai (pavyzdžiui, tikrinimas, ar vaikas kvėpuoja; kompulsinis rankų plovimas). Tačiau, U.Neniškytės teigimu, tai yra normalu, ir jei tik tokia elgsena pradeda trukdyti gyventi, reikėtų pakalbėti, pavyzdžiui, su šeimos gydytoju.
Taip pat ji pridūrė, jog tarp žindančių moterų pastebimas sumažėjęs agresyvumas, kadangi oksitocinas, išsiskiriantis žindymo metu, turi ir raminamąjį poveikį.
„Be to, oksitocinas blokuoja ir streso hormonų išsiskyrimą. Žinoma, migdolinio kūno pokyčiai, kurie didiną baimę ir nerimą, įvyksta nepriklausomai nuo to, ar moteris žindo, ar ne, tačiau žindymo laikotarpiu pasireiškiantis oksitocino poveikis iš principo subalansuoja nerimą ir stresą“, – dar vieną pavyzdį pateikė neuromokslininkė.
