Pavyko paneigti stereotipus
Lietuvos neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ vadovė Asta Speičytė-Radzevičienė sakė, jog nuo 2012-ųjų, kada buvo įkurta asociacija, įvyko daug teigiamų pokyčių.
„Iki asociacijos įkūrimo Lietuvoje nebuvo jokios bendruomenės, kuri vienytų neišnešiotų naujagimių šeimas. Viešojoje erdvėje apskritai nebuvo galima rasti informacijos šia tema. Tas neišnešiotas naujagimis nebuvo matomas: niekas nežinojo, su kokiais iššūkiais jis ir jo šeima susiduria.
Vyravo labai daug stereotipų, kad neišnešiotas vaikelis yra kažkoks „ne toks“, kad kažkas su juo yra negerai. Buvo manoma, kad vaikai, gimstantys anksčiau laiko, yra nevisaverčiai. Pasigirsdavo nuomonių, jog neva kam išvis gelbėti tokias gyvybes, gal geriau tuos pinigus skirti kažkam kitam“, – komentavo A.Speičytė-Radzevičienė.
Tačiau, jos teigimu, kai 2014-aisias buvo inicijuotas paramos projektas „Ankstukai“, vyraujantys stereotipai po truputį ėmė nykti.
„Parodėme visuomenei, kad tie vaikai auga ir išgyvena, kad nors jiems reikia daug pagalbos pradžioje, ilgainiui jie gali pasivyti savo bendraamžius. Paneigėme stereotipą, kad neišnešioti vaikai yra nevisaverčiai. Mūsų visuomenė tapo jautresnė „ankstukų“ ir jų šeimų atžvilgiu“, – sakė ji.
Būti „ankstuku“ – ne stigma
Anot A.Speičytės-Radzevičienės, šiandien Lietuva yra viena inovatyviausių šalių, kadangi čia gaivinami vaikučiai, gimę nuo dvidešimt antros savaitės (palyginimui, Bulgarijoje – nuo dvidešimt šeštos), taip pat yra sudarytos palankios sąlygos neišnešiotus naujagimius apgyvendinti su mamomis.
„Aišku, yra tų iššūkių, kadangi pirmosiomis dienomis naujagimiai vis dar yra atskiriami. Tačiau mažais žingsneliais, bendradarbiaujant su gydytojais ir politikais, tos sąlygos gerėja.
Kitas dalykas, nors šalyje medicinos technologijomis iš dalies tikrai yra pasirūpinta, o šeimos jaučiasi daug užtikrinčiau, minkštųjų technologijų (psichologinės, emocinės pagalbos) – vis dar trūksta.
Mes siekiame, kad kiekviena šeima, kuri laukiasi naujagimio, galėtų susitikti su psichologu ar socialiniu darbuotoju, kad nauja gyvybė ateitų kaip įmanoma skaidriau, šviesiau, su meile – ir ne tik iš tėvų, bet ir iš personalo pusės. Taigi dar tikrai yra kur dirbti“, – komentavo asociacijos „Neišnešiotukas“ vadovė.
Ji pridūrė, jog asociacija kitais metais išleis istorijų knygą, kur savo patirtimis dalysis ankstukai: „Norime paskatinti kuo daugiau apie tai kalbėti, juk kiek daug motinų, šeimų nešiojasi kaltę savyje. Svarbu suvokti, kad būti ankstuku – privilegija, o ne stigma. Juk ankstukais buvo ir tokie žmonės, kaip Einsteinas, Edisonas, Churchillis.“
Lietuvoje gimstančių neišnešiotų naujagimių skaičius – vienas mažiausių
Nors žiniasklaidoje galima rasti pastebėjimų, kad Lietuvoje kasmet gimstančių neišnešiotų vaikų skaičius auga, pasak Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Neonatologijos klinikos ir Lietuvos neonatologijos asociacijos vadovės, profesorės Rasos Tamelienės, tai nėra tiesa.
„Pasauliniu mastu neišnešiotų naujagimių skaičius auga, o štai Lietuvoje gal jau dešimt metų jis išlieka visiškai pastovus ir sudaro apie 5–6 procentus visų gimusių naujagimių. Tuo tarpu daugelyje šalių jis siekia 7–12 proc.
Mes, kaip specialistai, negalime rasti priežasties, kuri paaiškintų, kodėl mūsų šalyje šis rodiklis yra žemas, nes jis tikrai yra vienas žemiausių visame pasaulyje. Galbūt mes gyvename geroje geografinėje zonoje, galbūt mūsų genetika palanki.
Aišku, negalima atmesti ir to fakto, kad Lietuvai išsiveržus iš sovietmečio kalėjimo, buvo padaryta labai didelė pažanga akušerijos ir ginekologijos srityje. Tad manau, jog ir geras akušerių ginekologų darbas, nėščiųjų priežiūra, ta pati visuomenės branda, sąmoningesnis ruošimasis motinystei prisideda prie pozityvių rezultatų“, – komentavo LSMU profesorė.
Yra kur pasitempti
Anot R.Tamelienės, išleisti nauji Europos naujagimių sveikatos priežiūros standartai patvirtina, jog Lietuvoje – labai daug padaryta, bet dar yra kur pasitempti.
„Mūsų ligoninės perinataliniai centrai pastatyti 1972 ir 1978 metais. O tuo metu buvo visiškai kitokie reikalavimai ir suteikiamos sąlygos: mamos matydavo savo naujagimius tik 5–6 kartus per dieną, gulėjo atskirai.
O dabar reikalavimai tokie, kad naujagimiai su tėvais būtų visą laiką – tiek reanimacijoje, tiek skyriuje. Tai reiškia, kad reikia didinti centrų patalpas, pritaikyti atitinkamą infrastrūktūrą.
Kitas dalykas, Lietuvoje veikia du donorinio motinos pieno banko padaliniai, o tai yra didelis pasiekimas. Esame pavyzdys ir kitoms šalims. Aišku, visi finansiniai kaštai nugula ant ligoninės „pečių“, ir tai yra problema“, – komentavo medikė.
Ji nurodė ir kitą problemą, jog neišnešioti naujagimiai Lietuvoje kompleksiškai stebimi iki dvylikos mėnesių, nors juos reikėtų stebėti iki pat mokyklos baigimo ir net suaugusiame amžiuje.
Išgelbėta gyvybė – neįkainojama
Galiausiai R.Tamelienė atkreipė dėmesį į pozityvią tendenciją, jog neišnešiotų naujagimių išgyvenamumas Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vis gerėja. Ji pateikė pavyzdį, jog 22–23 savaičių gimusių naujagimių išgyvenamumas siekia 20–60 proc., o tai yra labai dideli skaičiai.
„Kartais naujagimio netgi nereikia gelbėti, o tiesiog suteikti sąlygas jam vystytis. Tikrai gali būti, kad vaikas augs visiškai sveikas.
Nepavyks apibendrinti, kaip sunku yra išgelbėti neišnešioto naujagimio gyvybę, tačiau galiu pasakyti, jog tai kainuoja labai daug.
Kalbant apie pačių mažiausiųjų, gimusių 23–23 savaičių, gyvybes – niekada negali prognozuoti ir niekada nežinai, ar pavyks jas išsaugoti. Tokiais atvejais mes gyvename šia diena ir tėvams sakome apie šios dienos naujagimio būklę. Netgi kas gali nutikti už valandos – negali garantuoti.
Todėl nepavyks apibendrinti, kaip sunku yra išgelbėti neišnešioto naujagimio gyvybę, tačiau galiu pasakyti, jog tai kainuoja labai daug. Esant sveikatos komplikacijoms, reikalinga gydymo suma gali siekti šimtus tūkstančių, bet tai yra neįkainojama, kai kalbame apie išsaugotą gyvybę“, – komentavo ji.
