Apie rūkymą ir kitas psichoaktyvias medžiagas vaikai kartais žino ne mažiau nei suaugę, rodo priklausomybių konsultantės Aistės Kudzytės patirtis. Tai patvirtina ir mokinių atsakymai į klausimus neformalių prevencinių pokalbių metu, kur moksleiviams nebaisu sakyti, ką iš tiesų galvoja ir kokia yra jų vartojimo patirtis, teigiama pranešime žiniasklaidai.
O dabar klausimas nebe tik paaugliams: kodėl žinojimą apie žalą nebūtinai seka tinkami pasirinkimai ir kaip užbėgti neigiamoms psichoaktyvių medžiagų vartojimo pasekmėms, kurios nebūtinai pasireiškia iš karto? A. Kudzytės nuomone, tai ypač aktualu per pastaruosius 20 metų radikaliai pasikeitus narkoscenai. Kaip taikliai yra įvardijęs gydytojas toksikologas Robertas Badaras, baigėsi laikas, kai narkotinių medžiagų gamintojai žinojo, ką parduoda, platintojai – ką platina, pareigūnai – ką gaudo, pirkėjai – ką perka.
Kalbėtis ne tik „apie“, bet ir „su“: vienos gimnazijos pavyzdys
Nemenčinės Gedimino gimnazijos socialinio pedagogo Viliaus Ščerbicko teigimu, mokiniai žino, kad dažnai vartoja neaišku ką: „Jeigu yra į tai pasinėrę, jiems nėra skirtumo, kas nutiks. Jie baiminasi pasekmių, bet noras pavartoti, matyt, didesnis. Kita vertus, negalima apibendrinti, nes mokiniai labai skirtingi – vieni šlykštisi rūkymu ir kitų psichotropinių medžiagų vartojimu, kiti nemato nieko blogo“.
Daug visko vaikai išsako per susitikimus-diskusijas, kuriuos priklausomybių konsultantė A. Kudzytė su socialiniu pedagogu V. Ščerbicku Nemenčinės Gedimino gimnazijoje pradėjo dar tuomet, kai psichotropinių medžiagų vartojimas ir tragiškos jo pasekmės nebuvo kasdienė tema mokyklose, žiniasklaidoje, tarp pareigūnų ir net priimančiųjų politinius sprendimus.
Kalbėtis verta ne vien tik „apie“ psichotropines medžiagas vartojančius ar jomis besidominčius mokinius, bet kartu „su“ jais pačiais, o taip pat – mokytojais ir tėvais. Tokią psichotropinių medžiagų vartojimo rizikos mažinimo strategiją griežtėjant prieinamumo ribojimams, tikrinimams, draudimams, pasirinkę Aistė ir Vilius antrus metus tęsia konsultacijas 7-10 klasių gimnazijos mokiniams, pedagogams ir tėvams. Pokalbių ir konsultacijų metu moksleiviai turi galimybę panagrinėti ir geriau suprasti vartojimo priežastis, priklausomybės eigą bei pasvarstyti apie galimas alternatyvas. Pokalbiai organizuojami vykdant priklausomybių prevencijos projektą Nemenčinės Gedimino gimnazijoje „Psichoaktyvios medžiagos: nuo pabandymo iki priklausomybės“, kurį finansuoja Vilniaus rajono savivaldybė.
Prieinamumo mažinimas – tik viena pusė
Pirma A. Kudzytės žinutė, kurią ji nori perduoti vaikams, kad nepradėti vartoti – lengviau, nei paskui dorotis su priklausomybe. „Jei ne pirmas, tai antras, trečias ar kelintas pabandymas gali baigtis blogai. Todėl geriau net nebandyti“, – antrina V. Ščerbickas. Deja, pasakyti – lengviau, negu padaryti.
Pasak socialinio pedagogo, kiekvienoje mokykloje yra mokinių, kurie rūkė ar rūko. Prieinamumo ribojimas, kontrolės stiprinimas yra teisingi žingsniai, tačiau svarbi ir kita dalis – psichologinė vaikų būklė, ryšiai su tėvais šeimoje, santykiai su draugais ir bendradarbiavimas, o ne gynybinė reakcija.
„Mes apie tai ir kalbame, susitikimų ir diskusijų metu akcentuodami informacijos sklaidą, bendradarbiavimą. Ir tėvams bandome akcentuoti, kad jei vieną kartą pagavo vaiką rūkantį, pabarti ir (ar) nubausti – negana. Teisingas žingsnis būtų informaciją perduoti ir mums, kad galėtume atkreipti dėmesį į vaiko laisvalaikį ugdymo įstaigoje ir kt. Vis dėlto, vaikas mokykloje praleidžia trečdalį paros. Todėl svarbu, kad pagalba būtų kompleksinė ir bendradarbiautų tiek mokykla, tiek tėvai ar globėjai. Gaila, tačiau taip būna ne visada“, – sakė V. Ščerbickas.
Jo nuomone, bent jau su klasės auklėtoju tikrai reikėtų pakalbėti pastebėjus, kad vaikas rūko ar iškyla kitų bėdų.
Tikri draugai taip nesielgia
„Nėra daug mokinių, kurie svaigintųsi. Tačiau kalbėdami su klasėmis bandome išsiaiškinti, kokios jų žinios apie psichoaktyvias medžiagas, kokie, jų manymu, būdai apsisaugoti nuo priklausomybės ar nuo galimybės pabandyti draudžiamų medžiagų, kurios kartais ypač pavojingos ir toksiškos. Ką reiškia, jeigu, pavyzdžiui, noras pritapti – didžiulis, o draugas sako: „Parūkyk ir būsi su mumis“. Galima klausti, ar vaikai supranta, kad tai – manipuliavimas jais, nes tikri draugai taip nesielgia. Sunku perteikti panašias situacijas, tačiau jos, manau, yra ištikusios visus mus“, – dalijosi socialinis pedagogas.
Vienas pagrindinių projekto „Psichoaktyvios medžiagos: nuo pabandymo iki priklausomybės“ tikslų – kurti pasitikėjimo atmosferą ir mokinių įgūdžius kalbėtis, reflektuoti, geriau suprasti save ir savo pasirinkimų motyvus, pagaliau – mokytis savisaugos.
„Tik pabandysiu“ ir kas už to slypi?
„Galima sakyti, kad psichoaktyvių medžiagų norisi pabandyti iš smalsumo. Tačiau tai vis viena susiję su noru keisti būseną: pritapti, išdrįsti, nusiskausminti, pabėgti, nusiraminti, pasilinksminti. Kas slepiasi už to vadinamojo „tik pabandysiu“? Mums svarbu, kad patys vaikai svarstytų ir sau atsakę į šį klausimą galėtų pagalvoti, kaip to kažko trokštamo pasiekti mažiau rizikingais būdais“, – sakė priklausomybių konsultantė A. Kudzytė.
Tipinė istorija, kaip prasideda priklausomybė: pabandžiau ir nieko blogo neatsitiko; patiko; vėl pavartojau be pasekmių; vartojau, nes žinojau koks bus poveikis. Jeigu tai tęsiasi, po kurio laiko imu pastebėti, kad dažniau apie tai galvoju, jau laukiu savaitgalio ar progos pavartoti, jau blogiau jaučiuosi nepavartojus. „Be to“ darosi ne taip gera, kaip „su tuo“. Taigi, antra priklausomybių konsultantės A. Kudzytės žinutė – o kas jeigu per daug patiks? Norėsis dar, dar, dar ir „tai“ gali užimti vis didesnę vietą gyvenime.
Pokalbiams su mokiniais ji pasitelkia trumpą animaciją, kuri iliustruoja, kaip vystantis priklausomybei paties žmogaus lieka vis mažiau. Filmukas be žodžių, bet, kaip pastebi V. Ščerbickas – vaikai viską labai puikiai įžodina patys.
Kodėl prie mokyklos „nestumdo“ kopūstų
Prieinamumo ribojimui dabar skiriama vis daugiau dėmesio. Tačiau A. Kudzytė nenuvertina ir paklausos: „Kopūstų prie mokyklos tvoros niekas „nestumdo“, nes niekas neperka, kaip, beje, vis mažiau kas pardavinėja narkotines medžiagas iš po skverno – jų pilna internete. Žinoma, naivu šiais laikais kalbėti, kad pasiūla nieko nereiškia. Visi puikiai suprantame, kad gyvename sukurtų poreikių pasaulyje“.
Kurti paklausą ir ją stimuliuoti – paprasta. Tačiau, kaip sako Aistė, dėl to tik svarbesnis tampa sąmoningumas: kaip man stebėti save, atrasti kalbantis su kitais, pamatyti analizuojant.
Į paauglį ji nori žiūrėti, kaip į gebantį susimąstyti, pasidomėti, susirasti informacijos apie viską, taigi, ir psichoaktyvių medžiagų žalą. Gebantį paklausti savęs, kodėl aš vartoju ar noriu pabandyti pavartoti ir ko tuo siekiu? Ką iš to gaunu ar gaučiau? O kas po metų? O kas po penkerių? Pagaliau, ką aš veikiu gyvenime, ar turiu įdomių užsiėmimų, draugų? Ar mano draugai vartoja? Koks mano paties noras, mano esminis poreikis, kurį kyla noras žūt būt patenkinti? Kaip galėčiau to gauti nekenkdamas sau?
Ėmėsi prevencijos, kai tai dar nebuvo „ant bangos“
Pernai Vilniaus rajone įgyvendindama projektą apie psichoaktyvias medžiagas bei praktinį požiūrį į priklausomybę ir sveikimą A. Kudzytė dirbo su socialinių paslaugų centrų specialistais. Pirmosios grupinės konsultacijos tuomet buvo surengtos ir Nemenčinės Gedimino gimnazijos moksleivių klasėms, tėvams ir pedagogams.
Šiemet Vilniaus rajono savivaldybė sudarė sąlygas tęsti psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevenciją gimnazijoje. Pasak V. Ščerbicko, projekto tikslui mažinti priklausomybių riziką bei mastą pasitarnauja ir šiemet vaikams bei jų įgaliotiems atstovams, o taip pat – ugdymo įstaigos pedagogams sudarytos sąlygos asmeniškai ir konfidencialiai konsultuotis su priklausomybių konsultante.
Aktualiausia problema – rūkymas ir užpildai su neaiškiomis medžiagomis
Psichoaktyvios medžiagos, apie kurias kalbama – tai nelegalūs narkotikai, alkoholis, psichoaktyvūs medikamentai. Į šią kategoriją patenka ir vis labiau plintančios naujosios psichoaktyvios cheminės medžiagos, ypač populiarios tarp jaunimo ir paauglių.
Aktualėjanti problema – ne tik elektroninių cigarečių populiarumas, prieinamumas bei auganti įvairovė, bet ir tai, kad dažnai nežinoma, kokia tiksliai medžiaga vartojama. Dėl to daugėja apsinuodijimų, intoksikacijų, įvairių nelaimingų ir net tragiškų atsitikimų. Tuo tarpu prevencija mokyklose – vis dar nepakankama. Nemenčinės gimnazijos pavyzdys – labiau išimtis, nei taisyklė.
„Priklausomybė žmogų ištinka nebūtinai vos pradėjus vartoti, tačiau pavojingos ir ankstesnės stadijos: rizikingas vartojimas, žalingas vartojimas, apsinuodijimas, ūmi intoksikacija, psichozinės būsenos ir kt.“, – vardija A. Kudzytė.
Svarbu kalbėtis visoms pusėms
Kaip pabrėžia priklausomybių konsultantė, psichoaktyvių medžiagų vartojimo ir priklausomybių problema yra kompleksinė, tad ir ją spręsti reikia kompleksiškai. Visų pirma – kur kas daugiau kalbantis tarpusavyje: šeimose, mokyklose, klasėse, su specialistais. Aiškinantis vartojimo priežastis ir jas sprendžiant. Jei nepavyksta savomis jėgomis – kreipiantis į specialistus.
Bendra problema, kurią išskiria pašnekovė, – kad neturime sistemingos priklausomybių prevencijos programos ugdymo įstaigose. Moksleiviai lengvai pasiduoda vyraujančioms madoms, laisvėjančios rinkos pasiūlai ir aplinkinių įtakai. Tėvai dažnai stokoja ryšio su vaikais, o neretai ir patys vartoja ar yra įklimpę į priklausomybes.
Keletą mėnesių vyksiantys pokalbiai ir konsultacijos su moksleiviais ir tėvais situacijos iš esmės nepakeis, tačiau Aistė ir Vilius tikisi, kad paskatins:
- plačiau ir giliau susipažinti su psichoaktyvių medžiagų vartojimo priežastimis, pasekmėmis ir mokytis atsispirti vartojimui;
- aktyviai diskutuoti, kalbėtis individualiai anonimiškai ir grupinių sesijų metu, užduoti rūpimus klausimus, susimąstant apie savo pasirinkimus;
- pasigilinti, kaip atpažinti motyvaciją, skatinančią nevartoti;
- kreiptis pagalbos tiek moksleivius, tiek jų tėvus (globėjus);
- ieškoti tarpusavio ryšio ir laisvalaikio užsiėmimų, kurie mažintų norą vartoti žalingas medžiagas.
Projektas „Psichoaktyvios medžiagos: nuo pabandymo iki priklausomybės“, finansuojamas Vilniaus rajono Nemenčinės Gedimino gimnazijos bendruomenėje truks iki metų pabaigos.
