Anot jo, suaugusieji savo veiksmais įrodo, kad paauglių nemyli, maištavimo nekenčia, tai rodo ir nesusikalbėjimą – reikėtų imti paauglius gerbti, o ne vien kartoti „pareigos, o ne teisės“.
– Sakoma, kad nepriklausomybės metais Lietuvoje užaugo nauja karta – žmonės, kuriems dabar iki 27 metų. Kokia yra ta karta ir kuo ji skiriasi nuo ankstesnių kartų?
– Sunku lyginti. Pastebiu, kad žiniasklaidoje, visuomenės nuomonėse daug skubotų apibendrinimų, ypač kai apibendrinama į tą pusę, jog su paaugliais blogai. Kaip ekspertas noriu priminti, kad šią klaidą žmonija kartoja tiek, kiek egzistuoja, – įvairiuose senovės raštuose buvo rasta perspėjimų, kad artėja pasaulio pabaiga, su paaugliais negalima susikalbėti. Taigi suaugusieji tiesiog pamiršta, kad irgi buvo paaugliai.
Aš, tiesą sakant, nematau kokių nors grėsmingų požymių, kad ši paauglių karta turėtų didesnių problemų, nei turėjo bet kuri kita paauglių karta. Tiesiog paaugliai visada provokuoja. Suaugusieji turi suprasti, kad paauglių provokacija yra pasąmoningas tikrinimas „ar iš tikrųjų mane mylite, ar apsimetate“. Tada suaugusieji savo veiksmais įrodo, kad nė velnio paauglių nemyli ir tų paauglių nekenčia, nes nekenčia maištavimo. Tai nesusikalbėjimas. Aš gana daug bendrauju su tėvais, mokytojais ir paaugliais: visos pusės sako tą patį – tie kiti mūsų negerbia.
Siūlau suaugusiesiems pirmiems pradėti gerbti paauglius, o ne vis kartoti „pareigos, o ne teisės“. Mūsų paauglių didžiausia problema, kad suaugusieji į juos nusispjovę ir tik moralizuoja, kalba nesąmones ir šeimoje, ir mokykloje, ir Seime. Paaugliai intuityviai jaučia, kad suaugusieji yra „falšyvi“, ir į tai skausmingai reaguoja.
Panašiai buvo ir mūsų laikais, tad nematau esminio skirtumo. Bet dabar paaugliai gyvena laisvėje, tad teturi išmokti (ir mes turime juos mokyti) atsakingai gyventi. Mes gyvenome nelaisvėje, o šie paaugliai turi galimybę būti sveikesne karta už mūsų kartą, jų vaikai – dar sveikesni. Taigi aš optimistas.
– Kokiais klausimais suaugusieji nesusišneka su vaikais ir paaugliais?
– Kai kuriais klausimais visai nešneka. Pvz., Lietuvoje lytinis švietimas yra uždraustas – dėl fundamentalistinių jėgų įtakos Lietuvos mokyklose draudžiama dėstyti tikrą lytinį švietimą, sakoma, kad tai šeimos reikalas, šeima turi paaiškinti. Bet galime paklausti paauglių, kiek jie tamsiais žiemos vakarais su mamyte ir tėveliu apie lytinius santykius kalbasi. Tai, kad mūsų vaikai ir paaugliai negauna tinkamos informacijos apie labai svarbią gyvenimo sritį (tai yra lytinius santykius), yra grubus Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos pažeidimas. Bet Lietuvoje dabar tokia fazė, kad nusispjauti, ką ten Ženevoje sako, – atradinėjami savi dviračiai ir daromos klaidos.
Kitais klausimais bandoma kalbėtis, bet kalbamasi nenuoširdžiai ir bandoma paauglius auklėti. Didelė klaida paauglius auklėti taip, kaip mažus vaikus auklėjame. Jei paauglį pasodinsi ir aiškinsi, kaip gyventi (o dažnai tai daro pagėręs tėvelis), kartais jo nervai gali neišlaikyti. O visa tai mes vadinsime agresyviu elgesiu, tėvų negerbimu. Aš sužavėtas, kaip paaugliai sugeba atlaikyti dalies suaugusiųjų demagogiją, veidmainystę, kai reikalaujama to, ko nedaro patys suaugusieji.
Paaugliai labai gerai tai jaučia ir gal pasąmoningai keršija maištingu elgesiu, kuris peržengia priimtas ribas. Kai tėvai iš nevilties ieško pagalbos ir sako „padėkit, mes su juo nesusitvarkome“, tenka įsikišti mums, psichikos sveikatos specialistams. Tik dažniausiai problema ne paauglio smegenyse ir ne tėvų, o santykių – žmonių santykiai yra absoliučiai sutrikę. Taigi grįžtu prie to, kad Lietuva yra valstybė, kuri į santykių gydymą iki šiol nėra pradėjusi tinkamai investuoti.
– Ar paauglių protestas neįgauna destruktyvių formų?
– Taip, gali būti visokių formų, tai seniai žinoma. Prisimenu, kai prieš trejus metus Šiauliuose įvyko tragedija. Tada paauglės žiauriai nužudė savo bendraamžę, o žiniasklaida ilgai „smaginosi“, rodė laidas apie tai, kad paaugliai pradėjo jau galvas kapoti. Mano nuomone, tokios reakcijos neturėtų būti. Nors buvo vienas žiaurus įvykis, bet suaugusieji iš karto perėjo į daugiskaitą ir pradėjo puolimą sakydami, kad kapoja galvas. Buvo daug apibendrinimų ir bandymų kone drausti subkultūras. Bet kas tada? Jie dar labiau į pogrindį eitų.
Taip, paauglių maištavimas pereina į destrukcines ar autodestrukcines formas (savižudybė – irgi maištavimas). Tad mes turime labai gerai pagalvoti prieš imdamiesi gaisro gesinimo priemonių. Atkreipkite dėmesį – po kiekvieno rezonansinio įvykio prasideda kaltų paieškos, siūlymai įvesti komendanto valandą įvesti ir panašių nesąmonių kratinys. Laimei, ne visos priemonės priimamos.
Deja, nuoširdžiai ir atvirai bendrauti su paaugliais daugelis mokytojų, tėvų, gydytojų, politikų nėra pasirengę. Tada jiems belieka moralizuoti, piktintis, drausti, žeminti, sakyti, kad ateina pasaulio pabaiga. Manau, kad reikėtų daug ko pasimokyti iš paauglių, o problemas spręsti civilizuotu būdu.
– Kokios yra paauglių subkultūros?
– Prisipažinsiu, kad nebespėju sekti, tad mano informacija gali būti pasenusi. Dažnai galvoju apie pankus – mano nuomone, Vilniaus senamiestyje būtų galima jiems kokį atminimo ženklą palikti. Pankus sovietmečiu matydavau Gorkio gatvėje (dabar Pilies) ir galvodavau – drąsuoliai, aš nesu toks drąsus.
O paskui, kai tapau psichiatru, karjeros pradžioje (o tai buvo 1982–1984 m.) mačiau, kaip sunerimę tėvai atveda savo vaiką pas psichiatrą ir jis per 5–10 min. diagnozuoja šizofreniją. Kai paklausdavau, o kodėl čia šizofrenija, atsakydavo „o tu save taip subjauroti galėtum?“ (turėdami omeny jų šukuosenas).
Supratau, kad psichiatrijoje yra įvykę kažkas klaikaus, bet aš nieko negalėjau pakeisti – tokie buvo samprotavimai ir kriterijai: jei žmogus elgiasi ne taip, kaip kiti, tai čia šizofrenija. Nereikėjo būti disidentu, užteko būti panku. O dar jie atsisakydavo kalbėti, nes juos atvesdavo per prievartą. Bet jei tu tyli ir nekalbi su psichiatru – tai tuo labiau šizofrenija. Tokia buvo mano mokykla susidūrus su subkultūrom.
Nukrypau nuo klausimo, bet gerai, kad yra subkultūrų. Nors kažkas gali paklausti, ar ir satanistai gerai, bet vienintelis būdas mums bendrauti su paaugliais ir išvengti tragedijų – tai palaikyti su jais emocinį ryšį. Ne vaikai ir ne paaugliai yra tie, kurie nutraukia emocinį ryšį – suaugusieji paprastai neturi laiko (dirbti reikia), o paskui sako, kad paauglys su mumis nebendrauja, su kažkuo susidėjo... Bet to ir reikėjo laukti.
– Ar neatrodo, kad dalis subkultūrų persikelia į internetą?
– Gali būti. Internetas dabar tarsi antroji realybė, o gal ir pirmoji, nes 50–60 proc. gyvenimo vyksta internete, jame daug pavojų. Kalbant apie internetą, mano nuomonė tokia, kaip ir apie kiekvieną žmonijos išradimą.
Pirmiausia reikia pasidžiaugti gerais išradimo vaisiais ir juos puoselėti. Vėliau – užkirsti kelią rizikai, kurią kelią tas išradimas. Internetas duoda daug gero, vaikai ir paaugliai daug sužino. Tačiau vėliau atsiranda blogų dalykų, tokių kaip priklausomybė nuo vaizdo žaidimų, technologijų. Tenka susidurti ir su sunkiu gydymu. Kaip ir kiekvienos priklausomybės, taip ir šios, gydymas nėra lengvas, reikalauja daug kantrybės.
– Internetas yra ir gero, ir blogo šaltinis. Neseniai Lietuvoje pradėta kalbėti apie žaidimą „Mėlynasis banginis“, kuris veda prie savęs sužalojimo. Ką gali padaryti tėvai, kad vaikas nebūtų įtrauktas į tokius žaidimus?
– Pagrindinis receptas – tėvai nuo mažumės turi rasti laiko atvirai pabendrauti su vaikais. Jie tikrai tai vertina. Net paaugliai, nors apsimeta, kad ne. Kalbant apie „Mėlynąjį banginį“, bijau konkrečiai komentuoti.
Man neramu, kad tai gali būti išpūstas reikalas. Ta istorija žinoma Rusijoje, bet staiga tapo aktuali Lietuvoje. Manau, kad tokie dalykai reprezentuoja žiniasklaidą ne pačiu geriausiu būdu. Tarsi norima gero, bet kai visur tik ir kalbama apie žaidimą, ką daryti vaikams ir paaugliams?
– Ar galima žinoti, kas dar slypi internete?
– Reikia stebėti įvykius. Suaugusieji yra atsakingi už vaikus. Paaugliai taip pat yra vaikai, pagal įstatymą – iki 18 metų, nors fiziškai jau nebebūna panašūs į vaikus. Noriu atkreipti dėmesį į balansą.
Negerai, jei vaikai ir paaugliai negauna pakankamai priežiūros iš tėvų ir valstybės. Tačiau taip pat blogai, jei globa yra perdėta ir dirbtinė, suaugusieji ją demonstruoja nuolatiniais draudimais ar privatumo pažeidimu. Anksčiau tėvai šnipinėdavo vaikų dienoraščius, o dabar lenda į mobiliuosius telefonus, kartais anonimiškai įsitraukia į pokalbius.
Tėvai tokiu būdu kontroliuoja savo paauglį, nesuprasdami, kokios tokio elgesio pasekmės. Reikia pagalvoti, kaip jausis paauglys, kai supras, kad jo tėvai taip elgiasi. Visur turi būti pusiausvyra. Jei esame sunerimę dėl paauglių, nereikia galvoti, kad geriausias receptas yra draudimai. Paprasčiausiai reikia pagarbaus bendravimo.
