Išskirtinius paminklus kurianti įmonės „Vienuolių akmenys“ atstovė Daiva Švobienė sako, kad artimo žmogaus kapavietės tvarkymas Lietuvoje tampa vis svarbesnis.
„Vis mažiau sutinkame žmonių, kurie galvoja taip, kad reikia tiesiog sutvarkyti ir pamiršti tą reikalą. Esą tai tik tradicija, pareiga ir per daug nėra svarbu, koks tas paminklas bus. Ne, šiandien vis daugiau klientų ateina ieškodami išskirtinių sprendimų, jie nori sukurti ne šiaip kapavietę, o vietą, kuri primintų artimą žmogų, kur norėtųsi būti, kur atvykus būtų galima pabendrauti, pajausti ryšį su išėjusiu žmogumi“, – sako D.Švobienė.
Išskirtinis – nebūtinai didelis ir brangus
Ji neigia mitą, esą išskirtiniai paminklai skirti tik turtingiems ar žinomiems žmonėms. Darbo praktikoje ji mato, kad išskirtinio artimo žmogaus įamžinimu domisi vis daugiau žmonių. Svarbiausias darbas šiame procese – pokalbis.
„Vis daugiau žmonių ateina prašydami sukurti išskirtinį, unikalų paminklą artimam žmogui, bet nežinodami, koks jis turėtų būti, neapgalvoję jokios vizijos. Tuomet mes bendraujame, kalbamės. Tai labai svarbi mūsų darbo dalis. Stengiuosi sužinoti, koks tas išėjęs žmogus buvo, kokias spalvas jis mėgo, kokius simbolius. Pavyzdžiui, pastaruoju metu stebime tendenciją, kad vis drąsiau lietuviai renkasi, atrodytų, ne tokias kapavietėms įprastas spalvas, kaip kad žalia, raudona, ruda, auksinė.
Kartais žmonės galvoja, kad išskirtinis paminklas turi būtinai būti didelis, o tuomet, žinoma, ir brangus. Taip, tai nėra pigi paslauga, bet unikalų paminklą galima sukurti ir minimaliomis lėšomis. Tai nebūtinai turi būti didžiulė statula. Kuriami ir maži, simboliniai, kuklūs paminklėliai, kurie nėra nė kiek prastesni“, – sako D.Švobienė.
Populiarėja kalvystės darbai
D.Švobienė sako, kad nors daugelis mano, kad paminklas būtinai turi būti akmeninis, tai taip pat nėra griežta taisyklė.
„Kapavietėse šiandien atsiranda vis daugiau kalvystės darbų. Tai labai pastebima tendencija. Vis daugiau žmonių ieško išskirtinių formų, atspindinčių artimo žmogaus atminimą. Paminklas šiandien nebūtinai turi būti iš akmens. Taip, jo pasirinkimas taip pat labai platus. Plečiasi ir plokščių raštų, spalvų pasirinkimas. Tačiau kartu šalia vis dažniau atsiranda ir kalvystės darbai, kurie suteikia kapavietei išskirtinumo. Kalvystės darbais galima perteikti tiek subtilumą, teik gležnumą, tiek tvirtumą, atsižvelgiant į tai, koks buvo žmogus.
Vis labiau populiarėja ir lietuvių tautiniai simboliai, elementai. Ypač šeimos kapavietėse, kurios pastaruoju metu taip pat vis labiau populiarėja. Tai rodo, kad vis daugiau žmonių atsigręžia į savo šaknis, nesivaikoma kažkokių užsienio madų. Man atrodo, kad tai labai gražu.“
Norus padiktuoja iš ano pasaulio
„Vienuolių akmenys“ atstovė pataria, kad renkantis išskirtinį paminklą, pirmiausia reikia galvoti apie išėjusį žmogų.
„Kartais, kai užsakinėjamas paminklas, jį renka visa šeima, kyla įvairių diskusijų, nes vieniems gražiau vienokie, kitiems – kitokie sprendimai. Visada primenu, kad turime galvoti ne tai, ko aš norėčiau, o ko būtų norėjęs žmogus. Paminklas turi priminti ir atspindėti jį, jo dvasią, pomėgius. Jeigu tai buvo kuklus žmogus, siūlau rinktis kuklių, minimalistinį paminklą. Jeigu tai labai ryškus, daug pasiekęs žmogus, ir paminklas gali pabrėžti jo gyvenimo kelią“, – sako paminklų kūrėja
Ji sako, kad jos darbe klysti negalima, nes su anapusiniu pasauliu geriau nejuokauti: „Visuomet atvirai kalbuosi su klientais, pasakau jiems, ką galime išpildyti, ko ne. Patariu, kokias plokštes geriau rinktis, kurios gal mažiau kokybiškos. Mūsų darbe geriau nemeluoti žmonėms, juk dirbame su anapusiniu pasauliu.
Nors labai daug žmonių, kurie kreipiasi į mus, sako, kad yra netikintys. Bet tai kartais pasikeičia. Būna atvejų, kai patys artimieji žmonėms ir perduoda žinią.
Štai buvo istorija, kai į mus kreipėsi moteris, kuriai teko palaidoti labai jauną savo vyrą. Jo mama visuomet norėjo atgulti šalia sūnaus. Taip ir buvo sutarta. Bet po kurio laiko, jau išėjusio vyro sesuo paprieštaravo, kad mama ten atgultų ir palaidojo ją kito miestelio kapavietėse. Prieš laidojant mamą, žmonės nuvažiavo sutvarkyti ir to jau seniai mirusio vyro, jos sūnaus, kapą, o kai ten užsuko jau po laidotuvių, kape rado ploną gilią skylę, lyg su grąžtų kažkas būtų pragręžęs. Gal mama visgi atgulė šalia savo sūnaus?“
Kurti įkvepia žmonės
D.Švobienė, kalbėdama apie savo darbą, sako, kad ji nėra pardavėja, ji padeda žmonėms įamžinti jų artimų žmonių atminimą. Tam neužtenka tik pasiūlyti akmenį ar plokštę.
„Mes nestatome paminklų, nedengiame kapaviečių plokštėmis, mes padedame žmonėms įamžinti jų artimo žmogaus atminimą. Kiekvienas žmogus žemėje praėjo savo kelią, turėjo savo istoriją. Paminklas ir pasakoja tą istoriją.
Kai bendrauju su žmonėmis, kiekviename jų pamatau kažką kitokio. Dažniausiai kai artimieji papasakoja apie išėjusį žmogų, kai daugiau apie jį sužinau, kyla vizija, kas galėtų atspindėti jo žemišką kelionę kapavietėje. Kartotis neįmanoma, nes kiekvienas tų žmonių buvo kitoks ir išskirtinis“, – sako paminklų kūrėja.