– Lengva ar sunku susilaukti vaikų būnant 50-dešimties, ir kaip galiausiai reikia priimti tokį sprendimą?
– Matyt, man pasireiškė tuščio lizdo sindromas. Suaugęs vaikas gyvena ir dirba kitoje šalyje. Mano profesija yra gera, padariau karjerą. Dar ne penkiasdešimt. Ko daugiau galima norėti?
Mano draugas, atsidūręs maždaug tokioje pačioje situacijoje, įsigijo katę. Jaučiausi labai gerai. Prieš kurį laiką patyriau vieną pamokančią, toksišką pamoką – turėjau vyrą, kuris atsisėdo man ant sprando. Po ketverių bendro gyvenimo metų išmečiau jį pro duris ir tai buvo velniškai laiminga diena. Ir taip gyvenau toliau – vieniša ir laiminga.
– Atleiskite, klausimas: kaip tokia protinga moteris galėjo leisti vyrui ketverius metus sėdėti ant sprando? Nors kartais mes visi šiais klausimais būname visiškai kvaili...
– Taip, mes esame kvaili. Be to, esu gana geraširdė. Dvejus metus norėjau jį išmesti. Turiu pasakyti, kad kartais jis ūkyje būdavo naudingas. Pavyzdžiui, kai veždavau vyresnįjį sūnų į treniruočių stovyklas, buvo kam prižiūrėti namus ir šerti jūrų kiaulytę. Bet apskritai aš jį išvariau du kartus ir kartą jis susilaužė koją ant mano namų laiptų. Kaip mesti žmogų su atviru lūžiu? Tačiau viskas galiausiai baigėsi, ir aš buvau labai laiminga. Bet kiek ilgai galima taip laimingai gyventi, reikia stengtis kaip nors susigadinti savo gyvenimą.
Mano draugai mane užregistravo oho.lv. Ilgai vaikščiojau į pasimatymus – kai kurie buvo juokingi, kai kurie – nei šis, nei tas. Vėliau mano vyras pasakojo apie šį ieškojimų laikotarpį taip: manai, kad esi medžiojantis liūtas, o iš tikrųjų esi meškėnas. Pakelkite vieną akmenį – po juo yra sliekas. Pakelkite kitą – ten yra varlė. Tai buvo pasakyta iš vyro pozicijos, bet iš mano pozicijos mano pasimatymų laikotarpis atrodė gana panašiai.
– Taigi su savo dabartiniu vyru susipažinote pažinčių svetainėje?
– Tai faktas. Tai buvo akimirksnis. Pradėjome susitikinėti, viskas buvo labai gražu ir ėmė klostytis gana rimtai. Pradėjome gyventi kartu.
Tada pradėjome kalbėti apie vaikus. Neturiu jokių traumų dėl vaikų – juk vieną jų turiu. Ir mes jau nebuvome tokie jauni ir stiprūs, bet apie tai pagalvojome. Jis norėjo vaikų labiau nei aš. Nebuvau prieš. Negaliu sakyti, kad labai jų norėjau, tiesiog leidau tam įvykti.
Jis norėjo vaikų labiau nei aš. Nebuvau prieš.
Mums abiem buvo 44 metai, abu pasitikrinome klinikoje, viskas turėjo išsispręsti. Taip ir buvo. Bet pasielgiau neprotingai. Tai buvo Baltijos kelio jubiliejus – kaip galėjau nebėgti kilometro aplink Mildą (nacionalinis Latvijos simbolis) su kolegomis! Neturėjau to daryti...
