Girdint švietimo ministro siūlomas priemones, kaip gerinti švietimo būklę – padidinkime krūvius mokytojams, juos išmokykime, kaip reikia mokytis matematikos, duosime atnaujintą programą ir problemų nebeliks – egzaminų rezultatai gerės, kyla siaubas ir nerimas. Nes problema yra ne programose, ne mokytojuose, ne vaikuose, bet valstybės požiūryje į žmogų.
Švietimo įstatyme nurodyta kad mokykla turi išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi. Tačiau Valstybė taip pat sako, kad mums reikia ekonomistų, inžinierių, informatikų, programuotojų, o kitų specialybių atstovų kaip ir nereikia.
Valstybė susiaurina savo matymą, įsprausdama visą visuomenę ir, pirmiausiai, jaunąją kartą į pragmatiškas specialybes, kurios teikia valstybei ekonominę naudą. O ką daryti su vaikais, kurie negimė su tomis savybėmis, kurių reikia valstybei? Ką daryti, jeigu jie nori būti žurnalistais, psichologais, mokytojais, biologais, ūkininkais? Ar jie neverti gauti valstybės paramos?
Taigi grįžę po atostogų mokykloje peržiūrėsime programas, skirsime daugiau pamokų matematikai, programavimui, susitarsime, kad dailė, muzika, kūno kultūros pamokos nėra tokios svarbios ir jų sąskaita galima organizuoti papildomas konsultacijas, kad tik vaikai kuo geriau išlaikytų egzaminus, nes juk taip svarbu, kad mus pagirtų, kad paplekšnotų per petį ir pasakytų – kaip puikiai padirbėjote. O gal dar pavyks kokią valstybę savo pasiekimais aplenkti ir už tai mokyklai skirs renovaciją...
Liūdna, kad taip sprendžiamos problemos – programomis, kvalifikacijomis, paieškomis kaltų, tačiau bijoma pasakyti sau ir kitiems, kad didžiausia problema – valstybės požiūris į žmogų. Kol kas valstybei žmogus yra tik statistinis ekonominis vienetas, teikiantis arba neteikiantis pelno. Ir tai nėra labai blogai, kad valstybė tikisi iš žmonių naudos. Tačiau lūkestis labai primityvus – tiesiogiai per ekonominę prizmę, o juk pelnas ir nauda gali ateiti per santykius, per žmonių sveikatą, gerovę.
Norėčiau paprašyti valdžios, kad ji atsisuktų į Žmogų, leistų kiekvienam vaikui pagal savo prigimtines savybes pasirinkti, kuo jam būti, nes tik žmogus, realizuodamas savo tikrąjį potencialą, o ne vykdydamas primestą kieno nors valią, gali tapti dovana visuomenei – dirbti darbą pagal pašaukimą ir iš visos širdies.
Leiskime mokytojams ugdyti Žmogų, o ne bejausmį robotą, prikištą žinių, kurias ,,išvemia‘‘ po egzaminų. Leiskime mokytojams ir mokykloms atsisukti į Vaiką, į tėvus, o ne į ugdymo programas. Mokytojai jas žino mintinai, keičiasi sąvokos, vienos programos dalys susiaurėja, kitos praplatėja, tačiau jų esmė nekinta. Per prievartą matematikos vaikai nepamils. Jeigu gamta nedavė vaikui loginio mąstymo, jis ir nesupras jos, kiek bebūtų pamokų ir kokiais metodais bemokytume.
Taip tik sunaikinsime vaiko savivertę, nes jam išsiųsime žinutę, kad vaikas yra vertas tiek, kiek moka matematikos, nes nemokantys matematikos neverti valstybės dėmesio ir finansavimo. Neatmestina, kad tuomet jis rinktis kitą valstybę, kuri priima visus – nerūšiuodama į protingus ir neprotingus, reikalingus ir nereikalingus.
Atsisakius privalomų egzaminų, leidžiant patiems universitetams spręsti, kokių gebėjimų vaikų jiems reikia, kad galėtų paruošti gerus specialistus, sumažėtų įtampa mokyklose, vaikai, tėvai ir mokytojai pasijustų laisvesni ir drąsesni įgyvendinti Švietimo įstatymą – ugdyti Žmogų.
Niekam nieko nereikėtų įrodinėti, lenktyniauti. Tereikėtų būti savimi, rūpintis vieni kitais. Mokykla galėtų būti pavyzdžiu jaunajai kartai, kaip tai daryti – reaguoti į vaikų emocinius sunkumus, rūpintis fizine bei psichine sveikata, mokyti juos spręsti gyvenimiškas problemas racionaliai ir logiškai. Baigę mokyklą vaikai žinotų, kur nori stoti, kur nori būti naudingi visuomenei.
Tačiau pirmiausiai Valstybė turi pasitikėti Žmogumi, kad Žmogus gali ugdyti Žmogų, nes skaudu, kad kol kas vis dar turėsime ugdyti bejausmę būtybę, mokančią rašyti be klaidų ir spręsti loginius uždavinius, t. y. mokančią daryti tai, ko labiausiai nori Valstybė.
