Patyčios – ne tik vaikų problema. Ką gali padaryti tėvai, kad jas sustabdytų?

Patyčios apima sistemingą tyčinį elgesį, kai naudojama psichologinė ar fizinė jėgos persvara. Tai įvairus elgesys, pradedant nuo atstūmimo, ignoravimo, apkalbų iki atviro ir agresyvaus užgauliojimo. Neretai, patyčias patyrę žmonės patys kreipiasi į psichologus. Kartais, kreipiasi jų artimieji, prašydami padėti įveikti skaudžius patyčių padarinius.

Patyčių pasekmės gali būti susijusios su daugeliu patiriamų sunkumų, apimti labai platų problemų spektrą – nuo mažesnio pasitikėjimo savo jėgomis ir žemesnio savęs vertinimo, vis prastėjančių mokymosi rezultatų iki agresyvaus pasipriešinimo skriaudėjams (ir su tuo susijusių pasekmių) ar net suicidinių minčių. Pavyzdžiui, manoma (bepatyciu.lt), kad apie du trečdaliai JAV mokyklose vykstančių susišaudymo atvejų kyla būtent dėl nuskriaustų vaikų beviltiškumo nuolatinių patyčių situacijoje bei jų nežinojimo, kaip reaguoti.

Taip pat psichologai pastebi, kad patyčios nėra vaikų „išaugamos“. Labiau tikėtina, kad toks jų elgesys taps įprastiniu, o pasekmės bus vis skaudesnės ir sunkiau įveikiamos jas patiriantiems.

Patyčių elgesys iš mokyklos aplinkos gali persikelti į šeimas, į darbo aplinką. Be to, patyčias paprastai lydi intensyvūs vidiniai išgyvenimai, paliekantys gilius randus visų jose dalyvaujančiųjų (skriaudėjų, patyčių stebėtojų ir jas patiriančiųjų) psichikoje.

Todėl nėra „per daug kalbų“ apie patyčias ir tai nėra daroma „per dažnai“. Taip bus iki to laiko, kol mes išmoksime patyčias atpažinti, tinkamai į jas reaguoti ir kuo anksčiau sustabdyti.

Todėl, kiekvienais metais, vieną savaitę, apie patyčias mes kalbame daugiau ir garsiau. Todėl baigiantis „Veiksmo savaitei be patyčių" 4P Centras psichologai, dalindamiesi savo trumpomis įžvalgomis, pastebėjimais, komentarais patyčių tema, siekia prisidėti prie patyčių stabdymo.

Į patyčias – reaguoti

Psichologas Virgilijus Auga siūlo kalbant apie patyčias laikytis nuostatos: į patyčias – reaguoti. Jis pastebi, kad patyčios, kaip ir kiekvienas veiksmas, yra tęsiamas tol, kol nėra neigiamų – nepatogių pasekmių. Reaguoti reikia pačiam asmeniui, o jei jam per sunku (dažniausiai taip ir būna) – reikia pranešti ir prašyti pagalbos kitų.

Pagalba reikalinga ne vien tik patyčias patiriančiam asmeniui, bet ir kitiems jų dalyviams, taigi – ir patyčių iniciatoriams. Psichologė Ilona Norgėlienė pastebi – tyčiojasi žmonės, turintys pažeistą savęs vertinimą.

Psichologė Rūta Davidonienė sako, kad kelia nerimą patyčios, kylančios iš pačių tėvelių. Kodėl? Yra daug variantų, tačiau dažniausiai tai yra dėl to, kad vaikas nepateisino jų lūkesčių. Tuomet atsiranda nepasitenkinimas. Tėveliai pasirenka šį būdą [patyčias], norėdami vaikus sugėdyti, sumenkinti, nes mano, kad tokiu būdu vaikas pasitaisys. Yra ir daugiau priežasčių. Psichologė siūlo tėveliams garsiai kalbėti ir reikšti nuomonę mokyklose, domėtis, su kuo bendrauja jų vaikai, ragina nelikti abejingais.

Psichologė Rūta Davidonienė sako, kad kelia nerimą patyčios, kylančios iš pačių tėvelių.

Vadinasi, perfrazuojant psichologų išsakytas mintis, net iš pačių tėvelių gali „ateiti“ patyčių elgesys. Jis gali atsirasti ir dėl gerų ketinimų – pavyzdžiui, iš tėvų noro, kad vaikas pateisintų jų lūkesčius, kad pasitaisytų jo netinkamas elgesys. Tačiau svarbu suprasti, kad toks tėvelių elgesys, deja, nepadeda pasiekti jų norimo tikslo. Todėl būtų naudingiau šį laiką ir energiją skirti bendradarbiavimui su mokykla, domėjimuisi, „kuo gyvena“ jų vaikai bei su kuo jie bendrauja. Tuomet, sužinojus apie patyčių situaciją, svarbu reaguoti į ją nedelsiant, nelaukiant, kol ji „pati išsispręs“.

Suprantama – kiekviena situacija yra savita. Tačiau reaguojant į patyčių situaciją galimos tam tikros bendros rekomendacijos, padedančios geriau orientuotis ir efektyviau ją spręsti.

Kaip elgtis, jei patiriate patyčias

Taigi, kaip elgtis, jei patyrei patyčias? Psichologė Akvilija Kiburienė rekomenduoja:

• Pirmiausia, pasakyk sau, jog ne tu turi gėdytis, kad tai patyrei, o tas, kuris tyčiojasi.
• Antra, aš esu geras žmogus ir nuo to, kad iš manęs tyčiojosi, aš netampu blogesniu ar mažiau vertingu.
• Trečia, papasakoti ir išsipasakoti draugui, o dar geriau, kokiam nors suaugusiam, patikimam žmogui.

Ką gali padaryti tėvai, kad sustabdytų patyčias

Psichologė Lina Noreikienė dalinasi rekomendacijomis tėveliams, galinčiomis jiems padėti tinkamiau reaguoti į patyčias. Tai septyni dalykai, kuriuos gali padaryti tėveliai, kad sustabdytų patyčias:

Atpažinti. Atpažinti pavojaus signalus svarbu kuo anksčiau, vos tik jie pasireiškia.

Žinoti. Žinoti, kas yra, o kas nėra patyčios. Yra daugybė agresyvaus elgesio tipų, kurie nėra patyčios. Pastarasis elgesys taip pat yra svarbus, tačiau reikalauja kitokio dėmesio bei kitokių prevencijos būdų.

Kiberpatyčios. Siekiant sustabdyti patyčias kibernetinėje erdvėje, reikia reaguoti kitaip nei susiduriant su tiesioginėmis patyčiomis:

• nereaguoti į gaunamas žinutes;
• saugoti kiberpatyčių įrodymus;
• blokuoti tą, kuris tyčiojasi.

Kalbėti su vaikais. Kalbėkite su vaikais apie tai, kas yra patyčios, būkite atviri, skatinkite dalintis su jumis tuo, ką patiria. Vaikai turi jaustis drąsiai, saugiai ir žinoti, kad jūs juos suprasite ir jiems padėsite.

„Scanpix“ nuotr./Liūdesys

Bendradarbiauti. Visada bendraukite su mokytojais, bendradarbiaukite su jais ar kitais specialistais.

Išsiaiškinti. Sužinoję apie vaiko patiriamas patyčias, kuo daugiau įsigilinkite. Išsiaiškinti, kas, kur, kada, kaip, kaip dažnai, ar visa dar tai vyksta ir pan.

Ieškoti pagalbos. Niekada nebijokite kreiptis pagalbos į specialistus. Jeigu matote, kad situacija kebli, jums sunku, kreipkitės į psichologą, socialinį pedagogą, kitus specialistus mokykloje, poliklinikoje ir kt.

Parengė psichologė Lijana Vaitkūnienė (4pcentras.com)