Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Patogų gyvenimą Vilniuje gausi šeima iškeitė į vienkiemį: turime ežerą, upę ir mišką – jausmas, kad grįžome namo

Penkių vaikų mama ir verslininkė Inga Milašienė paneigia stereotipą, jog motinystė, o ypač jei šeima gausi, „paskandina“ moterį. Savo pavyzdžiu ji puikiai iliustruoja tiesą: jei nori, visada rasi būdą suderinti buvimą mama ir savirealizaciją. Vienkiemyje apsigyvenusi ir kurį laiką namuose vaikus mokiusi moteris įsitikinusi: „Žemei reikia žmonių, kurie pajaustų ir darytų iš pajautimo, o ne dėl to, kad reikia.“
Gamta / Inga Milašienė
Birštonas / Pauliaus Gritėno nuotr. / Asmeninė nuotr. / 15min koliažas

„Kalba mamos“ tinklalaidėje žurnalistei Marijai Keršanskienei Inga taip pat pasakojo apie tai, kaip išdrįso iš namo Vilniaus pakraštyje persikelti į atokią sodybą miškų apsuptyje, mokyti vaikus namuose, o maistą gaminti kaimiškoje krosnyje.

Šis nuotykis prasidėjo dar didesne avantiūra – pusmetį, kol statėsi namą, šeima gyveno kemperyje. Tačiau dabar mėgaujasi savo rankomis susikurtu savo šeimos svajonių gyvenimu niekur neskubant ir gyvenant savo ritmu.

Asmeninė nuotr./Inga Milašienė su vyru
Asmeninė nuotr./Inga Milašienė su vyru

Dėmesio reikia ir 5-mečiui, ir suaugusiam vaikui

„Šie metai man buvo įdomūs ir sunkūs. Bet visada po kažkokių sunkumų visada paaugi. Antradi kažkokius nežinotus savo resursus, savybes, atrandi naujus santykius su vyru, kitokias spalvas. Mes esame vedę 23 metus, turime 5 vaikus. Pas mus santykiai ir vyksta etapais. Atėję į juos vėl naujai save pamatome. Tai yra didžiausias mūsų santykio grožis ir stiprybė“ – neslėpė Inga.

Su vyru ji susituokė anksti – vos 22-ejų. Netrukus gimė ir pirmasis vaikas. „Dabar esame ir jauni, ir pagyvenę tėvai. Vyriausiam vaikui yra 23 metai, o jauniausiam – 6-eri“, – juokiasi pašnekovė.

Praėjusiais metais Inga nėrė į naują veiklą. „Startavau viena su nedidelės apimties verslu. Prieš tai dirbome su kolegėmis, bet galiausiai likau viena. Užgriuvo didžiulė atsakomybė, be to, visa tai reikia suderinti su šeimos poreikiais, vidiniais savo poreikiais. Tai tapo didžiausiu iššūkiu – suderinti viską. Kai sėdi prie kompiuterio po 10–12 val. per parą, o šalia vaikas už skverno tampo: „Tai kada eisim žaisti?“, kyla kaltės jausmas... Anksčiau to nejausdavau.

Buvo laikas, kai ir dirbau, paskui – tik vaikus auginau ir jiems skirdavau visą savo laiką. Bet tokio kiekio darbų, kiek turiu dabar, anksčiau neturėjau. Atrodė, kad atėjo mano valanda – vaikai paaugo. Bet tas šešiametis parodė, kad ne... Bet net ir tam 23 metų, iš namų jau išėjusiam vaikui, irgi svarbus santykis. Ir kai jis paskambina man viduryje dienos, kai aš turiu krūvą darbų, aš negaliu nepakelti ragelio <...>“, – apie didžiausius praėjusių metų iššūkius pasakojo tinklalaidės „Kalba mamos“ pašnekovė.

Kai sėdi prie kompiuterio po 10–12 val. per parą, o šalia vaikas už skverno tampo: „Tai kada eisim žaisti?“, kyla kaltės jausmas.

Pasak Ingos, paskirstyti save visiems tikrai nėra lengva. Buvo etapas, kai atrodė, kad galbūt verslas, kurį vysto, jai nebeteikia malonumo ir reikėtų viską baigti. „<...> Kai visko nebeaprėpi, pradedi kelti klausimą: „Ar tau patinka?“ Ypatingai didelio nuovargio dienomis būdavo klausimas, ar man to tikrai reikia ir kas svarbiau. Atsitraukus kelias dienas, pradėjus labiau kontroliuoti darbo valandas, skyrus kokybiško laiko sau ir šeimai, viskas pradėjo stabilizuotis. Supratau, kad, kai esi gerai pailsėjęs, fainiai praleidęs laiką su vaikais ir vyru, supranti: „Noriu!“. Aišku, aš turiu begalinį vyro palaikymą. Sunkiausiais etapais jis man buvo ir yra atrama“, – atvirai sakė Inga.

Pajuto, kad grįžo namo

Jau pusantrų metų Ingos šeima gyvena kaime. Viską palikę Vilniuje kartu su trim jauniausiais vaikais išsikraustė į netoli Birštono esantį vienkiemį. „Daug kas iš mūsų artimųjų nesuprato mūsų sprendimo, nes gyvenome prie Vilniaus name su dideliu kiemu. Bet man buvo atėjęs didelis gamtos poreikis. Mums reikėjo gylio ir pločio, tos nepaliestos gamtos. Po ilgų ieškojimų, kurie tęsėti keletą metų, atvažiavę į sklypą, kurį nusipirkome, pajutome, kad grįžome namo. Nors toje pusėje nei vyro, nei mano giminių nėra gyvenę. Atėjo jausmas, kad ten mūsų namai. Ir mes abu su vyru išjautėme lygiai tą patį jausmą. Iš pradžių buvo mintis statytis sodybą, o ne pagrindinius namus. Buvo prasidėjęs karantinas ir mes ten atvažiuodavome pagyventi palapinėje. Kol galiausiai supratome, kad vis dažniau iš tos palapinės nenorime grįžti į Vilnių“, – prisiminė Inga.

Po ilgų ieškojimų, kurie tęsėti keletą metų, atvažiavę į sklypą, kurį nusipirkome, pajutome, kad grįžome namo.

Moteris juokiasi, kad yra turtingiausia, kokia tik gali būti: „Turime ežerą, upę ir mišką. Nusipirkome visiškai tuščią žemę, gavome švarią erdvę be jokios istorijos. Mums tai buvo naujas baltas lapas. Tai buvo labai stipru – mums suteikta galimybė pradėti viską iš naujo. Būdavo, grįžtam į Vilnių, į šiltą vonią, į dušą ir vėl norim atgal. Todėl nusprendėme, kam čia mums mėtytis, tas Vilnius ne taip toli, jeigu mums jo prireikėtų. Tada nusprendėme, kad statome gyvenamąjį namą ir įsikraustome.“

Tiesa, pirmiausia pusmetį šeima gyveno kemperyje. „Su trim šunim, kačiuku ir trim vaikais gyvenome ir statėme savo namą. Dabar jau metai kaip jame gyvename“, – pasakojo Inga.

Kai sėdi prie kompiuterio po 10-12 val. per parą, o šalia vaikas už skverno tampo: „Tai kada eisim žaisti?“, kyla kaltės jausmas...

Vieną iš vaikų užgriuvo gedulas: „Verkėme abu“

Gyvenant Vilniuje vaikai lankė Valdorfo darželius ir mokyklas. Persikrausčius teko priimti sprendimą, kur vaikai tęs mokslą.

„Nenorėjome, kad jie eitų į valstybines įstaigas, todėl nutarėme tuos metus praleisti namuose su šeima namų mokyme. Gamtoje kartu, prisipratinti naują erdvę. Mes nusprendėme, o vaikams tai buvo didžiulis pokytis. Vienas iš vaikų tuo metu buvo jau 11 metų – draugų palikimas Vilniuje nebuvo lengvas...“ – atvirai kalbėjo pašnekovė.

Šiais laikais tikrai nemažai šeimų keičia gyvenamąją vietą. Kokie didžiausi iššūkiai buvo Ingos šeimai ir kaip juos įveikė?

„Su 5-mečiu, 9-mečiu jokių problemų nebuvo. Kur mes, ten ir jiems gerai. Sunkiausia 11-mečiui. Jam labai pasijuto, kad pasikeitė erdvė, namai, draugai nutolo. Bandėme savaitgaliais atsivežti pas save, arba jis su broliu savaitgaliais pas draugus važiuodavo. Bet tai buvo metai, kur jam reikėjo išbūti, išgedėti, paleisti savo senus namus. Suprasti, kad santykis su draugais nėra kasdienis. Tai buvo stipru, buvo sunkių dienų, kai abu paverkdavome: jis verkia, nes jam liūdna, o aš – kam jam liūdna. Bet priimant sprendimą mus su vyru vedė ne protas, o širdis. Abu visiškai vienodai išjautėme, kad ir mums, ir mūsų vaikams taip bus geriausia. Dėl to abejonių, kad gal reikėtų grįžti į Vilnių, nebuvo“, – kalbėjo Inga.

123RF.com nuotr./Pieva
123RF.com nuotr./Pieva

Pasak jos, lengvėti pradėjo pavasarį, kai labai stipriai pasijuto, kad gyvena ne šalia gamtos, bet joje: „Ji tapo gydančiąja dalimi visiems mums.“

Abu visiškai vienodai išjautėme, kad ir mums, ir mūsų vaikams taip bus geriausia.

„Pavasarį pasitikome kaip meškos po žiemos miego“

Nusprendusi mokyti vaikus namuose Inga pasirašė sutartį su mokykla, suteikiančia galimybę vaikams mokytis nuotoliniu būdu.

„Turėdavome nuvažiuoti atsiskaityti pas juos, bet galėjome mokytis savo ritmu. Todėl rytai pas mus būdavo ramūs ir tylūs – kiekvienas keldavosi savo ritmu, be žadintuvo. Tačiau visi sukildavome iki 8 val. Tuomet visi eidavo užsiimti savo veiklomis. Pusryčiai ištikdavo 11 val., kai jau visi būdavo kažką paveikę: išsimaudę, darbus pasidarę. Turime pečių – jį kurdavome, gamindavome savo maistą. Ugnelė spragsi, kepa blynai, kiaušinienė.

Tada – laisvas laikas: kas ką veikia – vaikai prie pamokų sėdi, ar eina su vyru pasidarbuoti. Eidavome į žygius, prie upelio, į mišką. Lankė vaikai ir būrelius, į kuriuos juos nuveždavome ir parveždavome. Bet tai būdavo 15–16 val. Taip ta mūsų diena praeidavo ir ateidavo vakaras, kuri praeidavo vėlgi – pagal kiekvieno iš mūsų pajautimą, ką norisi veikti“, – apie lėtą gyvenimą žiemojant vienkiemyje pasakojo Inga.

Tamsa, anot jos, buvo labai nustebinęs dalykas. „Aš ne iš karto supratau, kas vyksta – kad patiriame tą tikrąją tamsą, kurios mums labai reikia visiems. Jos niekada nesu patyrusi gyvendama mieste. Turiu omenyje, ne emocinę, bet fizinę tamsą, apie kurią sakoma: „Nors į akį durk.“ Užgesini šviesas ir nieko nesimato. Ir mes tą patyrėme savo namuke. Miegoti eidavome visiškoje tamsoje ir tyloje. Tai tapo labai pripildančia tamsa – mūsų vidiniai pasauliai ilsėjosi tamsoje. Todėl pavasarį mes abu su vyru pasitikome su tokiu energijos kiekiu! Turbūt kaip meškos po žiemos miego“, – juokėsi pašnekovė.

123RF.com nuotr./Miškas naktį (asociatyvinė nuotr.)
123RF.com nuotr./Miškas naktį (asociatyvinė nuotr.)

Įsisukti į lėkimą nebenorėtų: „Man nepatinka tas jausmas“

Būtent tuo metu ji sako supratusi, kad turi jėgų verslui: „Buvau prisipildžiusi.“ Tiesa, ne tik jam.

„Mūsų žemė mus su vyru taip įkvepia, kad norisi labai daug daryti. Turime beveik 5 ha, tad vėlyvą pavasarį nusprendžiau, kad noriu užsiauginti maisto. Vyras paskubomis šiltnamį man sukalė, aš pasisodinau pomidorus. Atėjo kaimynė, pasitarėm, ar dar nevėlu pasisodinti morkas ir bulves – po savaitės arkliukas jau arė žemę. Taip pat pasisodinome vaismedžių – buvo pajautimas, kad noriu savo sodo. Tikro sodo!

Ieškojome sėklinių senovinių lietuviškų veislių ir iš medelyno grįžome su 36 medeliais, kuriuos patys pasodinome. Man buvo gilus ir apdovanojantis jausmas, kad tai turime padaryti dviese su vyru ir kad tai darau net ne sau (nes sodinome sėklines veisles, kurios derlių duos tik po penkerių metų, o savo didžiąją jėgą patirs po 25 metų) <...>“, – apie vidinius procesus atviravo Inga.

Aš ne iš karto supratau, kas vyksta – kad patiriame tą tikrąją tamsą, kurios mums labai reikia visiems.

Darbas prie kompiuterio, vystant savo verslą, buvimas su šeima ir darbas savo žemėje – trys dalykai, kurie, pasak Ingos, ją pripildo.

„Būtent ji mane visiškai subalansuoja. Jeigu man dirbant prie kompiuterio ima plaukti vaizdas, einu prie žemės ir grįžtu visiškai sugrįžusi į save <...>“ – gyvenimo džiaugsmais dalinosi pašnekovė.

Mieste gyvenusiai moteriai daug džiaugsmo kelia pats pažinimo procesas: „Jau sužinojau, kaip pažinti pečiaus karštį. Noriu pajausti ugnį, kaip kad mano prosenelė daro. Aš net tortą jau išsikepu pečiuje. <...> Labai noriu išsikepti tikrą juodą duoną, kuri, kaip ir sodas, man atrodo šventas dalykas, kol kas dar nepavyko, bet bandysiu <...> Renku kruopelytes: kur nusipirkti miltų ir t.t. dėliojasi. Man tai labai svarbi kelionė – ne tik tas verslas“, – prisipažino „Kalba mamos“ pašnekovė.

Julius Kalinskas/BNS nuotr. Klasė
Julius Kalinskas/BNS nuotr. Klasė

Į mokyklą vaikai sugrįžo metams

Praėjusių metų rudenį šeimos vaikai sugrįžo į ugdymo įstaigas. Pasak Ingos, toks buvo jų pačių noras.

„Metus dabar gyvename taip, o kitąmet vėl priimsime sprendimą. Mums su vyru norėtųsi, kad vaikai norėtų grįžti į naminį mokymą. Mums tai tiko. Mums atrodo, kad nebėra esmė vaikui prikišti didžiulį kiekį žinių tam, kad jis pamirštų, kas iš tiesų yra. Ką dabar daro jauni žmonės, pabaigę mokyklas ir dar krūvas būrelių? Sėdi psichologų kabinetuose ir bando prisiminti, kas aš esu ir ko aš noriu iš gyvenimo <...> Aš mažiausiai to linkiu savo vaikams.

Mums atrodo, kad nebėra esmė vaikui prikišti didžiulį kiekį žinių tam, kad jis pamirštų, kas iš tiesų yra.

Mūsų su vyru stiprybė – kad mes abu vienodai jaučiame. Aš manau, kad jau kurį laiką žemei reikia žmonių, kurie pajaustų ir darytų iš pajautimo, o ne dėl to, kad reikia <...> Mokyklų programose vis dar yra dalykai, kuriuos mokėmės, kai patys augome. Visiškai eliminuojamas vaikas – kaip žmogus. Jeigu anksčiau to nepastebėdavome, dabar mes visi jaučiame energijos pasikeitimą, kurį įvardinti dar sunku, bet jauti, kad daug kas pasikeitė. Ir toks žmogus, kuris tik vykdo nurodymus, nebėra vertingas. Dabar vertė – kūrybiškas žmogus. Deja, sisteminėje mokykloje kūrybiškumo yra labai mažai arba jo išvis nėra“, – savo požiūrį išsakė penkių vaikų mama.


Visą „Kalba mamos“ įkūrėjos, žurnalistė Marijos Keršanskienės pokalbį Inga Milašiene rasite čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais