Šią sukrečiančią savo gyvenimo istoriją papasakojo Šiaurės Korėjoje užaugusi Ensun Kim. Šiandien gyvenanti Pietų Korėjoje, Seule, šį savo vaikystės etapą ji norėtų pamiršti, tačiau 1997-ieji, kai mirė jos tėvas, o mama visus daiktus, kurie buvo namuose, iškeitė į maistą, vis iškyla prieš akis.
Taip pat ir diena, kai mama, pasiėmusi dvejais metais vyresnę seserį, išėjo į miestą ieškoti maisto. Ensun liko viena su mažyčiu gabalėliu tofu sūrio. Po šešių dienų, ji pasakoja, atrodė, kad jėgos apleido ir mirtis jau visai arti.
„Aš nebijojau mirties, juk buvau mačiusi daugybę mirštančių žmonių. Mane skaudino tik mintis, kad mama mane apleido. Pasiėmė seserį, o mane paliko... Taigi, būdama vienuolikos, nusprendžiau parašyti testamentą“, – viename interviu yra pasakojusi Ensun.
Į knygą savo istoriją sudėjusi moteris sako, kad jos istorija – tai daugybės pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos istorija. Šalį palikusios moterys susiduria su prekyba žmonėmis Kinijoje, juos dažnai grąžina atgal į gimtinę ir jie tikrai niekam nerūpi.
„Šiaurės Korėja yra didžiulis kalėjimas. Jame esantys žmonės neturi jokių teisių. Savo knyga aš noriu pasakyti, kad pasaulis šį kalėjimą turi atidaryti ir suteikti žmonėms laisvę. Noriu pamatyti, kaip mano žmonės Šiaurės Korėjoje išsilaisvina iš diktatūros“, – kalba knygos autorė, atvirai ir nuoširdžiai papasakojusi savo ir savo šeimos istoriją, kad pasaulis sužinotų, kaip tūkstančiai vyrų ir moterų kasdien bando kirsti Šiaurės Korėjos sieną, bėgdami nuo bado ir totalitarinio režimo.
Knygą „Pabėgimas iš Šiaurės Korėjos“ į lietuvių kalbą išvertė Erika Sabaliauskaitė, išleido leidykla „Alma littera“. Siūlome paskaityti knygos ištrauką.
Pabėgimas iš Šiaurės Korėjos. Mirtis vienuolikos metų
Beveik savaitę buvau palikta viena mūsų mažame šaltame bute gimtajame Eundeoko mieste Šiaurės Korėjoje. Tėvai pardavė visus baldus, kad galėtų nusipirkti maisto. Liko tik staliukas ir drabužių spinta. Grindų danga taip pat iškeliavo, todėl miegojau ant cemento, apsiklojusi senais drabužiais sulopyta antklode. Ant plikų sienų kabėjo tik viena šalia kitos įrėmintos mūsų „amžinojo prezidento“ Kim Ir Seno ir jo įpėdinio generalisimo Kim Čong Ilo nuotraukos. Abiejų žvilgsniai buvo įsmeigti į mane. Tačiau parduoti šiuos portretus būtų buvę šventvagystė, už kurią grėsė mirties bausmė.
1997 M. GRUODIS. MIRTIS VIENUOLIKOS METŲ
Buvo tamsu, bet vis tiek galėjau įžiūrėti, ką rašau. Elektros nebuvo, o ir lempučių jau seniai akyse neregėjome. Tą vėlyvą gruodžio popietę pamažu temo. Butas nebešildomas, bet šalčio beveik nejaučiau, nes buvau išsekusi. Jau kelias dienas nieko nevalgiau. Gali būti, kad mirsiu badu.
Taigi pradėjau rašyti testamentą.
Man vienuolika.
*
Pakeliui namo priėmiau sprendimą. Jau trečią kartą einu ieškoti mamos ir vyresnėlės sesers Keumsun. Jos namus paliko jau prieš šešias dienas. Keliavo į netoliese esantį didelį miestą Rasoną ieškoti maisto, nes Eundeoke nebeturėjome ko valgyti. Sukaupusi visą drąsą kirtau didelį tiltą per upę ir pagrindiniu miesto prospektu patraukiau į stotį. Šaligatviu skubėjo nedaug praeivių, bet aš atidžiai kiekvieną nužvelgdavau, nes bijojau, kad nepastebėsiu mamos, jei ji kaip tik dabar eitų namo.
Kairėje pamačiau makaronų krautuvėlę – labai ją mėgau, tėtis mane čia atsivesdavo per atostogas, – o toliau – fotostudiją, kurioje lankėmės kartą pasidaryti šeimos nuotraukos. Autobusų stotyje man buvo leista nemokamai įsisprausti tarp į už valandos kelio esantį Rasoną vežančio sunkvežimio gale susigrūdusių žmonių. Gal dėl to, kad aš vaikas.
Visos kelionės metu nervingai stebėjau pravažiuojančius automobilius ir sunkvežimius, ieškodama mamos veido. Tačiau atvykusi atsidūriau viena priešais būrį uniformuotų vyrų. Elektrinė spygliuota viela juosė Rasono rajoną. Norint įvažiuoti į miestą, reikėjo specialaus leidimo. Taigi teko gerą valandą stoviniuoti ir su viltimi bei nerimu stebėti išeinančius žmones. Nepasirodė nei mama, nei Keumsun. Nusivylusi nusprendžiau grįžti namo, nes artėjo naktis.
Šį kartą buvau tikra, kad jos niekada nebegrįš. Joms kažkas nutiko. Arba jos mane paliko. Man suspaudė širdį, buvo apmaudu, pajutau mamai pyktį. Išvykdama ji sakė, kad „po dviejų ar trijų dienų“ grįš su maistu. Ir paliko išgyvenimui penkiolika vonų. Man tai atrodė didžiuliai pinigai!
Iš pradžių džiaugiausi, nes dar niekada neturėjau tiek pinigų. Mano akys spindėte spindėjo. Viena, tarsi būčiau suaugusi, išdidžiai nuėjau į jangmadang, turgų prie upės. Nusipirkau gabalą tofu ir grįžau į mūsų mažytį vieno kambario be atskiros virtuvės butą antrame namo aukšte.
Valgiau tą baltą, minkštą gabalą kabindama šaukšteliu, taupydama, kad nepritrūkčiau maisto, kol grįš šeima. Skanumėlis! Aš mėgau tofu! Dvi dienas praleidau namuose, pro langą stebėdama žmones gatvėje. Po tėvo mirties lapkričio 11 dieną, prieš kelias savaites, mudvi su seserimi nustojome lankyti mokyklą, nes eidavome į mišką rinkti valgomų šaknų ir malkų, kad galėtume išgyventi. Be to, mums būtų buvę gėda grįžti į mokyklą, nes nebeturėjome normalių drabužių. Viskas buvo parduota, o mes vilkėjome skarmalus. Lauke nuolat bijodavau sutikti draugus.
Po keturiasdešimt aštuonių valandų mane vėl ėmė kamuoti alkis. Ne ką mažiau nei baimė būti paliktai. Kadangi jau buvau suvalgiusi tofu, nieko nebeturėjau. O mama vis dar nebuvo grįžusi! Atsiguliau ant grindų, užmerkiau akis ir mintyse skaičiavau: ji tikrai pasirodys, kai suskaičiuosiu iki dešimt. Tačiau nieko neįvyko. Taigi suskaičiavau ir nuo dešimties iki vieno.
Tai taip pat nepadėjo. Tada išmokau apsieiti be maisto. Ant balkono grindų radau keletą apdulkėjusių ropių lapų, likusių nuo tada, kai juos ten džiovindavome. Išsirinkau mažiausiai pageltusius, kad galėčiau išsivirti sriubos. Dvi dienas išgyvenau siurbčiodama šį beskonį gėralą... Praėjo dar dvi dienos, per kurias išvis nebeturėjau ko valgyti: nebetekau jėgų net eiti elgetauti ar vogti... Po truputį mano kūnas priprato prie įkyraus alkio, bet jėgų vis mažėjo. Jaučiau tik nuovargį, kuris darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Bandžiau užmigti, prislėgta silpnumo, apimta jausmo, kad žemė mane praris. Buvo keista, jaučiausi taip, lyg būčiau įsiurbta į Žemės vidurius!
Staiga supratau, kad netrukus mirsiu. Mano šeima gali pavėluoti. Viskas baigta. Nuo bado pradžios taip pripratau prie minties, jog neišgyvensiu, kad net nebebijojau mirties. Tačiau pasakiau sau, kad negaliu tiesiog išnykti be pėdsakų. Būtų keista... Kilo mintis parašyti testamentą. Norėjau paaiškinti mamai, ką išgyvenu. Norėjau, kad ji žinotų, jog laukiau jos, kad padariau viską stengdamasi ją surasti. O svarbiausia, kad jaučiausi apleista.
Staliuko stalčiuje radau mažą užrašų knygelę ir pieštuką – vienus iš nedaugelio neparduotų daiktų. Popierius buvo geros kokybės. Pritūpusi prieblandoje, pradėjau rašyti. Papasakojau apie savo vargus, tris keliones į didmiestį ir atgal. Apie savo neviltį. Suspaudusi pieštuką, primarginau visą puslapį.
[...] „Mama, aš tavęs laukiu. Laukiau jau šešias dienas. Jaučiu, kad netrukus mirsiu. Kodėl tu negrįžti?“
Tada verkdama kritau į pamažu mane apgaubusią tamsą. Staiga išgirdau triukšmą ant laiptų, mano širdis šoktelėjo krūtinėje. Bet tai buvo tik namo grįžę kaimynai...
Savo tekstą padėjau ant stalo, kad gerai matytųsi. Tada, ašaroms tekant per veidą, atsiguliau ir užsimerkiau, įsitikinusi, jog daugiau niekada nebeatsibusiu.
4
„MES VISI MIRSIME“
Mano kūnas ne storesnis už šakelę, bet jaučiuosi lyg sverčiau toną. Praradusi sąmonę smengu į įšalusias grindis. Mane nenumaldomai sukausto ledinė buto tamsa. Mano suminkštėjęs protas nebeturi jėgų kovoti, pasidavė ir širdis. Mamos nebėra. Viskas baigta, net nevirpteliu laiptinėje išgirdusi žingsnius. Tą 1997 m. gruodžio vakarą paliksiu šį pasaulį būdama vienuolikos...
Staiga mano ausų būgnelius perskrodžia duslus trenksmas. Ar tai sapnas? Košmaras? Atmerkiu vieną akį. Prie manęs greitai artėja siluetas, jo šešėlis vis didėja. Išsigandusi pakylu tamsoje. Ir tada staiga išryškėja pažįstami bruožai. Mama! O už jos Keumsun. Adrenalino antplūdis grąžina man energiją, nerimas akimirksniu išgaruoja. Kaip aš džiaugiuosi! Nė nenutuokiau, kad galiu būti tokia laiminga, kokia esu tą akimirką.
Prieš kelias valandas rašiau testamentą. Ir štai jos čia! Tikras stebuklas... Man staiga pasidarė šiek tiek gėda dėl to desperatiško šauksmo, kai jos jau buvo pakeliui namo. Buvau tikra bailė. Tame laiške per daug pykčio mamos atžvilgiu. Ji aptinka mano raštelį, paliktą ant stalelio. Sulaikau kvėpavimą. Ji perskaito puslapį ir tyli. Jos veidas neišduoda jokių emocijų, niekada nesužinosiu, ką ji tada jautė. Mano džiaugsmas išblėsta.
...Ir visiškai išnyksta, kai pamatau, kad jos grįžo tuščiomis rankomis. To niekas nesitikėjo. Ekspedicija į Rasoną patyrė fiasko. Jos neturi nieko valgomo, o aš tokia alkana! Po to beskonio sultinio prieš dvi dienas nė nebeatvėriau burnos. Esu siaubingai nusivylusi, bet nedrįstu to parodyti.
Po šios ilgos bergždžios kelionės mama atrodo ne tik išsekusi, bet ir nusiminusi. O ir mano testamentas nepadėjo. Neturėdama ko suvalgyti, ji įsipila stiklinę vandens. Jos žvilgsnis praskrieja tamsiu, tuščiu kambariu. „Dabar belieka čia numirti“, – sako ji nuliūdusi. Mes visi mirsim...
Ji tyliai susmunka ant palei virtuvės sieną su langeliu patiekalams perduoti patiestos antklodės. Tai šilčiausia vieta bute. Mudvi su seserim prisiglaudžiame prie jos. Mus apgaubia tamsa. Nugrimztu į miegą, mūsų paskutinį prieglobstį. Esame alkanos, praradusios viltį, bet bent jau nebesu viena.
Ryte mus pasiekia riksmai iš gatvės, bet mes nejudame. Mama ištisas valandas nejudėdama guli ant grindų, tarsi užmigusi amžiams. Našta, slegianti jos pečius, tapo nebepakeliama. Ji žino, kad yra paskutinė gynybos linija nuo užkrečiamos ligos, kuri pastaruosius trejus metus kamuoja šalį ir kasdien vis labiau plinta. Toji liga – tai badas. Nuo 1995 m. mano giminės krenta kaip musės, vienas po kito, o mes būsime kitos tame sąraše. Per dvejus metus mama neteko motinos, paskui tėvo. Prieš mėnesį pasitraukė ir tėtis, išsekęs iš bado. Po užmerktais vokais mama greičiausiai vėl ir vėl mato šiuos šiurpius vaizdus.
Makaronų nevalgau jau metus. Tačiau iki 1994 m. man niekada netrūko maisto, nes mama, kaip jau minėjau, namo parnešdavo ligoninės valgyklos likučių. Jos dėka reguliariai valgydavome ryžių su kimčiais – mūsų nacionaliniu patiekalu, raugintais ir prieskoniais pagardintais kopūstais. Jie raudoni, aštrūs ir skanūs! Pripratę nebegalėsite be jų apsieiti. Bet kai man sukako devyneri, ryžių kasdien nebegaudavome: ligoninėje pradėjo trūkti maisto. Vietoj ryžių mama mums duodavo skystos kukurūzų košės, kuri man visai nepatiko. Aš verkšlendavau: „Nenoriu!“
Tačiau žinojau, kad nieko kito nėra.
Tada šalia mūsų namų esanti valstybinė parduotuvė tapo beveik nereikalinga. Tai buvo nedidelė cementinė parduotuvė su plieninėmis grotomis ant abiejų langų, labiau primenanti kalėjimą. Visos miesto atsargos turėjo būti išdalintos šioje tamsioje patalpoje, nes Šiaurės Korėjoje, pagal socialistinę dogmą, viskas priklauso valstybei. Teoriškai ten buvo galima rasti ir mokyklinių uniformų, ir aliejaus bei ryžių. Bet dažnai ten nebuvo nieko.
Pastaruosius dvejus metus parduotuvė beveik visada būdavo uždaryta, nes trūko atsargų. Pamažu fabrike maisto daviniai buvo dalijami nereguliariai, o vėliau ir jų neliko. Kiekvienam teko ieškoti „nelegalių“ išeičių, pirkti ar parduoti tai, ką galėjo, valdžios institucijų toleruojamame turguje jangmadang arba net gatvėje. Ant namų slenksčių žmonės išdėliodavo savo menką turtą, kad už gautas lėšas galėtų nusipirkti maisto, kurio kainos sparčiai augo.
*
Po to, kai pabėgau iš Šiaurės Korėjos, sužinojau, kad mes tapome „didžiojo bado“, nusiaubusio mano šalį praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje, aukomis. Iki šiol joks ekspertas tiksliai nežino, kiek žmonių žuvo per šią vyriausybės neigiamą tragediją: kai kurios nevyriausybinės organizacijos teigia, kad ne mažiau kaip penki šimtai tūkstančių, o gal ir daugiau kaip milijonas. Seule sužinojau, kad labiausiai nuo nelaimės nukentėjo mano provincija Šiaurės Hamgiongas.
Šio bado priežastys yra sudėtingos ir daugialypės. Pirma, 1991 m. žlugusi Sovietų Sąjunga destabilizavo šalies ekonomiką, priklausomą nuo mūsų „Didžiojo brolio“ pagalbos. Pamažu dėl elektros trūkumo nustojo veikti gamyklos, laukuose nebeliko trąšų, o maisto daviniai susitraukė kaip Šagrenės oda. O nuo 1994 m. didžiuliai potvyniai nušlavė ir taip merdintį mano provincijos žemės ūkį.
Menkos atsargos buvo skirtos kariuomenei ir elitui, o likusieji gyventojai lėtai vienas po kito geso. Pirmiausia vaikai, paskui pagyvenę žmonės, moterys. Nuo pat mano gimimo, aštuntojo dešimtmečio vidurio, davinių kokybė nuolat blogėjo, tačiau po 1994 m. jų kiekis drastiškai sumažėjo, o tiekimas buvo nuolat atšaukiamas. Oficialiai parduotuvės vadovai pranešdavo, jog paprasčiausiai vėluoja. Tačiau kartais nieko negaudavome šešis mėnesius.
1995 m. Čongdžine pirmoji mirė mano močiutė. Kitais metais nuo nepritekliaus mirė ir mano senelis, į pensiją išėjęs kariškis. Jo silpna sveikata neatlaikė be vyriausybinio maisto davinio. Mama apie šią nelaimę sužinojo iš laiško, gauto praėjus nemažai laiko po laidotuvių. Taigi dėl lėto pašto ji taip ir nespėjo atsisveikinti su tėvu. Kai gulėdama užsimerkia, ji greičiausiai apie tai galvoja.
Paradoksalu, bet mano giminė sumokėjo didelę kainą už „privilegijuotųjų“ statusą ir aklą pasitikėjimą sistema. Jie niekada neįsivaizdavo, kad režimas leis jiems mirti badu. Jie buvo visiškai priklausomi nuo vyriausybės skiriamų maisto davinių ir iškrito greičiau nei kiti, kurie turėjo alternatyvių būdų išgyventi. Tik tie, kurie turėjo „nelegalias“ pinigų uždirbimo schemas, galėjo sau leisti nusipirkti maisto produktų turguose. Aukšto rango pareigūnai ir kariai galėjo naudotis specialiomis atsargomis. Nebelikus maisto davinių, labiausiai nukentėjo vidutinio rango pareigūnai, tokie kaip mano senelis. Mamos tėvas neturėjo verslininko gyslelės ir negebėjo imtis kitos veiklos, kad išgyventų.
1997 m. vasarą badas pasigrobė tėtį. Jo silpna sveikata ėmė pastebimai blogėti, kai tik fabrike nebeliko maisto davinių. Vis dar prisimenu, kaip jo veidas vis labiau ir labiau lyso. Vieną vakarą, atnešusi anglių butui sušildyti, jo trapi figūra iš nuovargio susmuko priešais viltį praradusios mamos akis.
„Prieš mus palikdami mirštantieji padaro ką nors kvailo“, – sako viena mūsų patarlių. Dėl badavimo tėvas ėmė kraustytis iš proto. Jis elgėsi labai keistai ir varė motiną iš proto. Vieną dieną, grįžusi iš darbo, ji rado butą visiškai tuščią. Apimta panikos, ji pamanė, kad į butą buvo įsilaužta. Iš tikrųjų kaimynai įtikino mano tėvą atiduoti jiems visą mūsų turtą, kad patys parduotų jį turguje. Supykusi mama nulėkė į jangmadang ieškoti brangiausių daiktų, ypač gražiųjų antklodžių, gautų vestuvių proga. Per vėlu, jos jau buvo parduotos!
O tada vieną dieną tėtis susmuko ir nebeatsikėlė. Net neturėjome pakankamai pinigų sumokėti už jo laidotuves. Ant purve iškasto kapo galėjome viso labo įsmeigti medinę lentelę su jo vardu, kad nebūtų pamirštas pernelyg greitai. Po kelių savaičių lentelė buvo pavogta. Greičiausiai malkoms. Visi buvo pasirengę padaryti bet ką, kad išgyventų.
Nuo tos akimirkos, kai neliko tėčio, mūsų gyvenimas virto tikru pragaru, o vienintelis tikslas buvo kovoti už išlikimą. Net ligoninė nebegalėjo sau leisti pamaitinti pacientų, nes niekas negaudavo jokių atsargų. Kaip jau minėjau, nustojome eiti į mokyklą, nes prastai atrodėme. Bet svarbiausia, mes tiesiog neturėjome laiko, nes visos mūsų dienos buvo skirtos maisto paieškoms.
Trise gyvenome bute kaip atsiskyrėlės, slėpdavomės nuo kitų žvilgsnių. Kiekvieną dieną, stengdamosi likti nepastebėtos karinių patrulių, tyliai sliūkindavome į laukus vogti ryžių ir kukurūzų. Greitai nusiraudavome kelias saujas augalų ir sprukdavome į kalnus, kad pasislėpusios galėtume atskirti grūdus nuo stiebų. Ieškodavome šaknų ir grybų. Kartais prisikirsdavome malkų, bet jų surasti buvo vis sunkiau. Malkas parduodavome ir nusipirkdavome šiek tiek maisto. Mama, sukaupusi paskutines jėgas, mosuodavo kirviu, o mudvi su Keumsun laužydavome minkščiausias šakas ir rišdavome jas į mažus ryšulėlius. Buvo taip sunku! Laimei, niekada nebuvome sugautos nusižengimo vietoje.
*
Nejudėdama, pusiau užmerktomis akimis, mama greičiausiai vėl ir vėl visa tai išgyvena. Kelionė į Rasoną buvo paskutinė jos viltis. Ji tikėjosi, kad uoste ras būdą, kaip užsidirbti pinigų arba gauti maisto ir mus išgelbėti. Tačiau šis paskutinis bandymas nepavyko.
Motina vis dar nejuda, bet, keista, jaučiu, kad toje tyloje ji kuria planą.
Lauke saulė jau aukštai. Staiga ji atsistoja, akys užsidega. Ji nusprendė imtis veiksmų. Jos išgyvenimo instinktas dar neužgeso.