– Ar buvo dalykų, prie kurių atvykus buvo sunkiau prisitaikyti?
Jurgita: Nuo pat pradžių buvome labai atviri, žinojome, kad važiuojame į kitą šalį ir reikės prisitaikyti, taigi buvome tam pasirengę. Stengėmės į viską žiūrėti pozityviai.
Aišku, iš karto pastebėjome skirtumus. Atsimenu, kai mūsų vaikai pradėjo lankyti darželį, buvo lapkričio mėnuo, daug lietaus, daug purvo, dargana. Ateinu jų pasiimti ir randu, kad vienas vaikas sėdi baloje, o kitas pila vandenį iš kibirėlio jam ant galvos, ir visi juokiasi, kvatojasi. Mums, atvykėliams, iš karto norėjosi kažką daryti.
Kita vertus, visi vaikai privalo turėti guminius kombinezonus, guminius batus ir gumines kepures, todėl gali dūkti lauke bet kokiu oru. Grįžę, jeigu reikia, jie visada perrengiami sausais drabužiais, bet vaikams nedraudžiama nardyti po balas ir daryti viską, ką jie nori. Jeigu pritrūkstama pakaitinių drabužių, auklėtojos visada palieka raštelį, ką reikia atnešti.
– Kokie didžiausi skirtumai tarp Lietuvos ir Norvegijos visuomenės krito į akį labiausiai?
Jurgita: Suaugusių žmonių bendravimas su vaikais – tiek tėvų, tiek mokytojų – yra kitoks. Gal ir Lietuvoje dabar kažkas pasikeitė, bet tuomet, prieš 10 metų, skirtumas atrodė didžiulis.
Su vaiku jie kalbasi ne komandomis, nurodymais, o kaip su mažu žmogumi, aišku, prisitaikydami prie vaiko lygio. Jeigu vaikas daro kažką, ko mama jam nenori leisti, jam tiesiog aiškinama – kodėl. Plikų komandų Norvegijoje neišgirsite.
Su vaiku jie kalbasi ne komandomis, nurodymais, o kaip su mažu žmogumi.
Pavyzdžiui, parduotuvėje vaikas paskui save tempia kabyklas su drabužiais, mama jam gražiai aiškina, kad to nedarytų, o jis toliau daro tą patį. Net tokioje situacijoje mama neparodo pykčio ar agresijos. Kiek man teko girdėti, visur su vaikais kalbama ramiu tonu.
Tarkime, vaikai dūksta, siunta kavinėje, laksto tarp kėdžių, visiems trukdo, o mama tiesiog apsikabina vaiką ir aiškina, kad jis laksto per greitai. Nedraudžia vaikui siusti, tik prašo sulėtinti tempą. Vienas vaikas paklauso, o kitas – ne, tačiau niekas jų nebara.
Beje, ir suaugę žmonės tarpusavyje bendrauja labai ramiai. Jeigu nesupranti kalbos, iš pokalbio net nesuprasi, kad reiškiamas nepasitenkinimas. Jei žmogus pakelia balsą, tai nėra normalu. Galvojama, gal žmogui bloga diena, todėl jis nesusivaldė.
– Ar gyvenant Norvegijoje pasikeitė bendravimas ir elgesys su vaikais jūsų šeimoje?
Jurgita: Manau, iš norvegų išmokome pozityvaus auklėjimo. Išmokome taip nesaugoti vaikų, leisti griūti, užsigauti, nesibarti ir negąsdinti, kad jam skaudės. Norvegai stengiasi leisti vaikams būti kuo labiau savarankiškiems ir pajusti savo elgesio pasekmes.
Pavyzdžiui, pusantrų metų vaikas, kuris vos išmokęs vaikščioti, lipa laipyne. Mums toks vaizdas atrodytų grėsmingai – taip ir norėtųsi pribėgti ir griebti jį už pažasčių. O auklėtoja stovi šalia ir aiškina, kur dabar jam statyti koją ir kur dėti ranką.
Marius: Mūsų ketverių metų sūnus, gimęs čia, auga visiškai kitaip nei ankstesni vaikai. Iki tol buvome išmokę, kad vaikai turi atrodyti gražiai, švariai, būti mandagūs ir nekelti problemų aplinkiniams. Dabar išmokome, kad vaikas turi būti kaip vaikas.
Toks yra visų aplinkinių požiūris – vaikams leidžiama žymiai daugiau, todėl jie jaučiasi čia daug laisvesni. O kai vaikai yra laisvesni, jie daug daugiau išmoksta, yra kūrybiškesni, išradingesni, sugeba patys spręsti problemas ir surasti savarankišką sprendimą. Labai smagu stebėti tokius vaikus.
Vaikams leidžiama žymiai daugiau, todėl jie jaučiasi čia daug laisvesni.
Jurgita: Aišku, vaikai čia taip pat drausminami, bet tuomet vaikas pasivedamas į šoną, kad pastabų negirdėtų aplinkiniai. Stengiamasi vaikui nesukelti nemalonios situacijos.
Marius: Patyčių vaikų kolektyvuose čia labai mažai, nes su jomis kovojama nuo pat vaikų darželio, į kurį vaikai ateina nuo dvejų metukų. Todėl agresijos lygis mokykloje taip pat labai mažas. Jie gali žaisdami muštis, bet tai daro juoko forma, be pykčio ir agresijos. Labai įprastas vaizdas, kai paaugliai žaidžia kartu ar padeda mažesniems vaikams.
Smurtas prieš vaikus visuomenėje būtų visiškai nesuprastas. Lietuviškoje spaudoje skaičiau pasiteisinimus, kad vaikas buvo tiesiog truputį sudrausmintas ranka ar rykštele. Tačiau kas yra „truputį“? Kaip išmatuoti, kiek prieš vaikus galima naudoti smurto, o kiek negalima? Skandinavijoje toks klausimas nekyla. Pamačius, kad vaikui buvo trenkta, reaguotų aplinkiniai iš visų pusių.
Jurgita: nesu mačiusi, kad kažkas viešoje vietoje plekštelėtų per užpakalį. Vieną kartą parduotuvėje 4–5 metų vaikas užsiožiavo ir klykdamas griuvo ant grindų. Tėtis gana grubiai ištempė vaiką už rankos. Kasininkė iš karto paskambino apsaugai. Ta šeima galiausiai išėjo iš parduotuvės, niekas iš jų vaiko neatėmė, bet apsauginis su jais pasikalbėjo.
– Kaip vertinate prieš keletą metų Lietuvoje kilusį triukšmą, kad iš lietuvių šeimų Norvegijoje buvo atimti vaikai?
Jurgita: Jeigu kyla įtarimas dėl smurto, pavyzdžiui, vaikas ateina į darželį su mėlynėmis arba yra seksualinio priekabiavimo ženklų, šiais dviem atvejais neprivaloma informuoti tėvų prieš iškviečiant vaiko teisių specialistus. Jie pasiima vaiką ir tik tada informuoja tėvus, kalbasi su jais ir sprendžia situaciją.
Jeigu paaiškėja, kad smurto iš tiesų nebuvo, vaikas grįžta į šeimą. Jeigu paaiškėja, kad šeimoje vaikai nemušami, bet ant jų, pavyzdžiui, rėkiama, o tėvai sutinka keistis ir bendradarbiauti, jiems pasiūloma pagalba, pykčio valdymo kursai, ir vaikai sugrąžinami į šeimą.
Žinau atvejį, kai trys vaikai buvo atimti iš šeimos, nes tėtis mušė mamą ir vaikus. Moteriai buvo suteikta pagalba moterų krizių centre, bet jai buvo pasakyta, kad turi nutraukti ryšius su smurtaujančiu vyru, kuris nepripažino, kad tai yra blogai. Moteris nepaklausė, vėl pradėjo su juo susitikinėti, ir tada vaikai buvo paimti iš abiejų tėvų, nes mama taip pat neužtikrino saugių sąlygų vaikams.
Buvo dar vienas atvejis, kai berniukas pats nuėjo į „Barnevernet“ ir pasiskundė, kad tėtis jį muša ir jis nori išeiti iš namų.
Marius: Įdomu, kad yra bylų, kai vaikai, sulaukę aštuoniolikos, paduoda vaikų teisių apsaugos sistemą į teismą, kad nebuvo užtikrinta saugi jų vaikystė. Ir laimi bylas.
Berniukas pats nuėjo į „Barnevernet“ ir pasiskundė, kad tėtis jį muša.
Aišku, klaidų pasitaiko visose sistemose, kuriose dirba žmonės. Norvegų vaikų teisių apsaugos pareigūnai apmokyti dirbti su kitų kultūrų žmonėmis, bet turbūt pasitaiko tarpkultūrinio bendravimo spragų, kai vaikai yra paimami iš šeimos, kurioje buvo smurtaujama, norint apsaugoti vaiką, o ne dėl kurios nors kitos priežastis.
Mat šioje sistemoje sunkiai suprantama, kad galima griežtai pasielgti su vaiku, jeigu jis daro pavojingą veiksmą. Norvegijoje tai laikoma smurtu prieš vaiką. Aišku, jeigu tai gyvybei pavojinga situacija, ir Norvegijoje vaikas bus ir sugautas, ir nutemptas, bet smurtas niekada nėra auklėjimo priemonė.
– Neseniai Lietuvoje nuskambėjo Kručinskų istorija, kai iš šeimos vaikai buvo paimti dėl pliaukštelėjimo viešoje vietoje. Didžioji dalis visuomenės piktinosi, kad vaiko teisių specialistai elgėsi neadekvačiai. Kaip Jums atrodo ši istorija iš šalies?
Marius: Sutinku, kad šioje situacijoje gal ir nereikėjo vaikų paimti, kita vertus, mane stebina tėvų žodžiai, kad jie nežinojo, kad taip drausminti vaiko negalima, esą čia nieko bloga. Aš manau, kad smurtą prieš vaikus draudžiantis įstatymas, kuris priimtas Lietuvoje, tikrai yra labai geras, pažangus ir naudingas.
Lietuvoje smurtas prieš vaikus taip plačiai paplitęs, kad turbūt reikėtų atimti vaikus iš 50 proc. šeimų.
Problema ta, kad Lietuvos visuomenėje smurtas prieš vaikus taip plačiai paplitęs, kad turbūt reikėtų atimti vaikus iš 50 proc. šeimų. Nors įstatymas analogiškas skandinaviškam modeliui, mūsų visuomenė dar nėra pribrendusi jo laikytis taip, kaip jo laikomasi Skandinavijoje. Natūralu, Norvegijoje jis galioja jau ne vieną dešimtmetį. Tikiuosi, kad šis pavyzdys nuskambėjo kaip pakankamai aiški žinutė, kad visgi gali būti ir kitų būdų auklėti vaikus.
– Ar tiesa, kad Norvegijoje vaikai dažniau paimami iš emigrantų šeimų?
Jurgita: Tikrai ne, tiesiog norvegų šeimos galbūt taip garsiai neviešina šių atvejų. Jeigu tėvai bendradarbiauja su tarnybomis, niekas nuo jų vaikų neslepia, jie leidžia su savo vaikais savaitgalius ir turi galimybę juos susigrąžinti.
Marius: Paskaičius Lietuvos spaudą atrodo, kad Norvegijoje atimamas vos ne kas antras vaikas. Tačiau Lietuvoje iš biologinių šeimų dar iki naujojo įstatymo būdavo paimama daugiau vaikų nei Norvegijoje. Taigi iš statistinės pusės žvelgiant, šios problemos išpūtimas neadekvatus, juolab, kad pirmiausiai šeimoms taikoma labai daug pagalbos priemonių. Joms teikiama ir finansinė parama, ir socialinių darbuotojų pagalba, tėvai mokomi socialinių įgūdžių ir vaiko auklėjimo metodų.
Vaiko paėmimas iš šeimos – retas ir kraštutinis dalykas. Aišku, mes girdime tėvus aiškinant, kad iš jų vaikus paėmė dėl nieko, tačiau niekada negirdime kitos pusės, nes tarnybos dėl asmens duomenų apsaugos negali teikti apie vaiką jokios informacijos.
– Taigi jeigu institucija susidomi šeima, geriausias dalykas, ką gali padaryti tėvai, yra bendradarbiauti, užuot tvirtinus, kad vaikų auklėjimas – asmeninis šeimos reikalas?
Marius: Smurtas niekada negali būti asmeninis šeimos reikalas, koks jis bebūtų.
Jurgita: Taip pat tarnybos įsikiš, jeigu vaikui tiesiog nesuteikiama saugi aplinka – jis nepavalgydinamas, neturi galimybės išsimiegoti ir pan., tačiau pirmiausiai jos siūlys pagalbą, kalbėsis su tėvais, teiks jiems pasiūlymus. Jeigu po visų išbandytų priemonių tėvai ir toliau neužtikrins vaikui saugios aplinkos, jis tikrai bus paimtas.
Neseniai atvykusiems žmonėms iš tiesų yra neįprasta, kad kažkas gali kištis į jų šeimą ir juos mokyti. Taip pat nepadeda ir žiniasklaidoje kuriamas šių tarnybų paveikslas. Jei vaiko teisų specialistai ateina siūlyti pagalbos, o tėvai įsitikinę, kad jie atėjo atimti vaiką, iš karto atsiranda priešiškumas ir nenoras tą pagalbą priimti.
Neseniai atvykusiems žmonėms neįprasta, kad kažkas gali kištis į jų šeimą.
– Lietuvoje baiminamasi, kad vaikai, norėdami laisvės, gali netgi pasinaudoti įstatymu ir neteisingai apkaltinti tėvus. Ką manote apie tai?
Jurgita: Esu girdėjusi tokių istorijų ir Norvegijoje, tačiau paprastai tarnybos labai aiškinasi, ar tai ne melas, ir jį atskiria. Su mano minėtu berniuku, kuris pats pranešė, kad tėvas jį muša, buvo kalbamasi pusantros dienos. Jį klausinėjo skirtingi specialistai ir vertino situaciją.
Tikrai nėra taip, kad kaimynas paskambins, paskųs, kad šeima muša vaikus, atvažiuos tarnybos ir juos paims. Aišku, tarnybos sureaguos, bet vaikų tikrai iš karto neims.
Marius: Kita vertus, manau, jau geriau vienu kartu daugiau paimti vaiką iš šeimos, kai yra smurto įtarimas, negu kad pasikartotų atvejai, kai vaikas šeimoje užmušamas. O tai, kad prieš vaikus Lietuvoje labai stipriai smurtaujama, žinome ne tik iš spaudos, bet ir iš kolegų medikų, kurie su tokiomis situacijomis susiduria.
Situacija tikrai yra bloga ir reikia kažką daryti. Gerai, kad pagaliau priimtas smurtą draudžiantis įstatymas, ir Lietuva darosi vis civilizuotesnė valstybė. Jei pas mus neliks smurto, nebus ir skaudžių vaikų mirčių.
