Tačiau kad ir kokios emocijos užplūstų stebint tų žmonių gyvenimus, socialinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė sako, kad tuomet ji išmoko išankstinių etikečių žmonėms neklijuoti: kiekvienas iš tų žmonių turėjo savų priežasčių, kodėl jų kelyje pasitaikę sunkumai atrodė lyg sunkiai išjudinami akmenys.
Šiandien S.Ališauskienė Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje vadovauja programai, kurios tikslas – rengti aukštos kompetencijos logopedus bei specialiuosius pedagogus, kurie gebėtų profesionaliai teikti moksliniais tyrimais ir inovacijomis grįstą specialiąją pedagoginę pagalbą, konsultuoti mokytojus ir moksleivius ugdymo ir ugdymosi klausimais.
Specialistų, gebančių dirbti su įvairių sunkumų turinčiais vaikais, tarp jų – ir autizmo, regos ir klausos, kalbėjimo sutrikimų, Lietuvoje labai trūksta.
Kalbėdama apie iššūkius, su kuriais kai kurie vaikai susiduria nuo pat ankstyvos kūdikystės, S.Ališauskienė metaforiškai prilygina kelionei – kiekviena kelionė turi savo istoriją, pradžią ir pabaigą.
„Mano pačios vaikystė nebuvo lengva: savo tėčio netekau būdama vos trejų metų, mamos – 13-kos. Mirus tėvams, be jokio pasirengimo iškart tapau suaugusia. Nemažai padėjo senelis, tačiau, anksti likus be tėvų, teko pačiai prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Štai tada ir atėjo suvokimas, kad reikia daug mokytis, augti, tobulėti – tai padeda sutvirtėti“, – pasakoja S.Ališauskienė.
Susidūrus su realybe, atsivėrė akys
Kalbėdama apie tai, kodėl pasirinko logopedės profesiją, Stefanija su didžiausia šiluma prisimena savo mokyklą Šilutėje, taip pat mokytojus, kurie, anot jos, visad žvelgė į vaikus su didele pagarba, meile ir atjauta. Šių prisiminimų centre – mokyklos logopedė Rožė, kuri tapo tuo įkvepiančiu pavyzdžiu, nulėmusiu ir pačios Stefanijos profesinį kelią, norą sekti jos pėdomis.
„Svarbiausia pamoka, kurią iš mokytojos Rožės išmokau, yra ta, kad pagalbos niekada nereikia brukti per prievartą. Jei matai, kad kažkam reikia pagalbos, tiesiog būk šalia – kai žmogus atsisuks ir kreipsis, būk pasiruošęs. Ne gelbėti pasaulį reikia, o įgalinti žmones padėti patiems sau“, – įsitikinusi pašnekovė.
Svarbiausia pamoka, kurią iš mokytojos Rožės išmokau, yra ta, kad pagalbos niekada nereikia brukti per prievartą.
Baigusi mokyklą Stefanija įstojo į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą studijuoti specialiosios pedagogikos ir logopedijos. Tuo metu tarp stojančiųjų buvo didelis konkursas, tačiau jai, baigusiai mokyklą su pagyrimu, įstoti pavyko lengvai.
Aštuonerius metus ji dirbo logopede ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, taip pat buvo grupės auklėtoja, kas padėjo geriau pažinti vaikus, jų tėvus, šeimas. Pati tokio darbo pradžia nebuvo lengva – praktika stipriai skyrėsi nuo universitete išmoktos teorijos: „Kartu su kolege atlikome praktiką vienoje iš specialiųjų mokyklų – štai ten, susidūrus su praktika ir realybe, man atsivėrė akys.
Ir tos akys pamatė nuostabiausius vaikus. Tuo metu dirbau su įvairių sunkumų, negalių turinčiais vaikais – tai buvo vienas prasmingiausių laikotarpių mano karjeroje. Ten iš tiesų pažinau vaikus, įsitikinau, kad kiekvienas vaikas yra tiesiog vaikas – kad ir kokie bebūtų sunkumai, specialieji poreikiai, iššūkiai, mes patys tiems vaikams užklijuojame etiketes“.
Buvo paplitęs terminas „nemokytini vaikai“
Vėliau, pradėjusi dirbti logopede Šiaulių kūdikių namuose, Stefanija stengėsi sukurti individualų ryšį su kiekvienu vaiku, atrasti būdą, suprasti, kokios pagalbos jam reikia ir koks yra geriausias būdas jam pagelbėti.
„Mačiau ne tik įvairių sunkumų turinčius vaikus, bet ir bejėgius jų tėvus. O jų buvo visokių – buvo ir pikta, ir liūdna, ir buvo sumaišties, kadangi tuo metu ir pati auginau panašaus amžiaus antrąją dukterį, – prisimena S. Ališauskienė. – Bet ten išmokau vertingiausias savo gyvenimo pamokas. Visų pirma, nepažinus tų šeimų iš arčiau, neturėti išankstinių nuostatų ir įsitikinimų, vertinimų, kad visos šeimos, kurių kūdikiai patenka į tokias įstaigas, yra kažkokios netikusios, tie žmonės blogi. Tą sakau labai drąsiai ir su didele atsakomybe: būtent ten išmokau klausytis, girdėti ir suprasti kiekvieną žmogų, nevertinti jo taip, kaip atrodo iš pirmo įspūdžio, neįsitikinus, koks ir kodėl tas žmogus yra iš tiesų“.
Pradėjusi dirbti logopede Šiaulių kūdikių namuose, Stefanija stengėsi sukurti individualų ryšį su kiekvienu vaiku
Stefanija dirbo su vaikais, kurie, kai kurių gydytojų teiginiais, buvo beviltiški atvejai. Sovietų laikais buvo gajus nuvertinimas: tokiems vaikams apibūdinti buvo paplitęs terminas „nemokytini vaikai“, tarsi su jais jau nieko nebeįmanoma padaryti. Jai visada norėjosi prieštarauti ir įrodyti, kad yra ne taip – kad vaikas, kuris nekalba, galbūt gali niūniuoti, tas, kuris nesėdi, ilgainiui atsisėsti. Ji žinojo: jei sunkiai judantį vaiką paguldysi, jis ir gulės, jei nekalbinsi ir su juo nedirbsi, jis niekada neprabils, bei jei dėsi pastangas ir su juo bendrausi, pastangos anksčiau ar vėliau atsipirks.
„Turėjau įvairių sudėtingų atvejų, bet rankų nenuleidau. Pamenu vieną berniuką, kuris neturėjo čiulpimo ir rijimo reflekso, ligoninėje buvo maitinamas per zondą. Pasitelkusi įvairias praktikas, mokiau jį kramtyti, pirkau jam tyreles, vaisius, sausainius, mokiau valgyti. Ir mums sekėsi, tam vaikui tai buvo puikus stimulas augti, drauge su juo augau ir aš“, – prisimena S.Ališauskienė.
Tokie žmonės yra kaip uolos, kurių nepajudinsi
Suprasdama, kokia svarbi yra ankstyvoji pagalba vaikams ir jų tėvams nuo pat pirmųjų vaiko gimimo dienų, Stefanija kartu su kolegėmis pradėjo steigti pirmąsias Lietuvoje ankstyvosios reabilitacijos tarnybas – siekė išjudinti ankstyvosios pagalbos sistemą, kuri tuo metu veikė tik užsienio šalyse.
„Buvau sukaupusi tiek patirties, kad supratau, jog jau laikas kelti sparnus. Norėjau savo žiniomis dalintis, rengti seminarus, mokymus. Neilgai trukus buvau pakviesta dirbti logopede į Šiaulių pedagoginę psichologinę tarnybą, kur pradirbau apie 10 metų, derindama šį darbą su doktorantūros studijomis Šiaulių universitete. Daug dirbome su tarptautine komanda, keitėmės patirtimi su kolegomis iš užsienio, kūrėme įvairius bendradarbiavimo modelius“.
Sėkmingai baigusi doktorantūros studijas, 2002 metais ji apsigynė daktaro disertaciją ir dar po metų išvyko stažuotis į Oksfordo universitetą. Jos disertacijos tema buvo ankstyvosios reabilitacijos tarnybų bendradarbiavimas su šeimomis – ten ji įgijo neįkainojamos patirties ir žinių, kaip dirbti su tėvais, kurie augina įvairių specialiųjų poreikių turinčius vaikus, kaip juos paremti, palaikyti ir įgalinti.
Ką šiandien specialistė patartų šeimoms, kurios augina įvairių negalių ar sutrikimų turinčius vaikus?
„Reikia būti šalia tų tėvų ir padėti jiems visa tai išgyventi, – pataria pašnekovė. – Padėkime, tačiau pagalbos nepirškime, nesakykime, kad „šypsokis ir viskas bus gerai“. Mums Sovietų Sąjungos laikais neleido verkti: vėliau aš pati mokiausi verkti pas psichoterapeutą. Auginant negalią turintį vaiką, beveik niekad nebūna paprasta ir lengva. Reikia būti šalia ir duoti žmogui suprasti, kad tavo pagalba ir petys – visad šalia“.
Auginant negalią turintį vaiką, beveik niekad nebūna paprasta ir lengva.
Anot Stefanijos, mes vis dar mokomės prašyti vieni kitų pagalbos. Tiesa, situacija pamažėle gerėja – tėvai, auginantys negalią turinčius vaikus, bent jau nebebijo išeiti su tokiu vaiku į lauką. Nebebijo prašyti pagalbos ir jos sulaukia.
„Dirbdama universitete laimėjau konkursą, kurio dėka 2,5 metų praleidau Uzbekistane, įgyvendinant inkliuzinio ugdymo modelį. Autoritarinėje sistemoje šeimoms ypač sunku auginti negalią turinčius vaikus – nuo motinų įprastai nusisuka ne tik vyrai, bet ir visuomenė. Kai Uzbekistane pamatydavau tokią mamą su vaiku, suprasdavau, kokia neįtikėtinai stipri ji yra – tokie žmonės yra kaip uolos, kurių nepajudinsi“.
Prašyti pagalbos, priimti svarbius sprendimus savo gyvenime Stefanijai ir pačiai nėra paprasta, tačiau tuos sprendimus priėmusi ji drąsiai priima ir jai gyvenimo siūlomus iššūkius: „Tai gyvenimo pipirai ir druska, be kurių gyventi būtų ne taip įdomu – priimi iššūkį ir štai vėl esi pasiruošęs siekti, tobulėti, keistis ir judėti į priekį“.
