Pasak Viktorijos, sprendimas palikti gimtąjį Kryvyj Riho miestą nebuvo lengvas. Ji pasakoja labai bijojusi didelių miestų, nepažįstamų žmonių, kelionės į nežinią, tačiau suprato nebegalinti ilgiau gyventi viltimi, kad karas netrukus baigsis, reikia gelbėti vaikus. Juolab kad iš pradžių didelių nerimo ženklų nerodę, jie pradėjo blogai miegoti naktimis, o ir Lietuvoje dirbantis Viktorijos tėtis ragino nebedelsti ir kuo skubiau vykti pas jį.
Trijų vaikų mama Viktorija sako, kad kelionė į Lietuvą emociškai buvo sunki, nerimą vis keitė panika, kad ištrūkti nebepavyks.
„Pirmiausia su vaikais ir draugų šeima traukiniu važiavome į Pjatychatkai. Čia turėjome persėsti į Lvivą vykstantį traukinį. Traukinių stotyje buvo didžiulė žmonių minia, nebuvo, kur prisėsti, kaip pasišildyti, daužėme į Lvivą vykstančio traukinio duris, bet jis nuvažiavo mums jų taip ir neatidaręs. Laimei, mums pavyko įlipti į vėlesnį traukinį. Žmonių traukinyje buvo tiek daug, kad ir suaugusieji, ir vaikai miegojome ant žemės. Kelionė į Lvivą truko 25 valandas, o aš visas jas laikiau savo mažąją Eugeniją ant rankų. Buvo baisu, ypač, kai važiuodami traukiniu sužinojome, kad mums durų neatidaręs ankstesnis į Lvivą vykęs traukinys buvo apšaudytas“, – pasakoja Viktorija.
Pasienį ji su vaikais pasiekė savanorio padedama – jis automobiliu iš Lvivo atvežė Viktorijos šeimą prie vieno iš Ukrainos sienos kirtimo punktų.
„Norėdami kirsti sieną, laukėme 7 val. Vaikai labai pavargo, buvo mažai miegoję, nesiprausę, nevalgę, panika pradėjo imti viršų. Artėjo komendanto valanda, todėl supratome, kad būsime priversti šioje sieną norinčių kirsti žmonių ir automobilių kolonoje stovėti iki ryto. Savanoriai siūlėsi parvežti mus atgal į Lvivą, o rytą vėl grįžti čia ir iš naujo stoti į eilę kirsti sieną, tačiau aš ėjau nuo autobuso prie autobuso su vaikais, klaupiausi ant kelių prašydama, kad mus priimtų ir pervežtų per sieną. Vienas atsisakė, kitas. Galiausiai savanoris ryžosi padėti mums kirsti sieną, o čia jau susitikau su savo tėčiu“, – sako Viktorija.
Šiuo metu ji su vaikais apsistojusi Prienų rajone, Vazgaikiemyje, įsikūrusiame „Harmony Park“. Nuo karo pradžios čia prieglobstį rado 48 ukrainiečiai, beveik pusė iš jų yra vaikai, jauniausias – gimęs antrąją karo dieną. Pasak parko vadovės Aelitos Jonaitienės, pirmieji nuo karo bėgantys ukrainiečiai į „Harmony Park“ atvyko kovo viduryje. Didžioji dalis nuo Rusijos sukelto karo pasitraukusių ukrainiečių atvyko kaip stovi, todėl gyvenimo naujoje vietoje pradžiai jiems trūko net ir pačių būtiniausių daiktų, tokių kaip drabužiai, buities reikmenys, vaikų vežimėliai, kompiuteriai, mokyklinės kuprinės, rašymo ir kiti reikmenys mokyklai.
„Dar iki karo Ukrainoje „Harmony Park“ dirbo keletas ukrainiečių, todėl norėdami pasirūpinti mūsų darbuotojų artimaisiais, pirmosiomis karo dienomis pradėjome ieškoti galimybių jiems čia atvykti. Pas jaunesnius mūsų darbuotojus atvyko jų mamos su broliais ir seserimis, vyresnieji atvykti kvietė savo vaikus ir anūkus. Dalis iš Ukrainos išvykusių ukrainiečių apie galimybę būti nemokamai apgyvendintiems „Harmony Park“ įsikūrusiose vilose sužinojo ir per Ukrainos garbės konsulą Kaune Vygandą Blandį. Siekiant, kad atvykėliai kasdien jaustų savo artimųjų palaikymą, lengviau integruotųsi, visi jie buvo apgyvendinti šeimomis, suteikta finansinė pagalba. Jie gali naudotis visa „Harmony Park“ infrastruktūra. 16 atvykusių ukrainiečių išreiškė norą dirbti, todėl jau dirba arba artimiausiu metu bus įdarbinti „Harmony Park“. Pasirūpinome ir čia atvykusių ukrainiečių vaikais – susitarėme, kad mažiausieji lankytų darželį, o vyresnieji – mokyklą“, – teigia A. Jonaitienė.
„Harmony Park“ savininkai Augustinas ir Dalė Rakauskai siekė, kad čia atvykę ukrainiečiai būtų priimti taip, kad jaustųsi visaverčiais bendruomenės nariais. Pasirūpinę jų gyvenamąja vieta, gydymu, ugdymu, mokykliniais reikmenimis ir kitais būtinaisiais kasdieniais dalykais, jie kėlė įmonių grupės darbuotojams tikslą kurti šilumą, suteikti atvykėliams savirealizaciją ir ramybę.
„Priėmę nuo karo baisumų pabėgusius žmones, jautėmės už juos atsakingi, rūpinomės, kad jie jaustųsi saugūs ir laukti. Ėmęsi iniciatyvos supirkti visus gyvenimui naujoje šalyje pradėti būtinus daiktus, norėjome, kad atvykę jie jaustųsi mūsų bendruomenės dalimi. Prisidėjo ir kasdien prisideda ne tik „Harmony Park“ akcininkai, kolektyvas, bet ir visos įmonių grupės „Litvalda“, kuriai priklauso ir „Harmony Park“, darbuotojai, negailėdami nei laiko savaitgaliais, nei pinigų“, – teigia parko vadovė A. Jonaitienė.
Trijų vaikų mama Viktorija sako, kad jos 11 m. dukra Kira ir 7 m. sūnus Maksimas taip pat jau lanko lietuvišką mokyklą Balbieriškyje – į ją jie vežami autobusu. Viktorijai užsiminus, kad Ukrainoje ji buvo pradėjusi mokytis kepti tortus ir svajoja kada nors vėl turėti galimybę imtis šio amato, „Harmony Park“ darbuotojai sudarė sąlygas konditerijos kepinius gaminti jai patogiu metu naujuose namuose.
„Kartais pagaunu save galvojant, kad maža mergytė ant rankų, kaip aš čia savo svajones pildysiu, bet paskui susiimu, nes žinau, kad mes, moterys, stiprios, todėl susitvarkysim. Juolab kad kepdama tortus, turėsiu galimybę pati prižiūrėti savo vaikelį“, – teigia Viktorija.
Nors „Harmony Park“ apsistoję ukrainiečiai sako esantys be galo sujaudinti lietuvių gerumo, palaikymo, rūpesčio jų vaikais ir visada būsiantys dėkingi jais pasirūpinusiais žmonėmis, labiausiai jie laukia karo pabaigos, kai galės grįžti į Ukrainą ir vėl susitikti su savo artimaisiais.
Vaizgaikiemyje įsikūręs visuomenės harmonizavimo parkas „Harmony Park“ priklauso įmonių grupei „Litvalda“, kuri valdo įvairų komercinį nekilnojamąjį turtą visoje Lietuvoje. Kontrolinis „Litvaldos“ akcijų paketas priklauso Augustinui Rakauskui.
