Kas yra persileidimas? Savaiminiu persileidimu yra vadinamas nėštumo nutrūkimas iki 22 savaitės. Jeigu nėštumo trukmė nežinoma, savaiminiu persileidimu laikomas mažesnio nei 500 gramų vaisiaus praradimas. Iki 14 savaitės įvykęs persileidimas vadinamas ankstyvuoju, nuo 14 savaitės – vėlyvuoju.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, persileidimas įvyksta 10–15% moterų, žinojusių, kad laukiasi. Daugelis moterų po persileidimo sulaukia psichologinių pasekmių, dalis suserga depresija.
Deja, dalis visuomenės moters vertę vis dar sieja su vaisingumu ir motinyste, todėl vaiko praradimas persileidimą patyrusioms moterims lyg ir rodo, kad su jomis kažkas „negerai“.
Nors vaisiaus netektis gali kelti įvairius jausmus, vyrauja gėda ir kaltė, kurią dar labiau apsunkina tai, kad moterys mano, jog gedėjimą reiktų pasilaikyti sau. Taip jos daro dėl daugybės priežasčių – pavyzdžiui, jaučia gėdą, nes nesugebėjo išnešioti vaikelio.
Deja, dalis visuomenės moters vertę vis dar sieja su vaisingumu ir motinyste, todėl vaiko praradimas persileidimą patyrusioms moterims lyg ir rodo, kad su jomis kažkas „negerai“, jos „niekam tikusios“. Dėl vyraujančios stigmos visi šie jausmai sulaikomi viduje ir visam likusiam gyvenimui išlieka kaip tyli, gėdinga netektis.
Prieš kurį laiką apie savo kūdikių netektį prabilo dvi itin garsios moterys: Sasekso hercogienė Meghan Markle ir autorė Chrissy Teigen. Toks žingsnis daugelio žiniasklaidos šaltinių buvo priimtas plojimais: viešas savo išgyvenimo pasakojimas iš tokios garsios moters lūpų gali padėti milijonams visame pasaulyje nesijausti vienišomis dėl savo patirties.
Nors ir sunku patikėti, tačiau po tokio jautraus pasakojimo abi moterys susilaukė neapykantos – Markle buvo sukritikuota dėl to, kad naudojasi „dažna bėda“, kad sulauktų dėmesio, Teigen – nes „dalinasi purvinais apatiniais“.
Tokia viešai išsakoma kritika – antausis bet kuriai persileidimą gyvenime patyrusiai moteriai, tačiau skaudinantys gali būti ir daug subtilesni paguodimai. „Juk buvo tik pati pradžia“, „gi esi pagimdžius sveiką“, „jeigu taip nutiko, vadinasi, taip buvo geriausia“ arba „matyt, kažkas buvo negerai“ – žeidžiančios artimųjų frazės, kuriomis dažniausiai nevykusiai guodžiamos persileidimą patyrusios moterys. Jau nekalbant apie prikaišiojimus dėl per vėlai suplanuotos motinystės ar nėštumo nutraukimų praeityje. Užuot pūtus miglą ar kaltinus verčiau pripažinti moters skausmą ir netektį, užjausti ir pasiūlyti išsikalbėti.
Kadangi dauguma persileidimų įvyksta pirmajame nėštumo trečdalyje, mūsų kultūroje įprasta iki 12 savaičių niekam neskelbti apie savo nėštumą „jeigu ką“. Nori nenori, tai priverčia susimąstyti apie visas pažįstamas moteris, apie kurių netektis taip ir nesužinojome, kadangi nėštumas niekada nebuvo atšvęstas, ir niekada nesužinosime, kokius išgyvenimus jos patyrė tyloje.
Liūdna, kad gyvename moderniame amžiuje, tačiau vis dar tabu moteriai pasisakyti, kad vaikų turėti ji neplanuoja, kad jai ir jos partneriui diagnozuotas nevaisingumas, galiausiai – kad nėštumas buvo, tačiau baigėsi persileidimu. Viskas užgniaužiama nepaisant to, kiek dažnai per gyvenimą moteriai teko tokių patirčių.
Taip pat vadovaujamės prietaru pirmuosius tris mėnesius neskelbti apie nėštumą. Prisidengiame trijų mėnesių taisykle ne tam, kad apsaugotume moterį nuo skausmo arba „blogos akies“, o tam, kad apsaugotume aplinkinius nuo nemalonios žinios, jog vaisius žuvo, ir nepatogaus supratimo, kad moteris ne visuomet gali sėkmingai reprodukuotis.
Galiausiai – visuomenei yra sunku pripažinti, kad kažkas nepavyko tiesiog, o ne ieškoti kaltinimų moteriai, kas neretai yra savigynos nuo žinios sukelto diskomforto mechanizmas.
Nes persileidimą patyrusios moters skausmas nėra mažesnis dėl to, kad ji jį laiko paslaptyje, atvirkščiai – nepagrįsta gėda ir kaltė per paslapties didinamąjį stiklą atrodo šimtą kartų didesnė.