Dovilės pažintis su Švedija prasidėjo dar vienuoliktoje klasėje. Mergina pagal mainų programą vienerius mokslo metus mokėsi paprastoje švedų mokykloje, kurioje pamokos vyko švedų kalba, gyveno švedų šeimoje. Atvyko švedų kalbos nemokėdama, tad pasijuto tiesiog įmesta į svetimos kalbos terpę, kurioje pačiai teko išmokti plaukti.
Viskas baigėsi tuo, kad po vidurinės baigimo ji vėl atvyko į Švediją studijuoti. Po studijų netikėtai gavo pasiūlymą atlikti šešių mėnesių praktiką Šveicarijos banke ir tie šeši mėnesiai pavirto devyneriais metais – ketverius metus dirbo banke, vėliau – verslo konsultacijų įmonėje. Nors darbe oficiali darbo kalba buvo anglų, teko atgaminti ir praplėsti iš mokyklos laikų turėtas vokiečių kalbos žinias, taigi išmoko dar vieną kalbą.
– Išvykote labai jauna ir Lietuvoje nebuvote 14 metų. Ar per tą laiką palaikėte su tėvyne ryšius?
– Pasiilgdavau tėvų, norėdavosi dažniau bendrauti su šeima, tačiau grįžti nebūdavo paprasta, nors, atrodytų, esame netoli. Visgi keliones turėdavau derinti su darbu, net savaitgalį negalėdavau išvykti impulsyviai. Būdavo taip, kad atskrendu tik savaitgaliui, o anksčiausiu reisu pirmadienį vykstu tiesiai į darbą. Tai vargindavo, tačiau norėdavosi kuo labiau pailginti buvimo laiką.
Visada jaučiau, kad noriu grįžti į Lietuvą, būti arčiau šeimos, bet taip susiklostė, kad mano darbas, karjera buvo Šveicarijoje. Todėl tiesiog padūsaudavau, kad toks jau mano likimas.
Tiesa, vieniša nesijaučiau, nes šalia buvo vyras, kuris mane labai palaikė. Jis taip pat lietuvis, susipažinome su juo, kai metus laiko mokiausi Singapūre. Kai gavau pasiūlymą dirbti Šveicarijoje, jis taip pat atsikraustė.
– Visgi darbą metėte. Kaip tai nutiko?
– Dirbau tikrai prestižinį darbą, turėjau labai geras sąlygas, bet tuo pačiu jis buvo labai sekinantis – sudėtingi projektai, ilgos darbo valandos. Darbas tikrai ne nuo devynių iki penkių, kartais tekdavo jį pradėti ir penktą ryto, derinantis prie klientų laiko juostų.
Stebėdama, kaip dirba vyras, jis, kaip rinkodaros specialistas, sukosi startuolių, smulkių verslų terpėje, pradėjau galvoti, ką pati galėčiau išbandyti nauja. Apie pusantrų metų visus vakarus ir savaitgalius skyriau šiems ieškojimams.
Su vyru sukūrėme vaizdo tinklaraštį, kuriame pasakojau, kaip man sekasi tie ieškojimai. Vėliau pradėjome skelbti 21 dienos iššūkius – meditacijos, cukraus nevalgymo ir pan.
Paskutinis lašas buvo, kai vieną dieną tiesiog apalpau ir gana smarkiai susižeidžiau – teko važiuoti į ligoninę siūti žaizdos.
Tuo pat metu toliau dirbau, nors buvau pasiekusi ne vieną lūžio tašką, kai atrodė, kad daugiau nebegaliu. Man pasidarė nuobodu, darbas neteikė džiaugsmo ir sekino. Paskutinis lašas buvo, kai vieną dieną tiesiog apalpau ir gana smarkiai susižeidžiau – teko važiuoti į ligoninę siūti žaizdos. Tuo metu kaip tik kuravau labai varginantį projektą. Turėjau galimybę dėl jo vykti į Singapūrą, bet atsisakiau – pasakiau, kad nebepajėgsiu, nes pati vos pastoviu ant kojų.
Tuomet su vyru dviem savaitėms išvykome atostogų į Balį, o po kelių mėnesių išėjau iš darbo ir į Balį išvykome jau pusmečiui.
– Kuo patraukė Balis?
– Pirmiausiai norėjome sumažinti pragyvenimo kaštus – Šveicarijoje pragyvenimas brangus. Antra, norėjosi žmonių bendruomenės, kurioje pasisemtume įkvėpimo. Apsistojome miestelyje, kuriame buvo susirinkę žmonės, dirbantys internetu, todėl kavinėse buvo įprastas vaizdas matyti žmones prie kompiuterio.
Miestelyje vykdavo daug įvairių renginių, mokymų, o mūsų tikslas ir buvo susipažinti su kuo daugiau žmonių. Aš netgi pasidairau sau tokį 21 dienos iššūkį – kasdien susipažinti su vienu nauju žmogumi. Užkalbinusi juos, visada klausinėdavau, kaip jie čia gyvena, iš ko gyvena, stengiausi mokytis iš jų. Man norėjosi susikurti sau tokią darbinę veiklą, kuri nesekintų.
Ir atėjo laikas, kai, apsupta tų žmonių, pirmą kartą savo gyvenime pajutau, kad aš irgi galiu. Kad nesu niekuo prastesnė už juos. Gal mano karjera iki šiol buvo kitokia, bet aš turiu didžiulį žinių bagažą, esu vykdžiusi daugybę projektų, kurių temos ir sritys kaskart būdavo naujos.
Ir tai mane išlaisvino. Pagalvojau – net jeigu kurį laiką teks valgyti tik makaronus, valgysime makaronus, bet darysime tai, kas mums teikia pasitenkinimą. Žinojimas, kad išeini iš savo komforto zonos, labai įgalina, todėl pasijutau labai tvirtai.
Po pusmečio, grįžę atgal į Šveicariją, informaciją, kuria anksčiau dalindavomės nemokamai, apmokestinome, ir žmonės vis tiek pirko, nes tai, ką mes siūlėme, iš tiesų buvo patikrinta praktiškai ir veiksminga. Žmonės netgi gaudavo po atskirą knygą, instruktuojančią, kaip atlikti vieną ar kitą 21 dienos iššūkį. Taip pat kartu pradėjome teikti rinkodaros paslaugas, kaip „užsukti“ verslą internete.
– Kodėl grįžote į Lietuvą?
– Kai grįžome iš Balio, sužinojau, kad laukiuosi. Tai buvo seniai planuotas ir lauktas nėštumas. Gimdyti norėjau Šveicarijoje, nes, tiek metų ten gyvenusi, žinojau, kaip veikia sveikatos sistema, o Lietuvoje viską reikėtų aiškintis nuo nulio. Tačiau po gimdymo nusprendėme grįžti į Lietuvą. Vyras visada norėjo grįžti, o aš po Balio taip pat jaučiausi saugi.
Nors nauji mūsų verslai dar nebuvo pakankamai užsisukę, jaučiau, kad viskas bus gerai. Dukrytė gimė per patį karantiną, taigi iššūkių buvo, tačiau tai mums nesutrukdė rugpjūtį, kaip ir planavome, grįžti į Lietuvą.
Su grįžimo idėja gyvenau apie metus, susigyvenau su šia mintimi, todėl vėl pradėti gyventi Lietuvoje man nėra sunku. Į viską žiūriu labai pozityviai. Žinau, kad kai kurie dalykai čia neveiks kaip Šveicarijoje, kuri yra pavyzdinė šalis visuomeninio transporto, biurokratinių dalykų srityje. Šveicarijoje, jeigu pasakyta, taip ir yra. Lietuvoje ne visada taip, bet aš nusiteikiau niekuo nesipiktinti, nes grįžti buvo mano sprendimas, aš noriu gyventi Lietuvoje, noriu būti arčiau šeimos ir kad mano dukrytė augtų dažniau matydama senelius.
– Ir grįžote ne tuščiomis, o su projektu gomama.lt?
– Jau prieš metus žinojau, kad grįžusi į Lietuvą pradėsiu šį projektą, todėl ruošiausi jam. Mano idėja – sukurti bendruomenę mamoms, juolab kad ir pati jaučiausi mama daug anksčiau nei pastojau. Šio įvykio laukiau ilgiau nei tikėjausi, kad tai įvyktų, teko gydytis. Todėl labai gerai mačiau, kad darbas, kuriame dirbau, nebuvo lankstus šeimai, ypač jeigu nori daryti karjerą.
Nusiteikiau niekuo nesipiktinti, nes grįžti buvo mano sprendimas, aš noriu gyventi Lietuvoje.
Bendraudama su kitomis mamomis supratau, kad dauguma jaučiasi panašiai, kaip aš, ypač Lietuvoje, kur motinystės atostogos gana ilgos ir yra laiko pagalvoti, ko aš iš tiesų nori. Daug mamų po vaikelio gimimo nori pakeisti veiklos sritį ar pradėti savo veiklą, dirbti lanksčiau, laisviau, tačiau trūksta žinių, palaikymo, bendruomenės.
Balyje pati supratau, koks stiprus gali būti bendruomenės palaikymas. Matydamas kitų žmonių pavyzdžius ir pats supranti: jeigu jis tai padarė, galiu ir aš. Užsienyje tokių bendruomenių veiklioms mamoms tikrai yra, pagalvojau, kad ir Lietuvos mamos nusipelno turėti tokią bendruomenę.
Platforma jungia mamas, kurios nori pradėti savo verslą ar individualią veiklą, nori gauti idėjų ir suprasti, ką jos galėtų daryti, arba jos jau turi verslus, bet nori juos perkelti į aukštesnį lygį, pritraukti daugiau klientų. Taip pat kviečiu ir tas, kurios jau turi patirties ir gali būti kaip mentorės. Jos taip pat atras šioje bendruomenėje naudos sau.
Dabar populiarūs įvairūs pavieniai kursai, bet aš orientuojuosi į tęstinumą, kadangi tuomet žmogus auga labiau. Būtent todėl įsteigiau narystę. Savo narėms platformoje esame paruošę kursus su įvairių sričių ekspertais. Kiekvieną mėnesį bus pateikiamas kursas vis nauja tema – kaip įforminti savo verslą, kaip išnaudoti socialinius tinklus, užsiimti rinkodara ir pan. Temos parinktos taip, kad būtų aktualios ir toms, kurios pradeda, ir toms, kurios jau turi verslus. Mėnesio pabaigoje suteikiama galimybė užduoti klausimus ekspertui nuotolinės konferencijos metu.
Taip pat rengsime įvairius renginius, kol kas – virtualioje erdvėje, o vėliau mano svajonė susitikti įdomiose vietose, pristatyti sėkmingas, įkvepiančias mamas, kurios galėtų pasidalinti praktiniais patarimais. Pagaliau kiekviena mama turi savo profilį, jos visos gali matyti kitas mamas, rašyti joms žinutes, klausti patarimų, yra atskiras forumas, kuriame galima diskutuoti. Tai saugi erdvė augti ir tobulėti.
Kodėl tai darau? Kaip ir kiekvienam žmogui, norisi kažką palikti šiame pasaulyje. Ir man kilo tokia mintis.
Labai tikiu šia idėja, šis projektas man atėjo iš širdies. Mano svajonė po metų susirinkti platformos vienerių metų renginyje ir išgirsti, kad bent kelios mamos pakeitė savo gyvenimą. Tai man būtų didžiausias pasiekimas.
