Tačiau vienas iš būdų išsiskirti taikiau ir išlaikant pagarbą vienas kitam – mediacija. Jau kelerius metus mediatore dirbanti viešosios įstaigos „Biuras Pactum“ direktorė Odeta Intė sako, kad mediacija padeda vėl „kalbėti viena kalba“, o retais atvejais sutuoktiniai netgi nutaria vis tik pamėginti išsaugoti santuoką.
Mediatoriai – santykių kalbos „vertėjai“
„Pirmiausia mediacija – tai galimybė susitarti patiems. Ne institucijos, ne teismas priima sprendimą, kaip žmonės, kurie skiriasi, pasidalins turtą, bet patys sutuoktiniai dėlioja įvairias galimybes ir atranda sprendimus, kurie geriausiai atitinka jų interesus“, – sako įvairiose Lietuvos savivaldybėse jau kelerius metus mediatore dirbanti Odeta Intė.
Ji svarsto, kad kai blaivų protą užtvindo pyktis ir nuoskaudos, pora tarpusavyje nustoja bendrauti, o mediatorius tokiu atveju tampa „vertėju“ – jis pakartoja žmonos ar vyro išsakytas mintis ir pasitikslina, ar antroji pusė taip pat jį ar ją suprato.
„Mediacijoje jie išgirsta vienas kito mintis ir galbūt supranta priežastis – dėl ko visa tai vyksta“, – sako O.Intė.
Pirmiausia mediacija – tai galimybė susitarti patiems.
Pašnekovė pripažįsta, kad ten, kur konflikto priežastys glūdi santykiuose, skirtingose vertybėse, mediatoriui praverčia psichologinių žinių bagažas, tačiau iš tiesų mediatoriumi gali tapti bet kokios srities aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintis žmogus, išklausęs specialius kursus ir išlaikęs mediatorių egzaminą.
„Kartais juokauju, kad mediatorius turi būti tarsi supermenas – turėti ir psichologinių, ir socialinių žinių, jei mediacija skiriama kokiems nors verslo ginčams – dar ir ekonominių. Šiai paslaugai teikti reikalingas visų mokslų mišinys. Numatyti pakankmai griežti reikalavimai mediatoriams, bet pagalvokite – jie atlieka labai svarbų darbą: juk neturėdami reikiamų įgūdžių konfliktą gali tik dar labiau pagilinti“, – sakė O.Intė.
Šeimos krizė – tai ir pavojus sugriūti, ir galimybė viską pradėti iš pradžių
Penkiose savivaldybėse dirbanti mediatorė sako, kad kai sutuoktiniai supranta mediacijos esmę – noriai šia paslauga naudojasi. Kai kurios savivaldybės kartu su paslaugų šeimai paketu, finansuoja ir kelias valandas mediatoriaus darbo, taigi, besiskiriančios šeimos paslaugą gauna nemokamai.
„Šeimos supranta, kad pirmiausia tai yra galimybė be karo išspręsti konfliktą. Kartais jos įvertina ir konfidencialumą – ypač mažesnėse savivaldybėse žmonėms norisi apsaugoti privatų šeimos gyvenimą. O nuėjus į teismą, užsakius advokatų paslaugas, tai darosi sunkiau“, – kalbėjo pašnekovė.
Tai yra galimybė be karo išspręsti konfliktą.
Mediacijos metu susitinka tik pora ir mediatorius ir, pasak Odetos Intės, retsykiais pasitaiko atvejų, kai pagaliau išsiaiškinę vienas kito nepateisintus lūkesčius sutuoktiniai nusprendžia likti kartu.
„Kartais atrodo, kad tam tikru gyvenimo momentu žmonės nustoja buvę vyru ir moterimi. Jie tampa „tėčiu“, „mama“, „vyru“, „žmona“ – kas pinigus uždirba, kas namus tvarko, kas vaikais rūpinasi. Įsijautę į kitus vaidmenis jie vienas kitą pamiršta, neberodo vienas kitam jokio dėmesio – natūralu, kad tai kaupiasi ir galiausiai kyla krizės“, – sako mediatore dirbanti moteris.
Ir čia pat primena, kad kinų kalboje hieroglifas, vaizduojantis žodį „krizė“, turi ir kitą reikšmę – „galimybė“.
„Manau, kad mediacija tai ir įprasmina: šeima ateina pavojingoje situacijoje, tačiau jie turi galimybę – arba išlikti šeima, arba pripažinti, kad nepavyko, tačiau išsiskirti kaip du vienas kitą gerbiantys žmonės, kad galėtų bendrauti ateityje. Juo labiau, kad jei jie turi vaikų, jie bus priversti bendrauti“, – sako O.Intė.
Dalybose dėl turto ir pasimatymų su vaikais padeda rasti netipinių sprendimų
Matyt, skaudžiausi klausimai – dėl vaikų. Kiekvienas iš tėvų nori toliau matyti savo atžalą, tačiau kai išsiskiriama piktuoju, neretai buvusiam sutuoktiniui keršijama būtent juodinant jo santykius su vaiku.
„Teisme dažniausiai viskas sprendžiama įprasta tvarka: su vienu iš tėvų vaikas gyvena, su kitu – bendrauja savaitgalį arba vieną dieną per savaitę. Viskas. Mediacijos metu mes svarstome, koks variantas būtų priimtinesnis abiems tėvams. Vaikus statome į centrinę poziciją. Ir tuomet ieškome išeičių, kurios kartais gali būti netipinės. Pavyzdžiui, tėtis gali vaikus nuvežti į būrelius, jei mama tuo metu dar dirba. Arba nuvežti į mokyklą, paimti iš mokyklos – atskirai gyvenančio tėvo vaidmuo vaiko gyvenime gali išlikti labai aktyvus, nežiūrint to, kad šeima išsituokė“, – pavyzdžius vardijo pašnekovė.
Mediacijos metu mes svarstome, koks variantas būtų priimtinesnis abiems tėvams.
Įvairių sprendimų ieškoma ir dalijantis turtą. Teismas standartiškai viską, kas užgyventa santuokoje, riekia pusiau. Tuo metu mediacijoje sutuoktiniai gali išsakyti savo argumentus, kodėl vienam galbūt labiau reikėtų buto, kitam – automobilio.
„Į teismą nuėję žmonės dažniausiai užima „kovines“ pozicijas: „Man reikia!“. Tačiau kai iš tiesų išgirsti kito žmogaus nuomonę, arba paaiškini, kodėl tau tas turtas yra toks svarbus, kitas asmuo pradeda svarstyti: „Galbūt iš tiesų tas automobilis reikalingesnis buvusiai žmonai?“ Tai tarsi naujo tilto statymas tarp dviejų žmonių, padėjimas vienam kitą išgirsti“, – sakė mediatorė.
Kaip vyksta mediacija?
Odetos Intės teigimu, per pirmąjį susitikimą mediatorius paaiškina, kas tai yra mediacija, kokios yra šio proceso taisyklės, kodėl svarbus savanoriškas dalyvių dalyvavimas.
„Jei žmonės nenori susitarti, tai joks mediatorius, koks profesionalas jis bebūtų, jų neprivers susitarti. Mediatorius taip pat paaiškina konfidencialumo svarbą ir tai, kad šiuose pokalbiuose svarbu būti sąžiningiems. Tada mediatorius pakviečia šalis pasisakyti, kodėl jie čia atėjo, kokie yra jų lūkesčiai, kokie sunkumai, su kuriais susidūrė“, – paaiškino pašnekovė.
Mediatorius apibendrina, perfrazuoja sutuoktinių išsakomus argumentus ir kaskart pasitikrina, ar visi susitikimo dalyviai vienodai suprato tai, kas buvo pasakyta.
„Turbūt kiekvienam yra tekę patekti į tokią situaciją, kai po susirinkimo su kolega daliniesi įspūdžiais ir svarstai – ar tikrai mes buvome kartu tame pačiame susirinkime? Kiekvienas žmogus išgirstą informaciją priima ir interpretuoja savaip, perleidžia per savo „filtrą“. O šeimos ginčuose, įsiskaudinus, interpretacijų tikrai gali būti visokių, todėl mediatoriaus tikslas yra pasitikrinti, ar tikrai visi supratome, apie ką kalbame“, – sako Odeta Intė.
Paprastas pavyzdys – vaiko poreikiai. Abu tėvai tvirtins, kad patenkinti vaiko poreikius yra svarbu – tačiau jie abu skirtingai supranta šiuos poreikius. Mediatoriui svarbu vesti ginčo dalyvius iš konflikto, ieškant bendrysčių ir sąlyčio taškų.
„Visuomet porai siūlau sakyti pačius netikėčiausius sprendimus. Gerai išdiskutavus neretai tie, iš pirmo žvilgsnio neišmintingi sprendimai, tampa labai gera išeitimi“, – pabrėžia pašnekovė.
Taikos sutartis prilygsta teismo sprendimui
Dar vienas mediatorių taikomas metodas – „realybės efektas“. Nes galima sutarti dėl įsipareigojimų, atsakomybių ir lyg ir gražiai „pasidalinti“ iki šiol užgyventus vaikus ir turtą, tačiau kai ateina metas tai vykdyti realybėje, kyla naujas konfliktas. Odeta prisimena porą, kur moteris nusprendė su dviem vaikais išsikraustyti į užsienį. Vyras tam labai prieštaravo. Tačiau galiausiai buvo sutarta, kad vaikai du kartus per metus parskris į Lietuvą. Vieną kelionę apmokės tėtis, kitą – mama. Iš pirmo žvilgsnio – labai sąžiningas ir logiškas susitarimas.
„Tačiau artėjant pirmosios kelionės laikui tėtis man skambina ir sako: „Turim bėdą“. Pasirodo, jie susikivirčijo, kuris pirmas apmokės pirmąją kelionę. Todėl nuo šiol visada klausiu mediacijos dalyvių: gerai, įsivaizduokite, štai turime taikos sutartį ir kaip jūs ją nuo rytojaus įgyvendinate?“ – patirtimi dalinasi mediatorė.
Kai sutartis „tampa kūnu“ sutuoktiniai su ja keliauja į teismą.
Kai sutartis „tampa kūnu“ sutuoktiniai su ja keliauja į teismą. Kaip teismas šią sutartį traktuoja?
„Porai visuomet dar pasiūlau pasikonsultuoti su teisininkais, kad ta taikos sutartis būtų teisinga jų abiejų atžvilgiu. Po šios konsultacijos sutuoktiniai kreipiasi į teismą, teismas patikrina, ar susitarimas neprieštarauja kokiems nors teisės aktams ir taikos sutartį patvirtina.
Tokiu atveju ši sutartis prilygsta teismo sprendimui. Ir jei kažkuris iš buvusių sutuoktinių vėliau atsisako vykdyti kuriuos nors sutarties punktus, tas, kurio teisės pažeistos, gali kreiptis į teismą, taip pat – į antstolius dėl privalomo sutarties vykdymo“, – paaiškino Odeta Intė.
Mėgstamos gėlės – pirmąkart po penkiolikos metų drauge
Ar pakankamai greitai pavyksta bent jau dalinai sutaikyti dvi konfliktuojančias, įsiskaudinusias puses? Mediatore dirbanti pašnekovė sako, kad prireikia nuo kelių susitikimų iki kelių mėnesių.
„Ilgiausia mano turėta mediacija truko 7 mėnesius. Tačiau viskas užtruko todėl, kad paaiškėjo, jog vienam iš jos dalyvių yra gili depresinė būsena. Mano nuomone, tokioje būsenoje nėra sąžininga spausti žmogų priimti kažkokius sprendimus. Sutarėme, kad bus suteikta psichologinė pagalba ir tik tuomet tęsime procesą. Taigi, po kelių mėnesių grįžome į mediaciją“, – prisiminė pašnekovė.
Jos teigimu, bet kurios skyrybos – skaudus ir sudėtingas procesas. Tačiau sėkme ji laiko tuos atvejus, kai net vienas nuo kito kuo toliau atsisėsti norėję žmonės, prieš išeidami bent jau paspaudžia vienas kitam rankas. Odetą Intę itin sujaudino atvejis, kai penkiolika metų pragyvenus santuokoje vyras tikino, kad rūpinasi žmona, kartais dovanoja jai gėlių, o žmona atšovė, jog šis net nežinantis, kokios gėlės jai patinka.
„Vyras atrodė pasimetęs. Tuomet ji atskleidė, kokias gėles mėgsta. Tą dieną, kai pasirašinėjome taikos sutartį, vyras atnešė ir įteikė jai šių gėlių. Net ir prisiminus šią situaciją vis dar kūnu nubėga šiurpuliukas – skyrybos vis tiek įvyko, tačiau vyras parodė, kad nesvarbu kas buvo, yra dėkingas už tuos kartu nugyventus metus“, – kalbėjo mediatorė.
Tarpusavio rietenose pamiršta, ką išgyvena vaikai
Odeta Intė anksčiau yra dirbusi vaiko apsaugos sistemoje ir tapti mediatore ją paskatino suvokimas, kad dauguma vaikų psichologinių problemų, paauglystės maištų, savęs žalojimo atvejų kyla iš sudėtingos situacijos šeimoje. Tai neretai būna tiesiog tėvų tarpusavio santykių pasekmė. O tėvai neretai keršija buvusiam sutuoktiniui pasitelkdami judviejų atžalą, pavyzdžiui, neleidžia buvusiam sutuoktiniui matytis su vaikais, nevykdo teismo sprendimo, kuris įpareigoja suteikti tokią galimybę.
„Tuomet pradėjau daugiau domėtis skyrybų tema, ieškoti informacijos, kaip tai sprendžiama kitose šalyse ir atradau mediaciją. Institucija, kokia profesionali ji bebūtų, niekad neatras tokio gero sprendimo, kokį gali surasti pati pora“, – svarstė pašnekovė.
Šiandien mediatorė atskirai susitinka ir su besiskiriančios poros vaikais. Kartais tokių susitikimų metu gauta informacija parodo, kad tėvai įsijautė į tarpusavio rietenas ir net nesuvokia, kaip šioje situacijoje jaučiasi jų vaikas.
Kartais tėvai įsijaučia į tarpusavio rietenas ir net nesuvokia, kaip šioje situacijoje jaučiasi jų vaikas.
„Tai skaudu, bet džiaugiuosi bent, kad tai išgirdę iš pašalinio asmens tėvai pagaliau supranta, ką jie daro su savo vaiku ir nustoja taip rietis. Kartais tenka pasitelkti vaizdingų pavyzdžių. Sakau: „Įsivaizduokite, kad vaikas sėdi tarp jūsų. Ir, norite jūs to ar nenorite, pusė vaiko yra tėtės, ir pusė – mamos. Ir jei vaikas nuolat girdi, kad tėvas – šioks ir anoks, juk jis suvokia, kad tai pusė jo yra tokia bloga, netikusi“, – sako pašnekovė.
Praėjusiais metais Odetai Intei teko medijuoti 150-ies porų ginčus ir 10 porų po mediacijos nutarė nebesiskirti.
Nuo 2020-ųjų pradžios mediacija šeimos ginčuose taps privaloma.
Susitarti taikiai kainuos gerokai pigiau
Nuo 2020-ųjų pradžios mediacija šeimos ginčuose taps privaloma. Tai reiškia, jog sutuoktiniai, kuriems nepavyksta išsiskirti bendru sutarimu, turės kreiptis dėl mediacijos, tačiau, kadangi šis procesas paremtas savanoriška valia pabandę pasinaudoti mediacija ir nusprendę, kad šis metodas jiems netinkamas, galės grįžti į ginčus teismo salėje.
„Žmonės gali sakyti: „Tai mums netinka, ginčas – pernelyg gilus, aš visiškai nepasitikiu tuo žmogumi“ - ir grįžti į teismo salę. Ir netgi mediatorius gali užbaigti mediaciją matydamas, kad situacija nėra išsprendžiama taikiu būdu“, – sako Odeta Intė.
Mediatoriaus paslaugas kai kurios savivaldybės finansuoja iš šeimai skirtų paslaugų fondo. Taip pat nuo 2020 m. sausio 1 d. valstybė garantuoja nemokamas 4 valandų trukmės mediatoriaus paslaugas ginčo šalims, privalomosios mediacijos atveju, kai mediatorių skirs Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Jei per tiek laiko nepavyksta rasti sprendimo, bet šalys mato, kad mediacijos procesas krypsta teigiama linkme, besiskiriantieji gali savo lėšomis nusipirkti dar vieną ar kelias mediacijos sesijas. Mediatoriaus darbo valanda kainuoja vidutiniškai 30 eurų.
„Skyrybos, kiek man yra tekę girdėti, asmenims kainuoja nuo 500 iki kelių tūkstančių. Pasirinkus mediaciją, na, daugiausia, kiek gali tekti sumokėti, jei nesusitariama labai ilgai – po 200 eurų“, – sakė Odeta Intė.
Asmenys, susidomėję mediacija ar mediatoriaus veikla, daugiau informacijos apie tai gali rasti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos tinklalapyje.
