Daiva ir Audrius – mokytojai bei keturių vaikų tėvai. Daiva iš Šilutės į Palangą atvyko būdama septynerių. Dar tais laikais, kai sovietmečiu specialistus čia atsiųsdavo vasaromis dirbti, atvažiavo kartu su mama. Taip ir liko. Gyveno netoli parko, kur tada irgi vaikštinėdavo Audrius.
„Bet tada mes nesusitikom“, – šypteli.
O dar vėliau Audrius kartu su tėvais išvyko į Rietavą, o į Palangą atvažiuodavo aplankyti senelių. Daiva ir Audrius susitiko, susipažino ir įsimylėjo jau gerokai vėliau, o susituokę apsigyveno Palangoje.
„Negalvokit, kad mes kokie milijonieriai. Šis žemės sklypas, kuriame statėme namą, atgautas jau paskelbus nepriklausomybę. Mano ir tėvai, ir seneliai palangiškiai. Beje, šiame rajone dauguma žmonių namus statėsi atgavę savo senelių žemes“, – sako Audrius.
„Iš pradžių čia buvo prerijos, laukai. Pamenu, net užuolaidų nekabinome, nes kaimynų nebuvo“, – priduria Daiva.
Daiva ir Audrius dirba Palangos senojoje gimnazijoje, ji – dailės ir dizaino, jis – istorijos mokytojas. Tiesa, papildomai Audrius dirba ir kitoje ugdymo įstaigoje – Stasio Šimkaus konservatorijoje Klaipėdoje, o Daiva moko moteris piešti ant šilko ir mezga drabužius.
15min GYVENIMO pokalbis su šeima – apie gyvenimą Palangoje, vaikų auklėjimą ir ilgametę santuoką.
– Kartą mano draugė pasakė: jei gyvenčiau prie jūros, aš būčiau laiminga. O kas jūra, Palanga yra jums?
Audrius: Aš pasakysiu kitaip: Palanga yra idealus miestas gyventi šeimai. Atstumai čia nedideli, mokyklos geros, pramogų yra, infrastruktūra sutvarkyta. Socialinė aplinka gera, saugu, nėra pavojų. Labai patrauklu.
Mes abu mokytojai. Su tokiom pajamom ir tiek vaikų, su visais vaikų užimtumais, būreliais Vilniuje neišgyventume.
Daiva: Ar mokytoju būti Vilniuje, ar mokytoju būti Palangoje – didelis skirtumas. Mūsų vaikai tiek užimtumo didmiestyje neturėtų. Būtent vaikų užimtumas daugiausiai ir kainuoja.
– Bet noro didmiestyje gyventi juk irgi nėra?
Daiva: Ne.
Audrius: Kai kuriais momentais viskas su tuo Vilniumi gerai. Bet suvokdamas, kokiam ritme ten tektų gyventi... Mes – niekaip. Be šansų.
Daiva: O kalbant apie jūrą, aš dar nuo vaikystės atsimenu, kai su draugėmis eidavom prie jūros. Juk nebūdavo tiek pramogų, kompiuterių, žaidimų. Jūra buvo kaip ritualas. Iš pamokų gegužės mėnesį pabėgdavom, dar iš namų rankšluosčius susimetusios į kuprinę. Ir prie jūros.
Dabar, kai atsirado jaunėlė Gabija, man asmeniškai ji yra variklis. Dažnai einame prie jūros. Gabija labai anksti pajuto, kad jai reikia vandens, pati net nesuvokdama. Jai nereikėdavo degintis, ji prie jūros ir – tiesiai į vandenį. Ir aš eidavau kartu. Gabija tarsi visą mūsų šeimą užkūrė.
Dažnai pagalvoju, kad prie jūros žmogus atsigauna. Bangavimas, spalvos. Ir pavargsti ten, bet tas nuovargis kitoks. Jūra yra didelė jėga.
Mes labai džiaugiamės, kad čia gyvename, kad mūsų vaikai turi gryną orą, mažesnį ritmą, mažą miestą, kad mes galime turėti namus. Audrius teisus: jokiame didmiestyje mes sau negalėtume to leisti.
Kelis kartus gyvenime turėjome įvairių pasiūlymų gyventi kitur, taip pat Vilniuje. Bet aš tiesiog nemyliu didmiesčių, jų nemėgstu. Aš noriu lėtai, aš taupau laiką. Kuo tampu vyresnė, tuo labiau tą suprantu.
Man gulėti ir žiūrėti į dangų nėra laiko švaistymas. Bet per spūstis važiuoti iš taško A į tašką B – visiškai beprasmis laikas.
Labiausiai Palangą myliu rudenį, rugsėjį. Ji tada pati gražiausia, kai pratuštėja, dar šilta, minkštas ir geras oras. Tokia lengva nostalgija.
Man gulėti ir žiūrėti į dangų nėra laiko švaistymas.
– Tiesą sakant, esate pirmieji palangiškiai, su kuriais aš susipažįstu, kurie nenuomoja kambarių poilsiautojams.
Daiva: Mes statėm namus sau. Turėjom tada tik du vaikus ir sutarėm: reikia namo, sukurto specialiai mums, nenorėjome nuomoti kitiems. Samdėmės ir architektą.
– Žvelgiant į jūsų namą, atrodo, kad gavosi toks kiek kreivas.
Audrius: Pinigų stogui pritrūko, taip ir gavosi. Juokauju.
Daiva: Aš tikiuosi, jūs humorą suprantat. Kaip sako mūsų architektas, visi namo stogeliai yra pakrypę į jūros pusę. O architektas irgi turi humoro jausmą. Sako mums: jūsų namas juk priešinasi jūros vėjui.
Nors, tiesą sakant, mūsų namai keisti. Kiti žmonės tokio namo nestatytų. Jis toks kreizi.
Mūsų vaikai net nemokėjo normalių namų piešti, vis piešė keistus. Pažiūrėjus į vaikų vaikystės piešinius, jie nėra nupiešę tvarkingo namo.
Audrius: Ir garažo nėra. Kur jūs matėt namą be garažo? Ne kaip pas žmones. Kažkoks kreivas, pasviręs.
Daiva: Viskas čia keistai ir viskas nenormaliai. Normalūs žmonės stato normalius namus. O mes tiesiog juo didžiuojamės. Mūsų vaikai net nemokėjo normalių namų piešti, vis piešė keistus. Pažiūrėjus į vaikų vaikystės piešinius, jie nėra nupiešę tvarkingo namo.
– Esate daugiavaikė šeima – keturi vaikai. Kokio jie amžiaus?
Daiva: Gabijai 9, Viktorijai 31, Povilui 20, o Dominykui 15.
– Apie jus skaičiau, jog este gavę „Metų gausios šeimos“ apdovanojimą.
Daiva: Mes šeima, kaip ir kitos šeimos. Tiesiog taip atsitiko, kad mus nominavo. Kokia čia daugiavaikė, mes tik keturis vaikus turime. Ne 6 ar 8, ne 10.
– Ir dar skaičiau, kad gyvenate be interneto.
Daiva: Tada, kai mus apdovanojo, 2014 metais, irgi kalbino žurnalistai. Aš prasitariau, kad neturime interneto. Turėjau mintyse, kad čia, kur gyvename, tada buvo prastas interneto ryšys, vis strigdavo. Nepamenu, gal tada sugedę kažkas buvo?
Audrius: Internetas buvo, tik silpnai veikė.
Daiva: O per visą Lietuvą tada nuskambėjo, kad gyvename be interneto. Net pavadinimas toks buvo, tarsi esminė žinia apie mūsų šeimą. Žinot, man tada buvo apmaudu. Paskui ir komentarų buvo, kad mes vaikus be interneto kankiname.
– Bet, matyt, supratot, kaip kartais žurnalistai kuria antraštes?
Daiva: O, taip.
– Sakot, kad neturit net 6, nei 8, nei 10 vaikų, o tik keturis. Bet turbūt suprantant, kad šeimos apdovanojamos ne už vaikų skaičių, o, įvardinkim, už gyvenimo kokybę.
Daiva: Tai va, taip. Tada aš tą žodį ir sužinojau.
– Tad kas yra vaikų auklėjimo kokybė?
Daiva: Mes labai rūpinamės vaikais, bet kaip tą darom!
Audrius: Dabar ir parašys, kad mes rūpinamės vaikais bet kaip.
Daiva: Audriau, aš juk ne tai noriu pasakyti. Mes rūpinamės vaikais, bet kaip mes tą darom? Mes didžiausią dėmesį skiriame vaikų užimtumui. Ką galim nemokamai, tą nemokamai. Ką galim mokamai – tą mokamai.
Audrius: Mes juk du mokytojai, galime sau leisti.
Daiva: Mūsų abu berniukai mokėsi žaisti lauko tenisą, profesionaliai. Vienas sūnus lauko tenisą žaisti pradėjo nuo penkerių, kitas – nuo dešimties metų. Pamatę, kad gerai sekasi, leidome jiems mokytis teniso ir toliau, Šiauliuose. Dominykas dabar dar mokosi Šiaulių teniso akademijoje, yra tarp keturių geriausių žaidėjų Lietuvoje savo amžiaus kategorijoje.
Povilas irgi žaidė, vėliau nutarėme, kad vaikai nesieks profesionalių sportininkų karjeros, kad svarbiau yra mokslas ir išsilavinimas. Povilas dabar studijuoja Londone sporto psichologiją.
– Tenisas – vienas iš brangiųjų sportų?
Daiva: Geriau neklauskit, čia atskira tema. Taip, visus pinigus ir skiriame vaikų ugdymui. Mes kartais net nuo kitų slepiam, kad neturim pinigų, o po savaitės – varžybos. Taip ir gyvenam. Mus kartais aplinkiniai kvailiais dėl to vadina.
Bet mes manom, kad tai svarbu. Vaikams sakom: meilę ir išsilavinimą jums duosim. Bet esame griežti tėvai. Vaikai žino: jei laužys taisykles, jei suprastės mokslai – sportuoti negalės.
Mes kartais net nuo kitų slepiam, kad neturim pinigų.
Audrius: Mes patys, dirbdami mokykloje, matom, kiek vaikų merdėja dėl užimtumo stygiaus, kiek tėvų neskiria dėmesio vaikų užimtumui. Šiuolaikiniame pasaulyje su įvairiausiais pavojais užimtumas yra labai svarbu.
Kiek gerų sportininkų – vaikų – nuėjo velniop per nepriežiūrą? Per nepakankamą kontrolę ir panašiai. Gal mes atrodome per daug griežti? Vieną kartą iš psichologės buvau gavęs pastabą, ar kartais Stonkus nemuša vaikų, kad jie tokie geri.
Bet mes nežinome tokio auklėjimo būdo, kaip fizinė bausmė. Pats niekada nuo tėvų nesu gavęs į kailį, ir pats nesuprantu tokio auklėjimo metodo.
Daiva: Mums pakliuvo labai geri vaikai.
Audrius: Viskas remiasi į kalbą ir supratingumą.
– O ką veikia jūsų jaunėlė dukra?
Daiva: Ji lanko plaukimo treniruotes ir taip pat žaidžia tenisą. Laimei, kad Palangoje jau turime baseiną, kuriame dirba puikios plaukimo trenerės.
Sūnus Dominykas per mokslo metus gyvena pas tetą Šiauliuose, nes ten lanko teniso mokyklą. Galėtų juk ten gastroliuoti, nes vienas, be tėvų. Bet neprasižengė nė vieno karto.
Žinot, kai sūnus išsiuntėme mokytis teniso į Šiaulius, aš maniau, kad mirsiu, kad širdis sustos.
– Iš ilgesio?
Daiva: Iš baimės irgi. Gyvenom visi kartu, ir staiga berniukai išvažiuoja toliau mokytis į Šiaulius. Kitur – arčiau – tiesiog nebuvo galimybių. Vienam 11, kitam – 15. Įsivaizduojat, patys išvežėm vaikus, ir patiems baisu. Tokia ta mamos širdis.
Ėmiau galvoti, ką daryti ir ką veikti? Daug metų tapiau, tačiau tapymas man nukreipti minčių nepadėjo. Piešiu, o mintys apie vaikus sukasi.
Tada prisiminiau, kad kadaise svajojau nusimegzti tokį servetėlinį sijoną. Ten yra darbas-nesąmonė, reikia skaičiuoti kiekvieną mezginio akį.
Kai ėmiau megzti, supratau, kad man labai tai padeda. Suprantat? Nes aš skaičiuoju akis ir apie jas galvoju. Netrukus sukūriau ir savo megztą kolekciją. Mezgu, beje, iki šiol. Pirmąją kolekciją pristačiau Palangos „Ramybės“ galerijoje. Ji vadinosi „Uodega“.
– Kodėl „Uodega“?
Daiva: Dėl to, kad uodega yra tai, kas velkasi iš paskos. Tie nepadaryti darbai. Aš juk nuo kokių dešimties metų svajojau būti drabužių dizainere. Dabar pagalvojau, jei tau yra jau per 50, gal pats laikas būti tuo, ko norėjai?
– Dar tapote ir ant šilko?
Daiva: Taip, jau dvylika metų esu įkūrusi viešąją organizaciją „Šilko klubas“, mokau to ir kitas moteris.
Iš manęs visi juokėsi, kai ėmiau piešti. Tik ne Audrius. Jis iš manęs niekada nesijuokė, kad ir ką aš dariau. Esu labai dėkinga jam ir šeimai, kad leido ir leidžia mamai eiti iš proto. Audrius man sako: žinai, Daiva, man svarbu, kad tu būtum laiminga, daryk tai, ką nori.
– O kokie jūsų pomėgiai, Audriau?
Audrius: Aš tiesiog tėtis.
– Jūsų santuokai – daugiau nei 30 metų. Kai daugybė porų skiriasi, visada norisi paklausti tų, kurios kartu kelis dešimtmečius, kur yra jų sėkmingos santuokos paslaptis?
Audrius: Žinot, būna, gyvena šeima gražiai, išlenda į spaudą, papasakoja, o po metų, žiūrėk, nėra šeimos.
Kalbant rimtai, o kas tos skyrybos? Ką tu kitame žmoguje rasi kitaip? Kiek reikia susipykti su savimi ir viską mesti, kad kiltų noras vėl ieškoti kažko? Vardan ko?
Daiva: Mūsų aplinkoje irgi yra visokių porų, visko atsitinka. Net po laiko, kai žmonės išsiskiria, aš pagalvoju: be reikalo. Ypač, kai yra vaikai. Ar jau taip nebeįmanoma gyventi? Arba žmonės visai nežino gyvenimo, jo nesupranta.
Nėra šeimoje taip, kad visada yra gerai. Yra duobių, krizių, pinigų visada trūksta. Bet tą reikia suprasti. Man atrodo, kad skyrybos paskutinis reikalas. Net jei šeimoje ir nutiko neištikimybė. Neseniai su draugais diskutavome, kad ir neištikimybė būna visokia. Žmogus per gyvenimą gali suklysti.
– Ir paskutinis klausimas. Populiaru kalbėti apie laiką sau. Be vaikų, o tik sau. Koks jūsų laikas sau?
Daiva: Mano laikas sau yra mano kūryba. Bet mes su Audriumi ne kartą irgi esame apie tai kalbėję. Ir abu sutinkame: mūsų laikas sau yra mūsų vaikai.
