Suprato, kad problema yra pačios elgesyje
Janina (vardas pakeistas) psichoterapeutei Gražinai Sidorovienei pasakojo apie lemtingą akimirką „akis apėmusį rūką“ ir tik po pliaukštelėjimo atėjusį suvokimą, ką padarė. Pravirkusį vaiką paėmusi ant rankų moteris pasijuto kalta ir suprato – jai kažkas blogai ir reikia ieškoti pagalbos.
„Ji, kaip sąmoningas žmogus, suprato, kad kažkas blogai yra jai, o ne vaikui, kuris natūraliai muistosi. Mes su ja dirbome dvejus su puse metų. Jos silpnoji vieta buvo tai, kad ji apskritai nelabai juto, kad pyksta. O kai jau pajusdavo, kad supyko, labai bijojo tai parodyti. Jai viskas kaupdavosi ir paskui pyktis pasireikšdavo kažkokiu neadekvačiu būdu (pavyzdžiui, indo metimu į sieną)“, – pasakojo psichoterapeutė.
Emocijos, kurių nemoka adekvačiai reikšti. Tokią problemą identifikavo psichoterapeutė. Pati Janina, vėliau pradėjusi stebėti savo poelgius ir priežastis, kodėl taip elgėsi, pasakojo dar vieną istoriją. Nuvykusi su šeima atostogauti, apsistojo dviejų aukštų namuke. Judrus vaikas vis norėjo lipti laiptais, bet tai buvo pavojinga ir mama neleido. Vos kelioms akimirkoms nusukus akis nuo vaiko, ji išgirdo bildesį – vaikas nusirito nuo laiptų.
Nuskuodusi nelemtais laiptais paskui vaiką moteris impulsyviai jam sudavė. O, kaip suprato vėliau, analizuodama savo emocijas, viso labo buvo tiesiog labai išsigandusi. Toks elgesys buvo jos impulsyvi reakcija į apėmusią labai stiprią baimės emociją.
Pagal naują Vaikų teisių apsaugos sistemą, vaiko teisių specialistai, sužinoję apie tokius pliaukštelėjimus, vaiką iš namų jau turėtų paimti – netoleruojamas bet koks fizinis smurtas. Tačiau psichoterapeutė mano, kad su specialistais pasikalbėjus žmogiškai, jie situaciją suprastų. Ji pasakojo iš klientų girdėjusi susidūrimų su Vaiko teisių apsaugos specialistais atvejų, tačiau kai į apsilankymą reaguojama adekvačiai, papasakojama visa istorija, pasak jos, pareigūnai žiūri geranoriškai.
„Jeigu yra dialogas, tai ir specialistai mato, pas ką atvažiuoja, girdi kitą pusę ir gali suprasti, kas įvyko. Manau, kad nebūtinai jeigu atvažiuotų, turėtų paimti“, – kalbėjo psichoterapeutė.
Iš baimės tėvai nespręs savo problemų?
Pasak G.Sidorovienės, kelia nerimą, kad po Kauno istorijos gali išryškėti visuomenės grimasa – dalis šeimų, kuriose nors kartą pliaukštelėta vaikui, nenorės apie tai kalbėtis bijodami, kad vaikai bus atimti.
„Geriau, kad žmonės suprastų, kad tai negerai ir ieškotų pagalbos. Ir tada mes, matydami, kad žmogus daro pastangas, galėtume sakyti, kad tai jau yra geras rezultatas“, – pabrėžė ji.
Problemų, auklėjant vaikus, sprendimą ji lygino su alkoholio gydymu.
„Pati nuostata turi būti tokia, kad jeigu nesusitvarkau su savo emocijomis ir suprantu, kad kažkas yra negerai, prašant pagalbos neturėtų būti baudžiama. Tas pats kaip ir su alkoholiko gydymu – jeigu žmogus pripažįsta, jam siūlomos visokios programos“, – sakė ji.
Matuko istorija – paskutinis lašas
Kitai G.Sidorovienės klientei, Marijai (vardas pakeistas), susivokti savo jausmuose padėjo Matuko istorija. Moteris lankėsi pas psichoterapeutę norėdama išsiaiškinti, ką jaučia ir ar iš tiesų nori skirtis su sutuoktiniu.
„Fizinio smurto ji nepatyrė, bet iš vyro visą santuokos laikotarpį girdėjo užgauliojimus: negraži, stora, kiaulė, „kur tu eisi“, „niekas tavęs nebeims“ ir panašiai“, – vardija medikė.
Šeima turėjo porą vaikų. Vieną dieną klientė atėjusi užsiminė, kad vyko konfliktas tarp vyro ir vyresnės dukros, ji paminėjo „nereikšmingą kepštelėjimą“.
„Situaciją ji pristatė lyg čia nebūtų nieko tokio ir mes toliau aiškinomės, ar ji nori, ar nenori skirtis. Kol atsitiko nelaiminga Matuko istorija. Ji atėjo į sesiją verkdama, tiesiog raudodama – ją ta istorija sukrėtė tiek, kad pradėjo pasakoti, kas iš tiesų atsitiko tarp vyro ir dukters“, – prisimena psichoterapeutė.
Paaiškėjo, kad tai visgi buvo ne kepštelėjimas ir ne pliaukštelėjimas. Tai buvo rimtesnis fizinis smurtas. Bet jai reikėjo pusės metų ir Matuko istorijos, kad pripažintų, kad tai, kas vyksta jų šeimos atžvilgiu, yra smurtas“, – istoriją pasakoja specialistė.
Nuo visą Lietuvą sukrėtusios istorijos iki gautinio sprendimo, kad skirsis, praėjo vos pora savaičių.
Mūsų vaikai gali būti kitokie
Psichoterapeutė aiškina, kad suaugusiųjų elgesio ir suvokimo šaknų dažniausiai reikia ieškoti vaikystėje. Ir kai ji dirbo tiek su Marija, tiek su Janina, aptiko daug ydingo klienčių tėvų elgesio.
„Ji (Marija) nuolat bijodavo, nes buvo įsitikinusi, kad yra per prasta. Ir tai ateina iš vaikystės, kai mes esame įpratę labai stengtis dėl tėvų. Tai yra tėvų elgesio modelis, kaip jie augina vaikus: ar mes juos skatiname, ar esame labiau baudžiantys, ar suteikiame ne tik teises, bet reikalaujame ir pareigų, ar parodome, kad mylime“.
„Klientė ūgtelėjo santykiuose su tėvais tada, kai jos tėvas pabandė jos dukrai ai pasakyti tai, ką sakydavo jai, kai ji buvo maža. Psichoterapijoje būna ryškus momentas, kai suaugę vaikai nustoja bijoti savo tėvų“, – pasakojo G. Sidorovienė.
Janinos atveju jai pykti neleisdavo mama – nemušdavo, bet pratrūkdavo ant vaiko rėkti. Mergaitė išmoko pyktį skandinti savyje, kol šis kaip vulkanas neišsiverždavo į išorę. Suaugus tai buvo pliaukštelėjimas vaikui, o paauglystėje, pavyzdžiui, rankų draskymasis. Vien tik atpažinti pyktį kasdienybėje moteriai prireikė pusės metų konsultacijų.
Emocijų, kurias patiriame, pasak psichoterapeutės, kontroliuoti negalime. Bet galime kontroliuoti būdą, kaip jas reiškiame. Tai yra išmokstamas dalykas, kurio ji linki visiems.
Ypač faktai ir prisiminimai, kaip buvome auklėti vaikystėje, išryškėja tada, kai susilaukiama savų vaikų. Tad, pasak specialistės, jeigu tai pamatę žmonės dabar pradės spręsti savo problemas, jų vaikams jau bus lengviau susidoroti su savo emocijomis, o kartu – ir savo vaikų auklėjimu.
„Dabartinė karta yra labiau apsišvietusi, įgavusi daugiau žinių. Gyvename Vakarų pasaulyje, kuriame požiūris labai skirtingas, palyginti su požiūriu, koks buvo Sovietų Sąjungoje. Žmonės ateina ir sako – kažką su vaikais darau ne taip.
Mūsų karta turi galimybę padaryti didelį pokytį. Jeigu mes suprantame, kas mums vyksta ir nesielgiame taip su vaikais, vadinasi mes galime pakeisti visą prasto elgesio grandinę, kuri eina iš šeimos į šeimą. Švietimas, pagalba, seminarai yra labai reikalingi“, – akcentavo specialistė.
Ir teorija puikiai matoma praktikoje – jaunesnis Janinos sūnus, kaip pasakojo moteris, pats daug laisviau reiškia emocijas ir nesibaimindamas priima jas, rodomas mamos. Dažnai, pasak psichoterapeutės, vaikai jaučiasi blogai, kai jų tėvai, pavyzdžiui, yra pikti, nes jaučiasi dėl to kalti.
