Išpažintis – aš esu vėluojantis žmogus, tačiau bent jau stengiuosi tai išsigydyti. Tiesą sakant, ne kartą gėdingai praleidau šio straipsnio atidavimo terminą, rašo BBC žurnalistė.
Žinau, kad esu ne viena. Visi pažįstame tokį žmogų: vaikų auklėtoja, kuri visada vėluoja, kolega, praleidžiantis kiekvieną terminą, draugė, kuriai privalote pasakyti, kad atvyktų 30 minučių anksčiau, nei reikia, jog nereikėtų jos laukti.
Nėra daug žmonių įpročių, kurie erzintų labiau, nei kito asmens laukimas. Tačiau nepaisant to, ką galvojate, kai vėl tenka laukti, vargu, ar jūsų draugai ir kolegos elgiasi savanaudiškai. Žvilgsnis į vėlavimo psichologiją leidžia pažiūrėti į galimai netinkamai veikiantį protą. Tam yra daugiau nei vienas sprendimo būdas.
Vėluojantys žmonės nėra nemandagūs ir tingūs
Apie nepunktualius žmones nuomonė beveik visada yra neigiama, nors toks požiūris gali būti klaidingas.
„Tokius asmenis lengva suvokti kaip neorganizuotus, chaotiškus, nemandagius ir neatsižvelgiančius į aplinkinius, – sako Harieta Mellotte, kognityvinės elgsenos terapeutė ir klinikinė psichologė Londone. – Už mano klinikinės praktikos ribų vėluojantys žmonės man gali ypač įkyrėti.“
Daugelis vėluojančių žmonių yra bent šiek tiek organizuoti ir nori, jog draugai, šeima bei viršininkai liktų patenkinti. Dėl punktualumo problemų turintys asmenys dažnai suvokia ir gėdijasi, kad jų vėlavimas gali pakenkti santykiams, reputacijai, karjerai bei finansams.
„Nors yra žmonių, kurie jaučia malonumą dėl to, kad priverčia kitus laukti, jei esate tipiškas žmogus, paprastai nemėgsite vėluoti“, – rašo Diana DeLonzor savo knygoje „Niekada daugiau nevėluok“.
Žmonės skirtingai suvokia laiką
Kai kurios pateisinamos priežastys, ypač dėl netikėto vėlavimo, yra gana priimtinos: pavyzdžiui, nelaimingas atsitikimas arba liga. Tačiau visa kita toleruojama ne taip lengvai.
Dalis vėluojančių žmonių aiškina, kad tai yra žavinga jų keistenybė, ženklas, jog geriausiai dirba spaudžiami, arba kad jų kūno laikrodis labiau panašus į naktinės pelėdos.
Joanna, mokytoja iš Londono, sako, kad jos nepunktualumą kartais galima paaiškinti skirtingu žmonių supratimu apie laiką.
„Draugas pakviečia mane ateiti bet kada nuo 7 valandos, – pasakoja ji. – Bet jei aš ateinu 8-ą ar vėliau, jis įsižeidžia.“
Dalis vėluojančių žmonių aiškina, kad tai yra žavinga jų keistenybė.
Nuolatinis vėlavimas gali būti ne jūsų kaltė – tai gali būti jūsų tipas. Ekspertai teigia, kad tokie žmonės dažnai turi bendrų asmenybės bruožų, tokių kaip optimizmas, žemas savikontrolės lygis, nerimas ar polinkis ieškoti įspūdžių. Asmenybės skirtumai taip pat gali lemti tai, kaip mes suvokiame laiko tėkmę.
2001 m. San Diego valstybinio universiteto psichologijos profesorius Jeffas Conte atliko tyrimą, kurio dalyvius suskirstė į A (ambicingus, konkurencingus) ir B tipų žmones (kūrybingus, mąstančius, tyrinėjančius). Jis paprašė jų nesinaudojant laikrodžiu įvertinti, kiek laiko užtruko viena minutė.
A tipo žmonės manė, kad minutė praėjo maždaug po 58 sekundžių, B tipo dalyviai – jog po 77 sekundžių.
Patys esate didžiausi savo priešai
Vėluojantys žmonės dažnai turi keistą potraukį nugalėti save, 2015 m. rašė vėluojančiu žmogumi prisistatęs TED pranešėjas Timas Urbanas. Šiems „vargšams“ jis davė pavadinimą – chroniškai vėluojantys bepročiai.
Žinoma, yra ir kitų vėlavimo priežasčių, tačiau daugelis jų lieka pačių sukeltos. Pirmiausia, dažnai skiriamas per didelis dėmesys detalėms.
Joanna pateikia pavyzdį apie mokyklinių ataskaitų rašymą.
„Niekada nesuspėju iki nustatyto termino ir iš šalies atrodo, kad man nerūpi, – aiškina ji. – Apie ataskaitas galvoju ištisas savaites, daug nerimauju dėl to, jog iš tiesų įvertintume kiekvieną vaiką. Bet vėlavimas jas pateikti viską sugriauna.“
Anot H.Mellotte, kai kurie vėluoja į darbą dėl varginančių bendrų psichikos ar neurologinių sutrikimų.
„Pavyzdžiui, žmonės, kuriems diagnozuotas nerimas, dažnai vengia tam tikrų situacijų, – sako H.Mellotte. – Asmenys, turintys žemą savivertę, gali kritiškai vertinti savo gebėjimus, dėl to jie gali skirti daugiau laiko savo darbui patikrinti.“
Be to, depresija dažnai būna susijusi su energijos neturėjimu, todėl dar sunkiau sukaupti motyvaciją pradėti dirbti.
Kaip spręsti problemą?
Niujorke dirbanti psichologė Linda Sapadin teigia, kad kai kurie nuolat vėluojantys žmonės tą daro dėl įkyraus mąstymo problemos. Trumpai tariant, ji sako, kad darbų atidėliotojai daugiausia dėmesio skiria baimei, susijusiai su galutiniu terminu.
Užuot sugalvojus, kaip ją įveikti, baimė tampa pasiteisinimu – paprastai ji išreiškiama teiginiu „bet“. Pavyzdžiui, galite sakyti sau: „Norėjau laiku atvykti į renginį, bet negalėjau nuspręsti, ką apsirengti“, „Pradėjau rašyti straipsnį, bet bijojau, kad kolegos manys, jog jis nepakankamai geras“.
„Svarbu, kas yra po „bet“ žodžio“, – aiškina L.Sapadin.
Užuot sugalvojus, kaip ją įveikti, baimė tampa pasiteisinimu.
Specialistė pataria pakeisti žodį „bet“ į „ir“, nes „bet“ reiškia pasipriešinimą ir kliūtį, o „ir“ – ryšį bei sprendimą, todėl užduotis tampa ne tokia sunki, o baimė – mažesne kliūtimi.
D.DeLonzor pradėjo savo kelią į punktualumą nuo to, kai nustatė, kodėl visada vėluoja. Ji suprato, kad labiausiai norėdavosi patirti skubėjimo jaudulį. Pakeisti tai, ko troško, buvo vienintelis būdas patobulėti.
„Kai siekiau tikslo būti punktualesnė, pradėjau suvokti, kaip svarbu būti patikimu žmogumi, – sako D.DeLonzor. – Šios savo pusės ugdymas netrukus tapo prioritetu.“
Be to, yra draugų ir artimųjų, kurie tiesiog nebegali pakęsti vėlavimo. Kai kurie L.Sapadin klientai apsilanko po to, kai nusivylęs mylimasis nupirko sesiją ar kursą pas ją.
„Užuot pykę ar nusiminę dėl vėluojančių žmonių, galite užimti tam tikrą poziciją ir nustatyti ribas, – siūlo ji. – Pasikalbėkite apie tai, ką darysite, jei kitas asmuo neateis laiku.“
Pavyzdžiui, pasakykite vėluojančiam draugui, kad eisite į kiną be jo, jei vėluos daugiau nei 10 minučių, arba tą kolegą, kuris niekada laiku neatiduoda savo projekto dalies, įspėkite, jog kitą kartą jis tiesiog nebus įtrauktas.
