Spalio 18-ąją Viltė švęs savo aštuonerius gyvenimo metus. Švęs, kaip sako pati, Klaipėdoje, kur valgys tortą.
Guvi ir linksma mergaitė atėjusi į gyvenimą užpildė tuštumą – maždaug prieš devynerius metus, taip pat spalio mėnesį, šeimoje turėjo gimti mergaitė. Tačiau nėštumas nebuvo sėkmingas: 26-tąją savaitę Alina kūdikio neteko.
Viltė į pasaulį turėjo atkeliauti sausio viduryje, tačiau gimė gerokai per anksti – būdama 27 savaičių ir tesverdama tik 942 gramus. Ji gimė per senelio – Alinos tėčio – gimtadienį.
„O tėtis po kelerių metų iškeliavo. Kartais pagalvoju, kad Viltė pas mus atėjo tarsi pakeisdama dviejų žmonių gyvenimus“, – kalbėjo Alina.
Pirmąją savaitę gimus Viltei – išgyvens ar ne – jokių vilčių neteikė ir medikai.
O šiandien Viltė jau antrokė. Ji savarankiškai išmoko rusų kalbą, dabar ketina imtis kinų, mokosi groti būgnais ir geba atlikti įvairius gimnastikos pratimus.
Susidomėjo kinų kalba
Viltės mama Alina sako, kad dukra rusų kalbą išmoko maždaug per metus, įvairius filmukus žiūrėdama šia kalba. Kodėl ji pasirinko rusų, pasakyti sunku.
„Mes vis girdėjome, kad pasako žodį kitą. Tačiau vieną kartą mes su vyru tarpusavyje kalbėjomės rusiškai – kad Viltė nesuprastų. O ji mums rusų kalba ir sako: aš viską suprantu. Kitą kartą, kai buvome Klaipėdoje, Viltė pati paprašė, ar galėtume kalbėtis rusiškai.
Neseniai Viltė tėvus nustebino paprašiusi į planšetinį kompiuterį instaliuoti kinų kalbos programėlę.
Trise sėdėjome prie stalo ir kalbėjomės. Ji kalba visiškai lengvai ir dar žino retų žodžių, kurių reikšmę ne iš karto suprantu ir aš“, – sako Alina.
Neseniai Viltė tėvus nustebino paprašiusi į planšetinį kompiuterį instaliuoti kinų kalbos programėlę, taip pat prašė parodyti, kaip atrodo kinai.
„Nežinau“, – nedrąsiai juokiasi Viltė, paklausta, kodėl panoro mokytis būtent šios kalbos.
Mokykloje mergaitė mokosi anglų, tuo tarpu Alina sako, kad ji galbūt apskirtai yra gabi kalboms: „Ir dar, be to, turi labai gerą atmintį. Tėtis supažindino su rusų kalbos abėcėle, ir ji gana greitai ją išmoko. Būna, kad paskaitom kokį tekstą, ir, išgirdusi antrą kartą, Viltė ji moka kone atmintinai. Be to, ji savo gyvenimą prisimena dar nuo lopšelio.“
Tiesa, kas bus su kinų kalba, pasakyti sunku. „Niekaip nesupratau, kas parašyta, kokios tos Kinijos raidės?“ – sakė Viltė.
Tėvus ir muzikos mokyklos, kurią lanko, mokytojus mergaitė nustebino pernai, kai rinkosi muzikos instrumentą.
Nors jai buvo siūlomi keli muzikos instrumentai, kurie tarsi labiau derėtų prie smulkaus sudėjimo Vilties, mergaitė buvo neperkalbama: ji pasirinko būgnus.
„Nes gražu“, – paaiškino.
Nerimavo, kad istorija nepasikartotų
Tačiau, žiūrėdama į dukrą, Alina ir dabar negali nuraminti ašarų. Baimė, nerimas, panika – visas šias emocijas, belaukdama dukrelės ir jai jau gimus, patyrė Viltės šeima.
„Dukters ėmiau lauktis netrukus po pirmojo nesėkmingo nėštumo. Labai bijojau ir pati, jaudinausi, kad istorija nepasikartotų“, – kalbėjo Alina.
Taip ir nutiko – jau liepos pradžioje moteriai teko gultis į ligoninę dėl gresiančio persileidimo.
Taip, nuo liepos iki spalio, tęsėsi Alinos kelionė iš ligoninės į namus ir vėl atgal. Kol vieną dieną jauną moterį Kėdainių medikai išvežė į Kauno klinikas.
„Tąvakar manęs aplankyti atėjo vyras. Sako: kas tau yra? O aš jaučiuosi lyg ir neblogai, tačiau pasirodė, jog buvau visa ištinusi. Kai slaugytoja pamatavo kraujospūdį, jis buvo smarkiai pakilęs – viršutinis siekė 200, kai šiaip mano kraujospūdis yra žemokas.
Taip prasidėjo preklampsija – kartais taip būna, taip organizmas reaguoja į nėštumą, ir neaišku, kodėl. Būna, kad atsisako funkcionuoti inkstai, kepenys, gali būti priepuoliai, o kartais ši liga gali baigtis ir mirtimi.
Sužinojau, kad preklampsija pasireiškia nuo 20 nėštumo savaites, o jei anksčiau, tai dažniausiai liūdnai ir baigiasi. Tad mane spalio 10-ąją išvežė į klinikas, o spalio 18 operavo. Taip gimė Viltė“, – pasakojo Alina.
Medikų verdiktas: reikia nutraukti nėštumą
Operuoti ir, anot Alinos, nutraukti nėštumą Kauno klinikų medikai nutarė dėl to, kad tyrimai buvo blogi, Alina nebejuto kūdikio judesių, nepavyko stabilizuoti kraujospūdžio.
„Turime nutraukti nėštumą“, – tokiais žodžiais spalio 18-osios rytą į Aliną kreipėsi medikai.
Buvo svarbi kiekviena nėštumo diena.
„Man sakė, kad turi gelbėti gyvybes – mano ir kūdikio. Pamenu, kai Kauno klinikose gydanti gydytoja į mane žiūrėdavo su nerimu, kuomet sakydavau, kad man sukasi galva.
Buvo svarbi, brangi kiekviena nėštumo diena. Tuo metu išgyvendavo apie 70 procentų 27-tą savaitę gimusių vaikų, apie 80 procentų – gimusių 28 savaitę. Tad, kalbant apie kūdikio išgyvenimą, kiekviena nėštumo diena yra labai reikšminga.
Operuoti nutarė dėl to, kad galėjo prasidėti eklampsija – viso kūno traukuliai, dėl ko gali į smegenis išsilieti kraujas, ištikti koma“, – pasakojo kėdainietė.
Gimė su plaučių uždegimu
Prieš aštuonerius metus viešoje erdvėje nebuvo tiek daug informacijos apie neišnešiotus kūdikius – ankstukus, kiek jos yra dabar, be to, medicina taip pat nuolat žengia į priekį.
Gimusi Viltė iš karto paguldyta į inkubatorių, prijungti visi reikalingi aparatai.
„Kol nesusiduri pats, atrodo, kad tas inkubatorius yra vieta tam, kad naujagimiai nesušaltų. Tačiau iš tiesų tai gerokai daugiau.
Viltei brandino plaučius, leido vaistus, kad ji galėtų kvėpuoti. Dirbo visa medikų komanda, buvo išvedžioti kateteriai. Negana to, ji gimė su plaučiu uždegimu“, – sakė Alina.
Tuo laiku, pasakojo moteris, prie kiekvieno neišnešiotuko budėdavo po vieną slaugytoją.
Mergaitei prasidėjo apnėja – miego sutrikimas, kai miegant protarpiais nutrūksta ir vėl atsinaujina kvėpavimas. Tačiau Viltei kvėpavimas sutrikdavo dažniausiai valgant: „Taip nutikus imdavo „kaukti“ aparatūra, o tada slaugytoja Viltei, pavyzdžiui, pakutendavo padą, ir ji vėl imdavo kvėpuoti.“
Rankų pirštai – kaip degtukai
Stebėti, matyti, jausti mažo žmogaus kovą už gyvenimą, sako Alina, buvo sunku. Buvo sunku ir dėl to, kad kartais, suskambus reanimacijos skyriaus, kur iš karto po operacijos gulėjo moteris, telefonui, Alinai atrodydavo, kad skambina pranešti: mergaitė neišgyveno.
„Aš kartais visą dieną nežinodavau, ar ji gyva, kaip ji“, – kalbėjo Alina.
Kaip moteriai sakė medikai, Viltei buvo labai svarbi, net lemtinga, pirmoji savaitė.
„Pamenu, kai pirmą kartą kartu su vyru pamatėme inkubatoriuje gulinčią Viltę. Toks mažas žmogus... Pirštai – kaip degtukai“, – kalbėjo Alina.
Tuo tarpu Viltė stiprėjo. Kas dieną, kas savaitę. Tiek medikai, tiek mama labai laukė ne tik lemtingosios savaitės pabaigos, tačiau ir kada Viltė pasieks vieno kilogramo svorį: tai taip pat svarbus rodiklis.
„Dar medikai sakė, kad ištvermingesnės yra mergaitės, tai taip pat teikė vilties. Medikai taip pat stebėjo, ar ji toleruoja maistą. Viltė buvo kovotoja“, – sakė Alina.
Po kelių savaičių mergaitė iš inkubatoriaus buvo perkelta į kitą palatą. Kaip juokauja Alina, pačios mamos šią palatą vadino sanatorija. Tada pirmą kartą kartu su slaugytoja Alina Viltę maudė.
Tai – nauja, didelė patirtis, nes tokį mažą žmogų paimti tiesiog neramu: „Tie kūdikiai atrodo tokie trapūs. Atrodo – paimsi, ir sulūš.“
Viltei teko dar vienas išbandymas: akių operacija, mat išsivystė naujagimių retinopatija.
Tai, sakė Alina, grėsė visišku apakimu. Tačiau operacija buvo sėkminga, ir nors dabar mergaitė nešioja akinius, pavojingų regėjimo problemų ji neturi.
Ligoninėje, laiką leisdama su moterimis, kurios taip pat pagimdė gerokai anksčiau laiko, Alina sako jutusi ir didelį bendrumą.
„Kartą vienos moters sūnus ėmė dusti. Mes visos puolėm pas seseles, vaiką išvežė į reanimaciją, atgaivino. Visos bendrai džiaugdavomės pergalėmis, visos kartu liūdėdavom ir išgyvendavom viena dėl kitos. Matėm ir liūdnų atvejų, kada mamos vienos išeina iš ligoninės“, – sakė Alina.
Grįžus reikėjo išmokti gyventi
Į namus Alina su Vilte grįžo gruodžio 30-ąją, kai mergaitė jau svėrė 2 kilogramus ir 400 gramų.
„Daug kas iš giminių ją dar bijojo paimti ant rankų, nes ji vis dar atrodė tokia mažutė“, – kalbėjo mama.
Iššūkis sugrįžti į gyvenimą buvo ir Alinai, kuri ligoninėse su nedidelėmis pertraukomis buvo nuo liepos, o nuolat – nuo spalio mėnesio.
„Grįžus reikėjo išmokti gyventi. Atrodo, reikia nueiti į parduotuvę. Ir kažkaip neramu. Tačiau labiausiai baisu buvo dėl to, kad iš saugios vietos – ligoninės – mes grįžom namo. Juk ten aplink medikai, personalas. O namuose – aš viena“, – prisiminė Alina.
Labiausiai Alina bijojo apnėjos priepuolių, kurių galima ir nepastebėti. Šeima įsigijo specialų kilimėlį, kuris dedamas po čiužiniu: „Ir kai vaikas nustoja kvėpuoti, tas kilimėlis kelia didžiulį triukšmą. Vėliau šių problemų nebeliko – Viltė apnėją tiesiog išaugo.“
Alina sako, kad kūdikiui gimus keliais mėnesiais per anksti, į tai vėliau nėra atsižvelgiama nei tada, kai mamai reikia grįžti į darbą, o vaikui – eiti į darželį ar mokyklą.
„Bet ji juk yra trim mėnesiais jaunesnė, bent jau Viltė ir vystėsi lėčiau. Pavyzdžiui, eidama į pirmą klasę ji nemokėjo skaityti, nes mes daugiausiai dėmesio jai augant skyrėme logopedui. Tačiau kai jai suėjo dveji metai – man reikėjo grįžti į darbą. Dar metus – iki trejų metų – Viltė praleido namuose, su močiute“, – kalbėjo mama.
Miega su reanimacijos skara
Viltė namuose iki šiol turi savo reanimacijos skarą. Teisingiau tai, kas per aštuonerius metus iš jos liko. O liko kone skuteliai. Šį daiktą mergaitė vadina migduku ir su juo miega.
Skaros istorija – paprasta. Ją Alina pirko dar gulėdama klinikose, ji – vilnonė.
„Tokiems vaikams reikia vilnonių daiktų. Jiems ir kepurytės vilnonės, ir kojinės – kad šildytų. Todėl ir pirkau tokią skarą, kuria užklodavau Viltę. Parsivežėme ją ir į namus.
Būdavo, kai Viltė dar buvo mažesnė, skarą reikia skalbti, o ji stovi prie skalbyklės ir verkia. Tad vos išskalbus džiovindavau lygintuvu ir vėl jai atiduodavau“, – juokėsi Alina.
Prisimindama laiką, kai dar teko kovoti dėl dukters, Alina sako, kad Kauno klinikų medikai yra profesionalai, tačiau tuo pat – griežti. Ir niekada, sako ji, jie neduoda netikros vilties: „Viską sako kaip yra, kaip gali būti. Nedaugžodžiauja.“
Viltės vardas kartu su gyvybės lapeliu yra ir ant vadinamojo gyvybės medžio, kuris pasodintas prie gydymo įstaigos. Ant jo – gyvybės lapeliai išgyvenusių, ir akmenukai greta – tiems, kurie pralaimėjo.
„Ir jokių dovanų medikams. Ten griežtai. Nebent tik išvažiuojant – gėlės ir pyragas skyriaus medicinos personalui. Kai išgirstu sakant, kad gydytojai ima atlygį, dovanas, tada sakau: nuvažiuokit į tą skyrių, pamatysit, kad ten ne“, – kalbėjo Alina.
Kai Viltė užaugs, tėvai papasakos jos išgyvenimo istoriją. „Klinikose vyksta ir šventės, skirtos neišnešiotukams. Būtinai nuvažiuosime padėkoti medikams“, – kalbėjo Alina.
