Kaip klausytis savo paauglių?
„Tėvams patarinėti savo paaugliams keblu, taip pat kaip ir sunku ar net neįmanoma neturėti su vaikais susijusių lūkesčių, nors taip šiems būtų geriausia, – sako psichologė, knygos „Atsakinga tėvystė“ autorė Jūratė Bortkevičienė. – Ir pirmiausia reikėtų, kad jie išgirstų iš mūsų esminę žinutę: mėgaukis gyvenimu, tik nežalok savęs. O visa kita praeis.“
Trijų vaikų mama įsitikinusi – siekdami, kad paaugliai gyventų pagal mus, dažnai neleidžiame jiems susivokti savyje ir atrasti to, kas tinkama ir svarbu. „Jei mes, suaugusieji, nesistengtume paauglių lipdyti pagal save, nebandytume jų matuoti pagal suaugusiųjų normas, mokėtume truputį atsitraukti ir būti šalia primindami savo palaikymą, bet nekontroliuodami, būtų geriausia pagalba“, – sako psichologė.
Ir čia tėvų laukia ne vienas išbandymas – nesitikėti, kad kiekvienas 14-metis jau žinos norįs būti gydytoju, suprasti, kad į jo širdį ir smegenis ateities matymas gali ateiti dar po dešimties metų, suprasti, kad paauglys gali veikti ne dėl savęs, o tam, kad pateisintų tėvų lūkesčius. Visas šis paauglystės spalvų spektras, anot J. Bortkevičienės, tėvams turėtų nuolat priminti, kad su savo vaikais šiuo laikotarpiu reikia nuolat ir kalbėtis, ir juos išgirsti.
„Pripažinkim – juk apsidžiaugiame, kai vaikams paaugus galim atsitraukti nuo kasdienės globos ir pagaliau vėl galim turėti laiko sau. Na – kai vieną dieną paauglys užsidaro kambaryje. Nes pagaliau pailsėsim. Bet po to sakome, kad paaugliai nebekalba, – atkreipia dėmesį psichologė. – Jie kalba, bet mes nesiklausome, nes tiesiog jų problemos atrodo menkos.
Mes viską jau išgyvenę ir žinom, kaip bus – kad vaikai dar 50 kartų „mirtinai“ susipyks su geriausia drauge ar draugu, kad išmoks atskirti, kas yra blogis, o kas gėris, kad dar sutiks ne vieną meilę, kad mokytojai gali taip elgtis, kaip negalima elgtis. Bet mūsų paaugliams visa tai svarbu šiandien ir mes turime tą išgirsti šiandien“.
Kai drąsą veikti sustabdo klaidų baimė
Paauglių vaikų ateitimi besirūpinantys tėvai turėtų prisiminti ir tai, kad kartais jų atžalos nesiima tam tikrų veiklų ar iniciatyvų ne tik dėl to, kad bijo nesėkmės, bet ir dėl to, kad bijo nuvilti savo tėvus. Todėl, pasak J. Bortkevičienės, labai naudinga, kad suaugusieji dalytųsi ir kasdienėmis problemomis bei jų sprendimais, ir savo paauglystės patirtimis.
„Bręstantiems vaikams naudinga suprasti, kad ir tėvų gyvenimas nėra paprastas. Vertinga suvokti, kad visiems tenka spręsti problemas, kad nėra neklystančių, ir kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, turi teisę veikti ir klysti“, – sako psichologė. Bijodami papasakoti apie savo paauglystės klaidas, pasak J. Bortkevičienės, prarandame galimybę įvardinti jų priežastis ir pamokas. Pavyzdžiui, tai, kad didžiausias jų padarėme išgėrę, o šalia buvę suaugusieji mokėjo tik moralizuoti, bet nemokėjo paaiškinti.
Psichologė nesiūlo paauglystės vertinti kaip geriausio laiko karjeros ar kitų apsisprendimų įtvirtinimui: „Nereikėtų paaugliams akcentuoti – dabar tavo laikas. Niekur tu nepavėluosi, nebent jei įnyksi į priklausomybes. Nenorėkim, kad paaugliai elgtųsi kaip 40-mečiai. Šiandien jie mato pavasarį, rytoj vasarą, šiandien myli, rytoj nekenčia – tai yra paauglystė. O bandyti ir atrasti yra geras bet kuris laikas. Nėra tam nei geriausio laiko, nei amžiaus ribos.“
Kaip gimsta pasaulį pakeisti galinčios lyderės
Trečius metus vykstantis merginų lyderystei ir verslumui įkvėpti skirtas projektas „Future Heroes“ irgi yra apie stereotipų laužymą. Tik kitokių – daugiausia apie tai, kad „verslas – ne gležniems moters pečiams“.
Kartu su Britų Taryba ir Šveicarijos filantropiniu fondu „The Ella Fund“ 14–17 metų merginoms skirtą projektą pradėjusi nuotolinio moterų universiteto „WoW University“ įkūrėja Inga Jablonskė gali vertinti jau kelių šimtų paauglių patirtį ir mato tendencijas. Po pusę metų trunkančių paskaitų su įkvepiančiomis lyderėmis ir mentorėmis, nedrąsios, iš skirtingų miestų ir aplinkos susirinkusios merginos mokymus baigia labai sustiprėjusios.
„Merginos neretai iš pradžių gana siaurai mato savo ateities perspektyvas – ko galėtų mokytis, kokių gali turėti profesinių tikslų. Ir tas dažnai susiję su aplinkos joms teikiama informacija, su artimųjų patirtimi ar lūkesčiais, – pasakoja I. Jablonskė. – Dažnai girdžiu panašius tekstus: „Suaugusi būsiu slauge, nes tėvai sako, kad čia geriausias pasirinkimas“. Viskas gerai su šia profesija, bet įdomu tai, kad po kurso dažnai matome didelį pokytį: „Noriu būti mokslininke, noriu būti inžiniere“. Nes išsiplečia akiratis, padaugėja žinių apie tendencijas, save pačią, o paraleliai nusikratoma baimių – „o kas jei man nepasiseks“?..“
„Future Heroes“ mokymuose merginos išgirsta ne tik sėkmės, bet ir sudėtingų istorijų iš šiandien labai stiprių moterų patirties. Net tokių, kurioms įgyvendinti savo tikslus pasisekė tik iš šešto ar vienuolikto karto. Ir tas, pasak jos, paskatina jaunas merginas galvoti ne apie tai, kaip tapti panašia į kažkurią savo ikoną, o kaip ieškoti atsakymo, kur jų pačių vidinė galia ir talentai, kas yra jų autentiškumas ir unikalumas.
„O tada dar atsiranda ir drąsa realizuoti save. Dalyves mes skatiname kurti socialinius startuolius, ir man labai gražu stebėti tai, kad jos mato savo aplinkos skaudulius, kad joms nuoširdžiai rūpi tai, kas aktualu ne tik pačiai merginai, bet ir kas galbūt tikrai galėtų pakeisti pasaulį“, – sako I. Jablonskė.
