Užtat šiandien šeima drąsiai kalba apie pagalbinį apvaisinimą ir visus su tuo susijusius dalykus bei kviečia šeimas nebijoti kreiptis pagalbos.
„Nevaisingumas tokia didžiulė stigma, gėda ir baimė mūsų šalyje. Taip neturėtų būti“, – sako Agnė.
Anksčiau moteris gyveno ir siekė karjeros Danijoje, Kopenhagoje. Dirbo tarptautinėje muzikos leidybinėje kompanijoje licencijavimo vadove visai Baltijos ir kitoms rinkoms, o apie ją rašė žinomi Lietuvos žurnalai, ir ne tik. Tačiau šiandien Agnė atvira – didžiausia jos karjera ir laimė yra šeima – vyras Mindaugas ir trys nuostabios mergaitės - Mėja, Elija, Juna, kurioms jau aštuoni mėnesiai.
Tiek nuo mergaičių, tiek nuo tėvų veidų nedingsta šypsenos – jie visi atsipalaidavę, ramūs, todėl vaikų auginimas šeimai tikras malonumas, kasdien dovanojantis begalę atradimų.
Grįžusi į Lietuvą sutiko būsimą vyrą
„Grįžau organizuoti mamos penkiasdešimtmečio šventės ir likau Lietuvoje ilgiau nei įprastai. Taip ir susipažinome su Mindaugu. Kurį laiką gyvenome skirtingose šalyse, vienas kitą lankydavome, kol galiausiai vyras nusprendė mesti darbus ir persikraustyti Kopenhagą. Visgi vėliau apsisprendėme dėl nepatogiai besiklostančių aplinkybių grįžti į Vilnių.
Dėl to, kad ilgą laiką gyvenau užsienyje, buvau visai pamiršusi Lietuvą, nežinojau, kas čia vyksta. Atrodė, kad mano gimtinė tokia, kokią ją palikau prieš dešimt metų.
Tačiau ilgainiui supratau, kad klydau ir pagalvojau, kodėl gi negrįžus? Tiesa, dabar gyvename Kaune, nors iš pradžių labai nenorėjau. Šiandien aš labai džiaugiuosi šiuo miestu.
Apie ilgalaikę emigraciją negalvoju, tačiau apie laikiną, man atrodo, būtų puiki patirtis visai mūsų šeimai ir vaikams“, – savo mintimis dalinasi Agnė, su vyru Mindaugu kuriant ateitį jau šešerius metus.
Trynukės gyvenimą kaip reikiant pakoregavo
„Viskas prasidėjo nuo to, kad nusprendę susilaukti vaikų ir grįžę į Lietuvą supratome, kad ne viskas taip paprasta. Kurį laiką negalėjau pastoti. Kadangi jau daugiau kaip metus stengėmės susilaukti kūdikio, nusprendėme apsilankyti pas vaisingumo specialistus. Ištyrę mus su vyru, jie atrado tam tikrų problemų, pavyzdžiui, kad man ne visada vyksta ovuliacija, todėl sunku pastoti. Buvo nuspręsta daryti intrauterininę inseminaciją“, – pasakoja Agnė.
Viskas taip sutapo, kad būtent tuomet ji išėjo iš darbo ir galėjo pradėti gydymą, susitelkti ties šeimos planavimu bei ramiai pradėti IUI procedūras.
Pora sako, kad po ketvirtos šios procedūros jau galėjo džiaugtis – Agnė pastojo, o neilgai trukus, jau po penkių savaičių jie sužinojo, kad užsimezgė net trys gyvybės.
„Aš taip apsidžiaugiau! Kai pasidarai nėštumo testą, o jis teigiamas, dar nežinai, kokia situacija, ar viskas gerai, juk nėštumas gali būti ir negimdinis. Kai patvirtino, kad viskas gerai, buvome devintame danguje“, - pasakoja Agnė.
„Agnė iš pat pradžių buvo garantuota, kad laukiasi trijų berniukų, todėl sakė, kad tikrai reikės ir ketvirto vaikelio – mergaitės“, – juokiasi trynukių tėtis Mindaugas. Tiesa, pora neatmeta galimybės, kad ateityje dar tikrai norės turėti ir daugiau vaikų.
Moteris prisimena, kad lankydamasi pas specialistus sulaukdavo nuomonės, kad geriau būtų buvę dvyniai ar vienas vaikelis, nes trynukus išnešioti rizikinga: „Žinau, kad yra porų, kurios renkasi selekciją ir pasilieka vieną kūdikį, tačiau mes apie tai net negalvojome. Teko girdėti, kad kai kurie gėdijasi, kadangi trynukai jau išduoda, kad tai – pagalbinis apvaisinimas.
Aš nebijau kalbėti apie tai, kad susilaukėme vaikų su pagalba garsiai – gal tai padės ir kitiems nebijoti, pasiryžti. Yra ir tokių atvejų, kai žmonės pasistato automobilius kuo toliau nuo vaisingumo klinikos, kad tik niekas nesužinotų ir neįtartų, kad jie ten lankosi, arba nesako seneliams, kaip anūkai atėjo į šį pasaulį.“
Aš nebijau kalbėti apie tai, kad susilaukėme vaikų su pagalba, garsiai – gal tai padės ir kitiems nebijoti, pasiryžti.
Pagalbinis apvaisinimas Lietuvoje apipintas gėda ir stereotipais
Pasak Agnės, mūsų šalyje yra daug stereotipų, noro būti visiškai idealiems ir tobuliems: „Tu esi tikra moteris ir tikras vyras tik tada, jeigu esi vaisingas ir tau nereikia pagalbos. Toks įsitikinimas ir visuomenės nuomonė sukelia daug problemų ir sumaišties.
Kiek kalbu su panašaus likimo poromis, tai dažniausiai sunku nusivesti vyrą į konsultaciją, o kiek teko susidurti ir girdėti, dažnai būtent vyrai turi problemų, tačiau apie tai kalbėti vengia ir gėdijasi.“
Pora kalba ir apie tai tiek inseminacija, tiek pagalbinis apvaisinimas kaip reikiant patuština kišenes, nors jau minėta inseminacija kainuoja gerokai mažiau.
„Mes, pavyzdžiui, pradėjome nuo kokių 400–500 eurų per mėnesį, o baigėme su didesne suma, kadangi kainos šioje srityje kilo labai greitai. Be to, Kaune procedūros nebebuvo daromos, teko važiuoti į Vilnių, derinti su darbo reikalais“, – prisimena Mindaugas.
„Mes net negalvojame apie selekciją – žinojome, kad gimdysiu, auginsim – tai buvo svajonės išsipildymas. Man sakė, kad bus sunku išnešioti, tačiau viskas vyko kaip pagal planą: jaučiausi gerai, manęs nepykino, tačiau pilvas, sulaukus penkių mėnesių, atrodė lyg 9, o kai jau turėjau gimdyti, pilvo siena atrodė lyg sulaukus 11 nėštumo mėnesio“, – sako Agnė.
Kiekviena diena – meilė ir darbas be sustojimo
Trynukės gimė 34 nėštumo savaitę, vyras, žinoma, dalyvavo gimdyme ir laikė ranką.
„Tą dieną buvo apsiniaukę, tačiau kai atėjau į palatą, nušvito saulė. Iš tos baimės buvau labiau džiaugsminga nei stresuota. Iš pradžių po cezario pjūvio buvau reanimacijoje, o vaikai inkubatoriuje, tačiau situacija sparčiai gerėjo, mažylės pačios kvėpavo, pradėjo valgyti. Pati maitinau tris mėnesius, tačiau išmaitinti buvo tikrai sudėtinga misija – juk jos trys, o kol nusitrauki pienelio, praeina nemažai laiko – nespėdavau, užtat vėliau perėjome prie mišinukų“, – sako Agnė.
Mindaugas pritaria, kad jau ligoninėje jie gyveno pagal grafiką, ir tai labiausiai padėjo šeimai viską susidėlioti nuo... iki – nuo maitinimo iki miegojimo grafiko.
„Pavyzdžiui, dar iki dantukų dygimo jos eidavo miegoti 7 vakare, keldavosi ryte 6, o pavalgiusios pieno dar pamiegodavo iki 9 val.“, – sako Agnė. Būtent grafiko laikymasis padėjo šeimai nepervargti ir netgi išvengti ilgų bemiegių naktų.
Jau ligoninėje jie gyveno pagal grafiką ir tai labiausiai padėjo šeimai viską susidėlioti nuo... iki – nuo maitinimo iki miegojimo grafiko.
Pirmomis dienomis po gimdymo Agnę kamavo aukštas kraujo spaudimas, anemija, todėl ji negalėjo pasirūpinti dukrelėmis, kol nepasijaus geriau. „Kol nueidavau iki mergaičių, keliai linkdavo, todėl labai jaudinausi, kad aš, mama, negalėsiu jomis pasirūpinti. Tuo metu visus darbus perėmė Mindaugas, ir seselių buvo vadinamas vyru iš Raudonosios knygos (juokiasi).
Kadangi mažylės gimė balandį, daug laiko praleisdavome lauke, važiuodavome prie jūros. Ir dabar susidarome sistemą, turime taisykles, niekas nevyksta ekspromtu, todėl taupome laiką ir greitai išsiruošiame tiek į lauką, tiek į kokią kelionę. Pavyzdžiui, vasarą mes į lauką išeidavome per 25 minutes.
Smagu matyti, kaip dukros keičiasi, matyti, kaip jos auga – kiekvienas etapas mums suteikia labai daug džiaugsmo. Apie darželį net negalvojame, nebent po ketverių ar penkerių metų. Socialinis faktorius šiuo atveju mums nėra labai svarbus, kadangi jos ir taip trise. Mes turime, ką veikti, ir tų veiklų paaugusioms mergaitėms yra tikra gausybė - baseinas, kūrybiniai būreliai, žaidimų kambariai...
Ar negalvoju sugrįžti į darbus? Tai, ką dabar darau, man yra pats geriausias darbas, didžiausias karjeros pasiekimas. Gal dėl to, kad man jau 33-eji, ir motinystė visai kitokia nei kad būtų buvusi prieš dešimt metų. Be to, aš jau pasiekiau karjeros, buvau pastebėta, todėl man didžiausias paaukštinimas karjeroje yra mamos pareigos, o vėliau, ateityje, bus matyti, ką darysiu, nes žinau, kad biuro darbo nenorėčiau, tačiau mielai kurčiau savo verslą, galbūt net kažką susijusio su vaikais. Pauzės šiuo metu nėra – tai kaip besisukanti karuselė“, – savo mintimis dalinasi Agnė.
Laime ore
„Mes esame be galo laimingi, kadangi labai troškome vaikų. Esame apsvaigę, kad turime šeimą, gerai sutariame, o dukros matys tokį pavyzdį. Kadangi mes laimingi ir atsipalaidavę, ir mūsų dukros laimingos, joms nieko netrūksta.
Vyras labai padeda – man tikrai pasisekė. Esame komanda, o visi nesutarimai ir pykčiai prasideda tada, kai viskas paliekama tik moteriai. Mindaugas kaip tik mane visur išleidžia ir net stumia – tai į kirpyklą, tai į masažą ar susitikti su draugėmis, nes kuo puikiausiai susitvarko vienas“, – sako Agnė.
Mergaitės jau pilvelyje išsiskyrė savo charakteriais. Vyriausioji Mėja – ramuolė, mėgsta miegoti, svajoklė, Elija – mėgdavo pasidemonstruoti, reikalauja daug dėmesio, jai patinka maivytis, Juna – aktyvi sportininkė.
Dėmesio šeima sulaukia tikrai daug. Kaip pastebi Agnė ir Mindaugas, lietuviai tikrai nėra kuklūs pasidalinti savo komentarais ir patirtimi, pavyzdžiui, kad auginti tris vaikus vienu metu – tikras vargas.
„Mums tai nėra vargas, o iš kitos pusės, neturiu su kuo palyginti. Istorijų juk yra įvairių. Viskas priklauso nuo šeimos, vyro, žmonos, psichoemocinės būsenos. Mes laukėme, planavome, tam ruošėmės ir esame tikrai laimingi“, – džiaugiasi Agnė ir Mindaugas.
