Ką reiškia: jei duosi?
Kaip teigiama Klaipėdos apygardos prokuratūros tyrimo medžiagoje, paauglė apkaltino savo įtėvį, kad šis maždaug nuo dešimties metų amžiaus sistemingai su ja lytiškai santykiavo.
Mergaitė tvirtino, kad kai jai buvo 10–11 metų, įtėvis pradėjo prie jos „lįsti“. Vėliau, kai ji prašydavo pinigų, esą sulaukdavo atsakymo: „Jei duosi.“ Ir tuomet įtėvis esą pradėdavo prie jos seksualiai priekabiauti. Nors paauglė bandydavo jį atstumti, viskas esą baigdavosi įtėvio naudai: „Tiesiog užlipdavo ir darydavo, tai būdavo labai šlykštu, kitokių būdų pasimylėti neprašydavo.“
Apie įtėvio seksualinį priekabiavimą ji papasakojo ir savo vaikinui, su kuriuo pradėjo draugauti praėjusių metų pradžioje. Pasak jos draugo, jiems būnant draugų kompanijoje, kartą mergaitei paskambino įtėvis, tarp jų įvyko konfliktas, ir tuomet ji pasipasakojo, ką patirianti. Taip pat jis teigė ne kartą girdėjęs garsiai tariamus jo draugės tėvo reikalavimus telefonu jai „duoti“. Jo teigimu, jis ne kartą matęs ašaras mergaitės akyse, kai ji kalbėdavo apie tėvą.
Tiesiog užlipdavo ir darydavo, tai būdavo labai šlykštu, kitokių būdų pasimylėti neprašydavo.
Kadangi draugai skatino ją apie tai papasakoti policijai, eilinį kartą, kai ji, pabėgusi iš namų, buvo rasta ir vežama namo, paauglė taip ir padarė – papasakojo pareigūnams, kad ji bėganti iš namų todėl, kad įtėvis ją seksualiai išnaudoja. Po šio pokalbio ji buvo paimta iš šeimos ir laikinai apgyvendinta socialinių paslaugų centre.
Tyrimo metu iš mergaitės namų paimtame dienoraštyje ir kituose užrašuose buvo rastas skyrelis „Autobiografija“, kuriame vienas įrašas bylojo, kad mamai vieną vakarą išėjus į darbą „aš pasilikau su tėčiu. Paprašiau, kad galėčiau miegoti su juo. Tada jis buvo išgėręs. Kai aš susiruošiau miegoti, jis pradėjo lįsti prie manęs. Aš iš pradžių nesupratau, ką jis daro. Po to supratau, kad jis prie manęs priekabiauja, bet tada jau buvo per vėlu. Nieko apie tai mamai nesakiau“.
Mergaitės geriausia draugė, kuri dažnai lankydavosi šeimos namuose, tyrėjams užsiminė, kad buvo keli atvejai, kai jos draugės tėtis glostė jos kojas, buvo ją apsikabinęs ir nepaleido, tačiau tuomet galvojo, kad jis tai daro iš draugiškumo.
Vyras kaltinimus paneigė
Pats vyras kaltinimų nepripažino. Jis tikino su įdukra elgęsis visada tėviškai ir niekada jos nelietė su intencija turėti seksualinių santykių, juolab kad turi reguliarius, normalius santykius su savo žmona. Dvejus metus jis visiškai nevartoja alkoholio, o ir iki tol jį vartojo saikingai.
Įtėvis tikino, kad mergaitė iki 10 metų buvo geras vaikas, gerai mokėsi, tačiau vėliau tapo nevaldoma: pradėjo rūkyti, praleidinėti pamokas, susitikinėti su neaiškios reputacijos draugais, vartoti narkotikus, bėgdavo iš namų ir negrįždavo po kelias paras. Tokiais atvejais šeima kreipdavosi į policiją, ir pareigūnai parveždavo mergaitę iš skirtingų aplinkinių miestelių.
Bandydami spręsti problemas, sutuoktiniai kreipėsi į vaiko teisių apsaugos specialistus, krizių centro darbuotojus, bendravo su psichologais, tačiau konsultacijos esą padėdavo tik trumpam.
Įmotės nuomone, šis melas – mergaitės kerštas už tai, kad įtėviai jai neleidžia draugauti su jos dabartiniu draugu.
Vyras tikino, kad kai įdukra paprašydavo pinigų, jis jų duodavo – nuo penkių iki dešimties eurų, taip pat jie nupirko jai dviratį, mobilųjį telefoną. Nors paauglė tyrėjams sakė, kad pinigų ji gaudavo už seksą, įtėvis tikino, kad pinigų jai nereikėdavo užsidirbti nei seksu, nei kaip kitaip, nebent jie būdavo kaip paskatinamas už jos padarytus buities darbus.
Įmotė mergaite netiki
Mergaitės įmotė teigė, kad pastaroji kartą pasiskundė jai dėl vyro elgesio, tačiau pati šia istorija netikinti. Ji patikino, kad jos vyras turėjo kirkšnies operaciją, dėl kurios turintis vyriškų problemų. Be to, įdukra ne kartą buvo prisigalvojusi nebūtų dalykų: apsimetė, kad mikčioja, neva ją buvo pagrobę, išprievartavę, atėmę telefoną. Medikai vėliau paaiškino, kad mikčiojimą ji suvaidino. Dėl priklausomybių mergaitė ne kartą buvo gydyta ligoninėje, tačiau gydymas nepadėjo.
Jos nuomone, šis melas – mergaitės kerštas už tai, kad įtėviai jai neleidžia draugauti su jos dabartiniu draugu, turinčiu neigiamą reputaciją.
Panašiai kalbėjo ir apklausti artimi kaimynai: įtėviai rūpinosi mergaite, nors ir pasakydavo griežtesnį žodį, kai ji elgdavosi netinkamai, tik todėl, kad stengėsi ją auklėti. Pasak jų, neįsivaizduojama, kad vyras galėtų savo įdukrą išnaudoti – jis ją mylėjo kaip tikras tėvas.
Psichologai linkę tikėti mergaite, pareigūnai – ne
Teismo psichologai pateikė išvadą, kad paauglei konstatuotas depresinis elgesio sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių. Jai nenustatyta tokių psichologinių ypatumų, kaip padidintas fantazavimas, padidintas įtaigumas, kurie trukdytų jai duoti adekvačius parodymus, o jos emocijos, susijusios su įvykiais (pasišlykštėjimas, neapykanta, pyktis), bei emocijų ir elgesio sunkumų dinamika atitinka jos parodymų turinį.
Mokyklos pateiktoje charakteristikoje rašoma, kad moksleivei mokantis šeštoje klasėje kilo rimtų elgesio sunkumų: ji nuolat vėluodavo į pamokas, jos elgesys tapo nenuspėjamas, būdavo didelė nuotaikų kaita, ji vengdavo bendrauti su klasės draugais, buvo uždara, liūdna, sunkiai bendraujanti, tačiau lengvai pasiduodanti netinkamo elgesio mokinių įtakai.
Išnaudojus visas protingas galimybes papildomiems duomenims surinkti, nesurinkta papildomai duomenų, pagrindžiančių įtarimus.
Išklausius visus liudininkų parodymus ir peržiūrėjus surinktą medžiagą buvo nuspręsta tyrimą nutraukti: „Išnaudojus visas protingas galimybes papildomiems duomenims surinkti, nesurinkta papildomai duomenų, pagrindžiančių įtarimus.“
Išvadoje nurodoma, kad nors nepilnametė nurodė bėgusi iš namų, vartojusi narkotikus ir save žalojusi (pjaustėsi rankas) dėl įtėvio seksualinio išnaudojimo, tačiau esą netgi jos draugė patvirtino, kad rankas ji pjaustėsi dalyvaudama žaidime „Banginis“, o iš namų bėgo, nes norėjo būti su „probleminiais bernais“. Be to, netgi būdama socializacijos centre, saugioje aplinkoje, paauglė taip pat kartą buvo pabėgusi, todėl darytina išvada, kad jos pabėgimai iš tiesų susiję su noru būti su draugais.
„Taigi merginos parodymai negali būti vertinami kaip patikimi ir vien jais vadovaujantis negalima grįsti kaltinimų“, – teigiama išvadoje.
K.Mišinienė: kodėl neleista vaikui apsiginti?
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovės Kristinos Mišinienės manymu, šis nutrauktas ikiteisminis tyrimas turi būtinai pasiekti visuomenę, nes tiek patys įvykiai, tiek prokuratūros laikysena, požiūris į mergaitę, į kitus specialistus yra pakankamai chrestomatiški.
„Mergaitė nuosekliai pasakoja apie ketverius metus trukusį tvirkinimą ir prievartavimą. Ir pasakoja ji visiems: draugams, pareigūnams, psichologams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams. Jos draugas girdi patėvio įkalbinėjimą per telefoną lytiniams santykiams, kita draugė prisimena, kaip šis suaugęs vyras lindo ir prie jos.
Tiek specializuoto seksualinę prievartą patyrusiems vaikams centro „Užuovėja“ darbuotojai, tiek teismo psichiatras nustato, jog surinktos informacijos pakanka įtarti vykusią seksualinę prievartą, mergaitė nelinkusi į fantazavimą.
Tačiau tyrimui vadovavusiai prokurorei atrodo kitaip – ji labiau įsiklauso į patėvio ir įmotės kategorišką įvykių neigimą, kaimynės „netikiu, jis toks rūpestingas atrodė“, socializacijos centro, mokyklos pateiktas neigiamas mergaitės charakteristikas. Kertiniu akmeniu, per aukštu slenksčiu čia tampa galimai patirtos traumos pasekmės – gyvenant nuolatinės seksualinės prievartos akivaizdoje (nuo 10 metų!), keičiasi mergaitės elgesys.
Ji pradeda bėgti iš namų, nelankyti mokyklos, vartoti alkoholį, tampa atžagari, konfliktuojanti, žalojanti save... Ar ji galėjo kitaip reaguoti į įvykius, kurių pakeisti neturėjo galios?“ – svarstė K.Mišinienė.
Todėl ji teigia norinti iškelti klausimą taip: „Gerbiama teisėsauga, o jūsų niekas nemokė apie potrauminio streso sindromą, kaip jis konkrečiai pasireiškia ilgalaikę prievartą patyrusių vaikų elgesyje? Norėtume tikėti, jog šiuolaikiniame pasaulyje, turint visas galimybes šviestis, kelti savo kvalifikaciją, dirbantys su vaikais prokurorai ir tyrėjai gebėtų traktuoti dramatiškai pasikeitusį vaiko elgesį kaip pasekmę patirtos prievartos, o ne kaip „nepatikimą, be priežasties blogai besielgiantį vaiką“.
Ši istorija verta dėmesio ir dėl valstybės advokato elgesio. Mergaitei nusprendus skųsti tyrimo nutraukimą, valstybės paskirtas nemokamos teisinės pagalbos advokatas pareiškia, jog jis „linkęs manyti, jog mergaitė meluoja“, taigi „nematąs motyvų ir argumentų skųsti“. Vėliau, tikriausiai permąstęs tokio atsisakymo pasekmes, sutinka parašyti skundą. Ar jūs norėtumėte tokio advokato savo byloje?“
Pasak KOPŽI centro vadovės, teisinis nepilnamečių seksualinės prievartos aukų atstovavimas mūsų šalyje yra niekaip neišsprendžiama problema.
„Nesuprantame čia visiško Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pasyvumo ir abejingo įvykių stebėjimo. Panašu, jog tarnybos vadovei neužtenka nuostabiai šypsotis internetinėje erdvėje ir siųsti saldžią iliuziją: „Mes tikime kiekvienu vaiko žodžiu, kol neįrodyta priešingai“. Tai padėkite vaikams įrodyti savo tiesą, burkite kvalifikuotus advokatus savo agentūroje – mums reikia darbų, o ne žongliravimo beprasmėmis frazėmis“, – piktinosi K.Mišinienė.
