Viktorijai Paltanavičienei – 36-eri metai. Ji dešimt metų dirba sporto lažybų srityje, taip pat užsiima kūrybine veikla, švenčių organizavimu, dekoravimu, išskirtinių puokščių gamyba ir, kaip ji pasakoja, visada labai troško turėti gausią šeimą ir daug vaikų.
Todėl žinia, kad laukiasi, ją labai pradžiugino. Tiesa, iki pajautė ramybę ir harmoniją, teko nueiti nemenką kelią, kuriame buvo ir ašarų – kol susilaukė ketvertuko, aštuonerius metus moteris negalėjo pastoti.
„Pirmiausia pajutau, kad yra kažkas negerai, o nei vienas nėštumo testas neparodė, kad laukiuosi. Kai nuėjome pas gydytoją, iš pradžių mums sakė, kad laukiamės dvynukų, tačiau po kelių savaičių pranešė, jog laukiuosi net keturių vaikų.
Labai džiaugiausi, tačiau kai gydytojai supažindino su realybe ir pasakė, kad du reikės redukuoti (kuomet narkozės metu gyvam vaikui suleidžiami vaistai, slopinantys širdies veiklą), apėmė siaubas.
Atsisakėme tos redukcijos, kurios metu buvo siūloma šalinti du vaikučius.
Gydytojai manė, kad įvyks natūrali atranka, tačiau kas kartą atėjus viskas buvo gerai. Patirdavome didelį spaudimą, kad yra dvi išeitys, nes komplikuotas nėštumas, todėl reikia tos redukcijos, nes kitaip vaikai gims su daugeliu sveikatos problemų arba nėštumas apskritai nutrūks. Kitos išeities ir kitų perspektyvų nebuvo“, – prisimena Viktorija.
Moteris labai džiaugiasi, kad ją palaikė tėvai, vyras: „Mes nusprendėme, kad bet kam tokių dovanų Dievas nedalina. Atsisakėme tos redukcijos, kurios metu buvo siūloma šalinti du vaikučius.
Labai džiaugiuosi, kad per gerus žmones papuolėme pas Kauno klinikų docentą Vladą Gintautą. Jam esame labai dėkingi, nes mus apžiūrėjęs jis pasakė, kad neturi nei vienos priežasties, kodėl reikėtų šalinti tuos du vaikučius. Gydytojas mus labai palaikė ir prisidėjo prie šio stebuklo. Apskritai nėštumo metu mes sutikome tiek daug gerų žmonių, o tai tik patvirtino tai, kad gyvenime niekas nevyksta be reikalo.
Galiu pasakyti, kad nusiteikimas labai daug ką duoda. Mano nėštumas palyginti tikrai buvo lengvas, ir aš tikėjau, kad viskas bus gerai. Nors komplikacijos buvo minimalios, tačiau bet kuriuo atveju tai buvo rizikingas nėštumas. Su vyru nuo pat pradžių buvome nusprendę, kad darysime viską, jog tą nėštumą išsaugotume. Ligoninėje teko praleisti apie keturis mėnesius“, – sako ketvertuko mama.
Aš dar nebuvau mačiusi savo vaikų, kai jau sulaukiau žurnalistų (juokiasi).
– Kaip reagavo artimieji, kai sužinojo, kad laukiatės ketvertuko?
– Vyras buvo šoke, aš juokiausi, tačiau kai pasakė, kokia gali būti realybė, parą laiko verkiau. Aš negalėjau pagalvoti apie tai, kad gali tekti atsisakyti kažkurio iš savo vaikų - kaip galima gyvam mažyliui į širdį besti adatą? O kaip pasirinkti? Juk visi jie nori augti ir gyventi.
O nuomonių buvo visokių, nevengdavo pasakyti žmonės, kaip bus sunku. Dar dažnai sulaukdavau užuojautos, kas mane labai pykdydavo. Tuomet klausdavau – kas mirė? Yra ir tokių, kurie sakydavo, kad čia mūsų šeimai Dievo bausmė. Bet mums tai didžiausia Dievo dovana.
– Kaip jautėtės visą nėštumo laikotarpį? Ar turėjote kokių nors išskirtinių norų, pageidavimų?
– Buvau linksma, žinojau, kad negalima labai jaudintis, todėl stengiausi būti rami. Kaip ir sakiau, nėštumas buvo palyginti lengvas, tik paskutinėmis savaitėmis jau buvo sunkiau.
Norėjosi lietuviškų patiekalų, šaltibarščių, tačiau tikrai nebuvau išranki, kažkokių išskirtinių užgaidų nekilo.
– Papasakokite, kaip mažyliai atėjo į šį pasaulį?
– Trys berniukai ir mergaitė – Patricija, Rėjus, Nojus ir Tajus – gimė spalio 18 dieną po cezario pjūvio. Kaip sakau, tai buvo išskirtinis ir stebuklingas atvejis, nes visi jie gimė gana nemažo svorio 32 savaitę ir auga kaip kiti laiku gimę vaikai be jokių komplikacijų.
Vaikučiai gimė kas minutę: pirmasis Rėjus (1 808 g; dabar sveria 5 440 g), antroji Patricija (2 004 g; dabar sveria 5 530 g), paskui Nojus (1 668 g; dabar sveria 4 810 g) ir Tajus (1 504 g, dabar sveria 4 630 g).
Man buvo padaryta epidūrinė nejautra, o vaikučius priėmė daugiau kaip 20 žmonių komanda. Kai sužinojo Lietuva, kad gimė ketvertukas, sulaukėme labai daug dėmesio, tačiau aš dar nebuvau mačiusi savo vaikų, kai jau sulaukiau žurnalistų (juokiasi).
Berniukai po reanimacijos jau kitą dieną buvo perkelti į naujagimių skyrių, o Patricija, nors buvo didžiausia, kiek tinginiavo su kvėpavimu, nemokėjo kvėpuoti, todėl jai buvo prijungti aparatai ir pas broliukus ji iškeliavo po keturių dienų, tačiau jos fizinė būklė buvo pati geriausia. Gimus mažyliams buvau labai laiminga – ir ašaros akyse, ir begalinis džiaugsmas.
Ligoninėje su kūdikiais praleidome tris savaites, kol išvažiavome namo. Iš pradžių maitinau savo pienu, taip pat labai padėjo donorinio pieno bankas, nes visada maniau, kad mamos pienas vaikui yra svarbiausias ir sveikiausias. Nors į namus grįžti buvo nedrąsu, kadangi vaikučiai labai mažiukai, tačiau tikėjome, kad namuose ir sienos padės.
– Kaip grįžus namo pavyko susidėlioti dienotvarkę su keturiais mažyliais?
– Labai daug padeda mano mama, tėtis ir vyras. Šiandien jau turime griežtą tvarką ir kiekvienas atlieka savo darbus, pavyzdžiui, vyras maudo vaikus, padeda juos naktį pamaitinti, prižiūrėti, o mes su mama būname per dieną. Auklės neturime, kadangi įsileisti nepažįstamą žmogų sunku, o ir auklės turi tikrai mylėti vaikus.
Pakankamai gerai susitvarkome. Draugės sakydavo, kad bus neįmanoma, tačiau šiandien aš nesuprantu, kaip mamos nesusitvarko su vienu vaiku, kadangi viskas įmanoma, kai labai nori. Taip, mažyliai verkia, būna irzlūs, tačiau tai normalu – juk jie vaikai, kitaip nebus.
– Kokie mažylių charakteriai? Ar jau spėjo atsiskleisti?
– Patricija yra ramiausia, todėl kartais pajuokaujame, kad jeigu visi vaikai būtų kaip Patricija, tai norėtume dar poros (juokiasi). Rėjus taip pat gana ramus, norintis bendrauti, o mažiausieji, Nojus ir Tajus, labiausiai nori dėmesio, reikalauja visko, nori pabūti ant rankų.
O aš pati jaučiuosi puikiai, mėgaujamės kiekviena akimirka – ar vaikas persivertė ant šono, ar sugugavo. Tai suteikia tiek daug laimės! Būna ir sunkesnių dienų, tačiau po visko matai, kad tas darbas ir psichologinė įtampa duoda gerą rezultatą.
– Ar visada svajojote apie gausią šeimą?
– Taip – visą laiką norėjau gausios ir didelės šeimos. Ir dabar su vyru pajuokaujame, kad ateityje dar mielai turėtume porą vaikų. Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi – norėjome dviejų, gavome keturis. Kartoju: Dievas tokių dovanų bet kam nedalina, vadinasi, susitvarkysime (šypsosi). Gal net kokį vaikų darželį įsteigsime. Man vaikai nėra našta – tai didžiausias gyvenimo džiaugsmas.
Beje, turiu vieną svajonę, susijusią su vaikais. Apie tai svajojau dar nėštumo metu – noriu, kad bent vienas mano vaikas taptų mediku, kad padėtų žmonėms. O ir ketvertukas gimė spalio 18-ąją, kuri yra Šv.Luko, gydytojų globėjo, diena. O svarbiausia, kad mažyliai būtų sveiki ir laimingi (šypsosi).
