Pasak psichologės V.Lakis-Mičienės, internetinė erdvė daugumai jaunuolių yra vieta, kurioje jie gali rasti atsakymus į įvairiausius savo klausimus. Taip pat vieta, kur jie gali plėsti savo pažinčių ratą. Pašnekovė patvirtino, kad tai, jog paaugliai susipažįsta su abejotinos reputacijos žmonėmis, pakliūva į neaiškų santykį su jais, gali patirti patyčias, nukentėti dėl savo viešinamos informacijos, nuotraukų, yra šiandienos realybė, o ne iš filmų paimtas scenarijus.
„Tokie dalykai yra dažni ir jie realiai vyksta. Dirbame su jaunuoliais, kurie susirašinėja su neaiškiais piliečiais, pakliūva į neaiškų santykį, jie jaučiasi labai vieniši, neišgirsti suaugusiųjų, patiria įvairiausių sunkumų mokykloje, o virtualiame pasaulyje jaučiasi atradę draugų.
Žinoma, tikrai yra atrandama ir draugų, negalima interneto, socialinių tinklų vien demonizuoti.
Paaugliams labai svarbu priklausyti kokiai nors grupei, tačiau virtualioje erdvėje išsiplečia galimų pažinčių mastas, jei lygintume su tuo, kiek realiai žmonių jie galėtų sutikti ir su jais susipažinti gyvai. Taigi, kaip padidėja tikimybė sutikti gerų, draugiškų žmonių, lygiai taip pat padidėja ir tikimybė sutikti tokių, kurie tenori tą jauną žmogų išnaudoti“, – sako psichologė V.Lakis-Mičienė.
Vaikai papuola į erdvę, kurioje neturi įgūdžių suprasti, kas yra gerai, kas tinkama, o kas ne.
Su psichologe plačiau kalbamės apie paauglių buvimo socialiniuose tinkluose problematiką, galimus ir realius pavojus, priežastis, kodėl jie net labai ankstyvo amžiaus nori turėti savo paskyrą feisbuke, ko psichologai moko jaunuolius su jais bendraudami ir ką šia tema reikėtų žinoti tėvams, kad apsaugotų savo vaiką?
– Jūsų, specialistų, akimis – ar problema yra tai, kad paaugliai kuriasi profilius socialiniuose tinkluose, kelia ten savo nuotraukas ir viešina kitą asmeninę informaciją? Kodėl?
– Tai yra problema. Paaugliai susikuria profilius anksčiau, nei jiems oficialiai leidžiama tai padaryti – kiekvienas socialinis tinklas turi savo reikalavimus, vieni leidžia profilius turėti nuo 13 ar 14, kiti – nuo 16 ar 18 metų, o vaikai tinklus „apgauna“, nurodydami jiems palankius duomenis.
Vieni vaikai paskyras susikuria patys, slapta, kiti tai daro tėvų padedami, nes ne visi čia mato problemą. Taigi vaikai papuola į erdvę, kurioje neturi įgūdžių suprasti, kas yra gerai, kas tinkama, o kas ne. Nesakau, kad socialiniai tinklai yra negerai, bet labai dažnai vaikų profiliai yra vieši, jie ne visada supranta, kokius privatumo nustatymus reikėtų pasirinkti, kas gali matyti jų viešinamą informaciją ir t. t.
Taigi, jie dar negeba susigaudyti, bet jau yra toje erdvėje. Ten jie dalijasi įvairiomis savo nuotraukomis, informacija apie save. Ji tampa vieša ir ja galima naudotis. Pavyzdžiui, sužinoti, kad vaikas tam tikru metu yra vienas arba yra konkrečioje vietoje.
Kai vaikai pradeda vieni vaikščioti mieste, tėvai daug su jais kalba apie saugų eismą, moko, kad reikia eiti per perėją, pažiūrėti į abi gatvės puses. Socialiniai tinklai irgi yra viena sričių, kur labai svarbu aptarti saugumo klausimus, reikalavimus, tik tai labai mažai daroma. Gal kartais tėvams tiesiog atrodo, kad vaikas sėdi namuose ant sofos, kas jam gali nutikti? Bet iš tiesų yra įvairių pavojingų situacijų, su kuo vaikai / paaugliai gali susidurti.
– Kokios tos situacijos ir kokį pavojų vaikai / paaugliai gali sau susikurti?
– Viena jų, kad vaikai / paaugliai gali dalytis asmenine informacija, savo nuotraukomis, kurios gali būti panaudotos įvairiais tikslais. Socialiniai tinklai tampa susitikimų erdve. Žinoma, ten gali atrasti ir gerų žmonių, bet yra ir tokių, kurie ieško, kaip užmegzti santykį su jaunesniais paaugliais.
Paauglių savivertė yra gana trapi, tad tokių žmonių komplimentai, pagyrimai, palaikymas paauglius patraukia į jų pusę. Tada jaunuoliais lengva manipuliuoti. Paauglys nežino, kas yra kitoje ekrano pusėje, o ten gali būti bet kas. Viena tokių specifinių temų čia atsiranda vadinamasis sekstingas – seksualinio turinio žinučių, nuotraukų siuntimas ir gavimas, kita – grumingas – jaunuolių viliojimas.
Tiesa, kalbant apie sekstingą, reikėtų pažymėti, kad nuotraukos, kuriose paauglys galbūt yra apsinuoginęs, gali būti siunčiamos ne tik nepažįstamam žmogui. Tai gali vykti ir tarp dviejų jaunuolių, kurie mezga santykius, yra pora, ir tokio pobūdžio nuotraukomis dalijasi tarpusavyje. Aišku, nė vienas negalvoja apie tai, kad galbūt po savaitės, mėnesio ar metų jie išsiskirs, o, kai išsiunti nuotrauką, nebegali kontroliuoti to, kur ji pateks. Nors ir ištrinsi savo lange, pas kitą ji liks.
Kartais paaugliai tikrai labai kenčia dėl to, kad tokio pobūdžio nuotraukos būna kur nors paviešinamos. Ir nebūtinai tai padaro buvusi antroji pusė. Tenka susidurti su atvejais, kai tiesiog kas nors paima telefoną ir jame atranda nuotraukų, gali jas persisiųsti sau ar nusiųsti kam nors kitam. Taigi šiuo klausimu jaunuoliai gali nukentėti ne tik dėl to, kad susidurs su netinkamais žmonėmis iš šono, bet ir savo pačių santykių kontekste.
Kartais ir patys jaunuoliai gali viešinti tokį turinį, manydami, kad tai yra informacija, kuri pritraukia dėmesį. O jiems gauti dėmesį yra labai svarbu: gauti „like'ų“, sulaukti gražių komentarų.
Dabar gyvename tokiais laikais, kai socialiniai tinklai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, ir jaunuoliai mokosi funkcionuoti pasaulyje, kuris veikia tokiu būdu: reikia būti gražiam, reikia gauti „like'ų“, populiarumas yra vertybė.
Jaunuoliai mokosi funkcionuoti pasaulyje, kuris veikia tokiu būdu: reikia būti gražiam, reikia gauti „like'ų“, populiarumas yra vertybė.
Paauglystė yra laikotarpis, kai kūnas labai keičiasi, apie jį yra labai jautru kalbėti, jaunuoliai savimi nepasitiki, o socialiniuose tinkluose mato ištobulintą vaizdą, su kuriuo save lygina. Dėl šios priežasties socialiniai tinklai apskritai yra didelis iššūkis savęs vertinimui, kūno priėmimui, atrodo, lyg nuolat būtum iškreiptų – ištobulintų – veidrodžių karalystėje. Noras atitikti tuos grožio standartus dažnai tampa ir valgymo sutrikimų priežastimi.
– Dabar tenka girdėti pasakymų, kad „visi paaugliai nori tapti socialinių tinklų žvaigždėmis“. Ar tai tiesa? Kokias priežastis patys paaugliai įvardija, kodėl jie nori atsirasti socialiniuose tinkluose?
– Taip, tiesa. Vadinamieji jutūberiai, vlogeriai dabar tikrai daro didelę įtaką jaunimui. O jaunas žmogus taip ir mąsto: „Būsiu jutūberis arba žaisiu žaidimą, jį filmuosiu ir tokiu būdu užsidirbsiu pinigus.“
Anksčiau vaikai, paaugliai svajodavo tapti kino ar popmuzikos žvaigždėmis, dabar jaunimas svajoja tapti socialinių tinklų žvaigždėmis, nes tai yra populiaru.
Ir, kalbant apie socialinius tinklus, viena priežastis, dabar labai paplitusi ir tarp suaugusiųjų, yra ta, kad jei tavęs nėra socialiniame tinkle, vadinasi, tavęs išvis nėra. Jaunimas gali jausti didelį spaudimą ir iš aplinkinių – pavyzdžiui, tenka bendrauti su jaunuoliais, kurie galbūt patys yra sąmoningesni, gal tėvai griežčiau auklėja, tačiau, jei klasė turi susikūrusi grupę feisbuke ir joje bendraujama, tu negali neturėti paskyros tame socialiniame tinkle.
Apskritai manau, kad buvimą socialiniuose tinkluose dabartiniai paaugliai priima kaip savaime suprantamą dalyką ir gal net sunkiai kvestionuojamą.
– Kai šia tema bendraujate su paaugliais, ką jiems sakote? Kokių patarimų jiems duodate?
– Kai bendrauju su vaikais, visų pirma tiesiog domiuosi: ką jis žino, kas jam, jo aplinkiniams atrodo normalu, o kas ne. Antra, svarbu jų paklausti, ką darytų nutikus vienai ar kitai situacijai, pasvarstyti, drauge pagalvoti, kas būtų po to, kokie galimi padariniai ir pan.
Tėvams, kai jie ką nors sužino, nereikėtų pradėti pykti, šaukti ant vaiko, nes, sulaukęs tokios reakcijos, kitą kartą vaikas pasisakyti nebenorės.
Paaugliai dar negeba planuoti, numatyti galimų situacijų, kontroliuoti impulsų, todėl būtina su jais kalbėtis. Ir tai daryti reikėtų ramiai, jų negąsdinant. Jeigu tėvai pateikia grėsmingiausią variantą, o paauglys bendrauja su žmogumi, kuris nuotraukoje atrodo malonus, tai palyginęs tėvų pateiktą ir dabartinę situacijas, galvoja: „Na, man tai niekas negresia.“ Todėl labai svarbu, kad tėvai šiuo atveju ne gąsdintų, o ramiai tyrinėtų.
Mokymuose, kuriuos organizuojame Paramos vaikams centre vaikams ir paaugliams, kalbame apie įvairaus pobūdžio situacijas, apie sekstingą – kad iš esmės siųsti nuogo kūno nuotrauką jau yra nusikaltimas pagal Baudžiamąjį kodeksą. Mokome atsirinkti, kas yra patikimas ir nepatikimas žmogus, kuris kviečia susitikti ar susirašinėti. Tokiais atvejais siūlome pasidomėti – pasižiūrėti to žmogaus profilį, ar jis tikras.
Kalbame apie tai, kad nereikėtų eiti vieniems susitikti su nepažįstamais žmonėmis, o jei jau eina, tai kad dar ką nors apie tai informuotų, kad susitiktų viešoje vietoje, o geriausia, kad į susitikimą eitų ne vienas(-a). Paaiškiname, kad socialiniame tinkle reikėtų nusistatyti privatumo kriterijus – t. y., kas gali matyti tavo profilį, kas gali dalytis tavo nuotraukomis, nusistatyti, kad nerodytų vietos, kur daryta nuotrauka.
Mokome atpažinti, kas yra kito žmogaus spaudimas – kai prašoma ką nors pakomentuoti, atsiųsti nuotrauką ar pan., ir kaip tokiais atvejais reikėtų elgtis. Primename, kad jie gali užblokuoti asmenis, kurie skleidžia netinkamą turinį ar persekioja, arba apie juos pranešti socialinio tinklo administratoriui.
Internetas yra ta erdvė, kur gali vykti vienoks ar kitoks seksualinis išnaudojimas, patyčios ar grumingas.
Labai svarbus akcentas, kalbant apie įvairias prevencijos priemones, yra vaiko savivertės ugdymas. Mokant jį pasakyti „ne“ tam tikrose situacijose, paaiškinant, kam jis gali pasipasakoti, į ką gali kreiptis pagalbos, stiprinamas vaiko gebėjimas užbrėžti savo ribą, gebėjimas pajusti, kada jis pats jaučiasi negerai.
Ir labai svarbu yra tai, kad vaikai, paaugliai turėtų suaugusiuosius, kuriais pasitiki ir į kuriuos bet kada gali kreiptis.
– Ką šiuo atveju rekomenduojate tėvams? Ką jie turėtų žinoti, kaip elgtis, kad šioje vietoje galėtų apsaugoti savo vaikus?
– Tėvai susiduria su dilema – leisti ar neleisti vaikui turėti paskyrą socialiniame tinkle. Jei neleisi, vaikas ją susikurs slapta. Tad, manau, šiuo atveju pagrindinis akcentas nėra leisti ar neleisti, o tai, kad tėvai turėtų kurti tokį ryšį su vaiku, jog vaikas jaustųsi gerai, laisvai, nebijotų paklausti, pasisakyti.
Nes labai dažnai vaikai bijo, slepia, jiems yra gėda. Ir tada jie lieka vieni su savo problemomis, dėl to gali ir patyčios prasidėti, ir gali nueiti susitikti su žmogumi, kuris, tarkime, šantažuoja, kad, jei neateisi, paviešinsiu tavo turimas nuotraukas – o juk gėda, ką pasakys tėvai?
Tėvams, kai jie ką nors sužino, nereikėtų pradėti pykti, šaukti ant vaiko, nes, sulaukęs tokios reakcijos, kitą kartą vaikas pasisakyti nebenorės, ir jis liks vienas. Todėl labai svarbu kurti tokį santykį su vaikais, kuriame galėtų vykti dialogas.
Kitas dalykas – svarbu nuo pat pradžių stebėti, kokie nauji internetiniai komponentai atsiranda vaiko gyvenime. Nes tai nenutinka per vieną dieną. Dažniausiai jau labai anksti vaikų rankose atsiranda ekranai – gauna dovanų išmanųjį telefoną ir jo niekas nekontroliuoja. Kai vaikas gauna tokį įrankį, labai daug dalykų turi būti su juo aptarta. Ir vieno karto viskam susakyti tikrai nepakanka. Šia tema reikia kalbėtis nuolat, paaiškinti vaikams socialinių tinklų, interneto privalumus ir galimus pavojus.
Esame paruošę e-mokymus tėvams, kaip apsaugoti vaikus nuo seksualinio išnaudojimo. Su jais kalbame apie tai, kad iš tiesų internetas yra ta erdvė, kur gali vykti vienoks ar kitoks seksualinis išnaudojimas, patyčios ar grumingas.
– Yra tekę girdėti pasakojimų, kaip feisbuke 11–12 metų mergaitės susikuria profilius, viešina savo nuotraukas, komentaruose dalija bučkius vaikinams ir t. t. Tėvams toks dukrų elgesys nepatinka, bet jie neva negali nieko padaryti, nežino, kaip su tuo tvarkytis. Kaip tėvams reikėtų elgtis tokiais atvejais?
– Tokie atvejai yra apie tėvų mokėjimą brėžti ribas įvairiais aspektais – tiek kalbant apie psichoaktyvias medžiagas, tiek apie grįžimą laiku namo. Tiesiog ši tema turėtų būti viena iš tų daugelio, kuriomis tėvai kalbasi su vaikais.
Suprantama, kad tėvai kartais gali jaustis bejėgiai, nes socialiniai tinklai – didelis mechanizmas, sukurtas įtraukti ir išlaikyti žmones. Tad tėvams labai svarbu mokytis kurti atvirą santykį su vaiku ir mokytis brėžti jam ribas. Jei 11-metė sakytų, kad šiandien negrįš namo, tėvai tikriausiai kažkaip reaguotų, nepaleistų visko tekėti sava vaga, taip ir čia – labai svarbu domėtis, kas vyksta virtualiame pasaulyje.
Dar vienas aspektas, dėl ko paauglius traukia internetas, socialiniai tinklai, – nes jie yra labai smalsūs. Tokiame amžiuje vyksta lytinis brendimas, su paaugliais apie tai nebūtinai kalbasi tėvai ar apie tai yra kalbama mokykloje. Internetą jie pasirenka kaip erdvę, kurioje jie randa atsakymus į tuos klausimus. O suaugusieji nebūtinai net sužino, kad tokių klausimų apskritai būta.
