Gydytojas psichiatras psichoterapeutas, turintis 30-ties metų konsultavimo patirtį, medicinos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas, M. Romerio universiteto profesorius Eugenijus Laurinaitis sako, jog šis ryšys turi atsirasti, jo atsiradimo procesas ilgas ir itin įdomus, jį tyrinėja mokslininkai. Įdomus, nes jis pradedamas kurti nuo pirmųjų nėštumo dienų, visą nėštumo laikotarpį, o gimus vaikučiui į šį procesą labai anksti įsitraukia ir pats kūdikis.
– Kuo ypatingas nėštumo periodo laikotarpis?
– Jis apibrėžiamas gana paprastai: daugybė anksčiau buvusių svarbių dalykų nustoja buvę svarbūs ir svarbiu tampa kažkas, ką sunku apibūdinti. Šitas „sunku apibūdinti“ buvo pavadintas labai įdomiu terminu „revery“ – tai ypatinga psichologinė būsena, kurią galima būtų išversti į lietuvių kalbą kaip svajos. Svajos – tai tokia ramybės būsena, kurioje įvairūs vaizdiniai, kūno pojūčiai, mintys, žodžiai, garsai ar idėjos ateina į galvą ir išeina be jokio specifinio tikslo ir pastangų.
Paauglystėje mergaitėms tai būna labai neretai, kai jos atsisėda ruošti pamokų, pažiūri pro langą, paskui vėl pažiūri į sąsiuvinį ir mato, kad praėjo jau 3 valandos. Su vyriška logika galima būtų pagalvoti, kad čia yra tuščias laiko gaišinimas: kaip taip galima? Taip gali galvoti tik nesuprantantys pačios proceso esmės, o proceso esmė yra pasiruošimas visiškai naujai būsenai, tapsmu motina. Ir to buvimo motina patirties pirmą kartą pastojusi moteris neturi. Jos negalima išmokti iš pavyzdžio. Buvimas motina nėra mokėjimas elgtis su kūdikiu.
– Kai moteris pasiruošia buvimui mama, ar to pakanka būsimam jos ryšiui su kūdikiu? Kaip tas ryšys pasireiškia po gimdymo?
– Dažnai įsivaizduojama, kad kūdikio poreikiai – tai maistas, šiluma, švara. Iš tikrųjų yra ne taip, pagrindinis kūdikio poreikis yra ryšys. Tas ryšys jam užtikrina išgyvenimą. Tik tada, kai yra ryšys su kažkuo, kas juo rūpinasi ir jam atsidavęs, galima tikėtis, kad šitas kūdikis išaugs gavęs viską, ko jam paskui reikės – maistą, šilumą, švarą.
Dar daugiau. Mes, žmonės, išgyvenome tik todėl, kad esame ryšiui nuo pat gimimo programuoti. Mes išgyvenome todėl, kad gyvename grupėmis. Šitas mūsų per milijonus evoliucijos metų suformuotas orientacijos į ryšį atsinešimas tik gimus yra įrodytas.
Yra įrodyta, kad dviejų savaičių kūdikiai inicijuoja bendravimą su mama lygiai taip pat dažnai, kaip mama su kūdikiu! Maža to, jeigu jie pabando inicijuoti ir pamato, kad mama nepasiruošusi, jie sustingsta, bet sustingę nenustoja motinos stebėję. Stebi akių kampučiais, tas žvilgsnelis trunka 0,35 sekundes. Ir buvo nustatyta, kad jeigu kūdikis pastebi, jog mama pasiruošusi, jis vėl pradeda šėlioti.
Jūs pamąstykite, apie kokias sudėtingas funkcijas mes kalbame! Pirmas dalykas – pats poreikis turėti tikrą kontaktą; ne šiaip, kad motina būtų šalia, o kažkaip juo užsiimtų. Antras dalykas – žinojimas, kaip jį inicijuoti. Ir dviejų savaičių kūdikis jau moka tą padaryti! Jis moka nustatyti, ar mama atsakė, ar neatsakė. Ir jau visai stebėtina (mes galvojame, kad tai formuojasi žymiai vėliau), kad jis moka palaukti.
– Vadinasi, ryšiui su mama ruošiasi ir kūdikis?
– Tokiam specifiniam ryšiui ruošiasi abu. Kūdikis įsčiose nuo 4-to nėštumo mėnesio pradeda girdėti; pirmi garsai, kuriuos jis išgirsta, yra mamos širdies ritmas, po to – mamos peristaltika, dar po to – mamos balsas. Šitie trys garsai yra labiausiai raminantys kūdikį. Motinos puikiai žino, jog tam, kad kūdikis nurimtų, jį reikia priglausti prie krūtinės ir pabūti ramiai, kad ir motinos širdies ritmas būtų ramus, kad jis ramintų.
Moteris ruošiasi tapti motina per savo svajų procesą ir kuria savo sugebėjimą saugiai atspindėti kūdikiui jo įvairias būsenas.
O moters svajų periodas garantuoja pačios moters brendimą. Tai yra kūrimas savyje to, ko ji dar neturėjo. Tapsmas motina yra analogiškas vienoje pasakoje nuskambėjusiai užduočiai „eik ten – nežinau kur, atnešk tą – nežinau ką“. Reikia kurti tai, iš ko galiausiai, neaišku, kas bus. Galima kalbėti apie sauskelnes, palutes, mišinukus, tačiau nė viena moteris negali paaiškinti savo dukrai, kaip būti motina. Šitie dalykai didžiąja dalimi yra nesąmoningi. O jeigu nesąmoningi, vadinasi, žmogus nemoka įdėti jų į žodžius.
Tai buvimas kažkokia, kokios kūdikiui reikia. Šitas tapsmas yra tikra kūryba. Šitoj kūryboj labai svarbu galėjimas priimti kūdikį. Kūdikis nuo gimimo iki tam tikro amžiaus nesuvokia savęs kaip atskiros visumos, jis yra atsitiktinių būsenų, pojūčių, emocijų rinkinys. Tiktai motina savo atspindėjimo pagalba tvarko šitų netvarkingų pojūčių rinkinį į kažką tvarkingą. Moteris ruošiasi tapti motina per savo svajų procesą ir kuria savo sugebėjimą saugiai atspindėti kūdikiui jo įvairias būsenas.
TAIP PAT SKAITYKITE: 50 metų meilę puoselėjantys Danutė ir Kazimieras – apie tai, kas šeimoje svarbiausia. Darnaus gyvenimo receptai
Tik po mėnesio, pusantro kūdikis ima suvokti, kad motina reaguoja į jį visą, ne į kažkokias atskiras jo reakcijas. Ima formuotis, ką nelabai gražiai vadina „vokas aplink kūdikio asmenybę“, kas galiausiai tampa tuo „mano riba su ne aš“. Bendrai, „aš“ formuojasi tik santykyje su „ne aš“. Kūdikiui tas „ne aš“ yra kitas svarbiausias asmuo. Yra įrodyta, kad motina yra geriausias „kitas asmuo“ savo kūdikiui. Jeigu motinos dėl kažkokių priežasčių nėra, turi atsirasti kitas asmuo, kuris bus pasiruošęs būti tokiu pačiu kūdikį kuriančiu asmeniu.
– Koks gali užaugti vaikas, jeigu jis nejaus to ryšio su mama?
– Pirmieji santykio potyriai kūdikiui turi suteikti saugumo šiame pasaulyje jausmą. Yra keli esminiai dalykai. PIrma, reakcijos, kurios perteikia jausmą, kad pasaulis yra saugus, turi būti gaunamos pačioje pradžioje iš vieno asmens. Kūdikis negali suvokti daug asmenų vienu metu.
Aš turėjau vieną pacientę, kuri buvo iš pakankamai pasiturinčios šeimos, bet nepaprastai nerimastinga. Kai ji pastojo, ji jau nėštumo viduryje buvo susiorganizavusi pilną budėjimo visą parą postą – 4 slaugytojas nusisamdžiusi, kad jos prižiūrėtų būsimą vaikelį. Mes pradėjom kalbėtis, ką tam kūdikiui reikš tie keturi nuolat besikeičiantys veidai virš jo lovytės. Prieš gimdymą slaugytojų sumažėjo iki dviejų, o kai pagimdė, po mėnesio užteko ir vienos. Turi būti vienas globojantis asmuo.
Kitas svarbus dalykas, tai nebūtinai turi būti tobulas asmuo, ideali motina. Vienas psichologas įvedė tokį terminą „buvimas pakankamai gera motina“. Šis terminas buvo sukurtas Antrojo pasaulinio karo metu. Tuo metu jau buvo gerai žinomos tos psichoanalitinės idėjos, kad kūdikiui reikalingas ir tėvas, ir motina. Moterys, kurios laukėsi, o jų vyrai buvo kare, jautėsi labai nepasitikinčios savimi, kaip jos išaugins tuos kūdikius.
Žmogus be žingeidumo negali labai daugelio dalykų, jis negali mokytis, ieškoti naujos informacijos.
Tas terminas atsirado siekiant parodyti, kad jei tos moterys užaugo iki tokio amžiaus ir tokios savo psichologinės būklės, jog gali ištekėti, pastoti ir gimdyti, tai jos bus pakankamai geros mamos savo vaikams.
70 proc. kūdikio poreikių turi būti patenkinta, o apie 30 proc. nepatenkinta. Kodėl? Tam, kad jis suvoktų, jog kepti karveliai iš dangaus nekrinta. Kad yra dalykų, kurių nori, bet negausi.
Dažnai tėvai klausia, kaip vaikus auklėti? Atsakymas paprastas: poreikiai turi būti patenkinti, norai – išgirsti. Ką jūs su norais darysite – jūsų reikalas. Svarbiausia, mokėti atskirti norus nuo poreikių. Pagrindinis poreikis absoliučiai mūsų visų – jausti ryšį.
– Vadinasi, mama kurį laiką turi nuolat būti prie kūdikio?
– Vaikas turi augti su mama iki 3 metų. O paskui jis pasiruošęs eiti pas saviškius. Jam pasidaro įdomiau su tokiais pat, kaip jis, to paties ūgio.
Vienas psichologas įvedė terminą „prisirišimo teorija“. Prisirišimas susiformuoja per pirmuosius 12 mūsų gyvenimo mėnesių. Metukų amžiaus vaikui galima nustatyti jo prisirišimo stilių. Jeigu pagrindinis poreikis yra ryšys, tai jis duoda vaikui ženklą, ar pasaulis, į kurį jis atėjo, yra saugus. Todėl ir prisirišimas gali būti saugus ir nesaugus. Saugus prisirišimas reiškia, kad kūdikis išauga pakankamai pasitikintis, pakankamai gerai adaptuotas ir pakankamai gerai suvokiantis save patį.
Kai kalbam apie nesaugų prisirišimą, tai yra situacija, kai kūdikis, o paskui ir vaikas bijo savarankiškai eiti į pasaulį. Mama duoda vaikui suvokimą, į kokį pasaulį jis atėjo. Vadinasi, vaizdą apie pasaulį jis gavo kaip apie pavojingą vietą. Tada jis vengia savarankiškų veiksmų, vengia tyrinėti šį pasaulį ir, kas svarbu jo tolimesniame gyvenime, jis praranda žingeidumą, nes ieškoti žinių yra rizikinga. Žmogus be žingeidumo negali labai daugelio dalykų, jis negali mokytis, ieškoti naujos informacijos.
Tam pasikeitimui reikia ruoštis. Daugiau taip, kaip buvo iki tol, nebebus niekada. Net jeigu savo vaikelį savaitei paliksime kam nors, ta savaitė nebebus tokia pat, kaip per medaus mėnesį.
Dar yra trečia galimybė – nesaugus neprisirišimas. Kalbama apie vaikus, kurie negavo iš tėvų jokio stabilaus ryšio, jis negali prognozuoti, kas bus po ko, todėl kad tėvų reakcija kaip kontrastinis dušas – tai šilta, tai šalta.
Tokie vaikai, įrodyta, dažnai patiria smurtą namuose. Tokiam vaikui pasaulis yra nesaugus, prie jo negalima prisirišti. Jis jau nuo 1 metų šiame pasaulyje jaučiasi vienas.
Saugaus prisirišimo vaikų būna maždaug 70 proc., nesaugaus – apie 30 proc., iš jų nesaugaus neprisirišimo – iki 10 proc.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lektorė Jūratė Bortkevičienė apie emocijų reiškimą: „Nėra piktų vaikų – tik pikti tėvai“
– Ar vyras irgi turi ruoštis būti tėčiu?
– Tėvystei reikia ruoštis abiem – vyrui ir moteriai, nes jie abu reikalingi vaikui, tik jų vaidmenys yra skirtingi. Motina yra ta, kuri užtikrina saugumą kūdikiui, tėvas yra tas, kuris užtikrina saugumą abiem. Jis yra sargas ir atrama. Jis turi būti atrama moteriai, kai jai pasidaro per sunku. Tyrimai parodė, kad pirmoji atrama moteriai visgi yra jos mama. Parama, galėjimas atsiremti moteriai yra labai reikalinga.
Kalbant apie vyro vaidmenį, jis turėtų mokėti keistis lygiai taip pat, kaip moteris. Būsima motina keičiasi per tą svajų laikotarpį, vyras turi keistis suvokdamas, kad po to, kai gims kūdikis, sistema, kurioje jis gyveno, visai pasikeis. Su juo reikia kalbėtis, aiškiai pasakyti, kad buvo du, dabar bus trys. Tam pasikeitimui reikia ruoštis. Daugiau taip, kaip buvo iki tol, nebebus niekada. Net jeigu savo vaikelį savaitei paliksime kam nors, ta savaitė nebebus tokia pat, kaip per medaus mėnesį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis: „Stiprieji mano, kad viską gali išspręsti patys. Tai netiesa“
Todėl savo pacientams, kurie laukiasi vaiko, aš sakau: suvokite, kad auklėti reikės ne jį, o save. Savo vaikus mes auklėjame savo pavyzdžiu. Ne žodžiais – jie žodžių neklauso, jie žiūri. Tai jeigu mes norime, kad vaikai būtų šiek tiek geresni už mus, tai reikia patiems tapti geresniems už save. Žymiai sunkesnis darbas auklėti save, o ne savo vaikus.
Ir dar – noriu atsakyti į klausimą, kurio būsimi tėveliai sau neužduoda, o reikėtų: kam mes auginame vaikus? Kitiems, visai svetimiems žmonėms, kurių dabar net nepažįstam. Auginti mes turime juos taip, kad su tais visai svetimais žmonėmis jie būtų laimingesni nei su mumis.
Jeigu mes norim savo vaikams laimės, mes turime juos ne tik išauginti saugiais, bet ir pastumti juos saugiai tyrinėti pasaulį. Tai mūsų uždavinys. Tam reikia ruoštis dar nepagimdžius vaikų. Aš net sakyčiau, kad tam reikia ruoštis dar nepastojus.
