Pati augo vaikų namuose
„Esu pati gyvenusi vaikų namuose, todėl puikiai žinau, ką reiškia gyventi ten ir ką reiškia gyventi šeimoje. Vaikų namuose atsidūriau ne todėl, kad mūsų šeimoje buvo nepriežiūra. Tiesiog buvo labai toli mokykla, o mama labai dažnai sirgdavo, gulėdavo ligoninėse ir nebūdavo namuose. Vienas tėtis nesusitvarkė su visu ūkiu ir vaikais. Tėtis namuose pasilikdavo mažesniuosius, o mes, vyresni, grįždavome namo savaitgaliui ir per atostogas.
Matydavau, kaip sunku tiems vaikams, kurie neturi kur grįžti. Labai norėdavosi pasiimti ką nors su savimi, juolab kad augau viena tarp brolių ir man labai trūko sesės, bet nedrįsdavau kviesti – mama serganti, o ir mūsų daug burnelių. Bent jau ką nors iš namų stengdavausi joms atvežti, padėti joms. Turėjau poreikį globoti, todėl keldavausi ryte anksti ir išsmukdavau iš kambario sušukuoti jaunesnių mergaičių prieš mokyklą, kad jos spėtų susiruošti, mokydavau lovas pasikloti. Už nepaklusnumą baudas gaudavau, kad lovą pasikloju anksčiau, negu numato taisyklės, bet vis tiek eidavau. Beje, ir pati tuo metu nebuvau didelė – ketvirtokė“, – pasakojo Gražina.
Tuomet iniciatyvos ėmėsi mūsų pačių sūnūs – pasiūlė priimti dar ką nors gyventi. Atnešė man laikraštį ir sako: „Mama, pasiskaityk, pas mus yra laisvų kambarių.“
Nuo 16 metų tapo gimusio broliuko aukle
Kai jai buvo 16 metų, tėvai ją pasiėmė namo, nes gimė broliukas ir reikėjo padėti ligotai mamai jį prižiūrėti. Nuo tada ir prasidėjo tikroji moters globos patirtis – kūdikis praktiškai išaugo prižiūrimas paauglės. Vėliau, sukūrusi savo šeimą, Gražina jį globojo jau paauglį.
„Nežinau, iš kur tas mano noras globoti. Kiek atsimenu save, kitaip ir negyvenau, visą laiką kažką turėjau daryti kitiems. Gal tai gimė dar tuomet, kai matydavau, kaip mama globojo senelius ir man įdėdavo kraitelį jiems nunešti. Todėl nebuvo svarstymų, ką daryti, kai žuvo brolienė ir brolis liko su vienas su dviem vaikais. Pasiėmėme su vyru (tuo metu buvau jau ištekėjusi) mergaites globoti pas save. Tuo metu jau ir patys auginome du savo sūnus.
O kai atsirado įstatymas, leidžiantis įkurti šeimyną, ir net buvo numatyta parama, nebuvo nė klausimo, ką dabar darysime. Tuo metu gyvenome vienkiemyje. Brolis kaip tik vedė antrą kartą ir jo mergaitės vėl išėjo gyventi pas tėtį. Tuomet iniciatyvos ėmėsi mūsų pačių sūnūs – pasiūlė priimti dar ką nors gyventi. Atnešė man laikraštį ir sako: „Mama, pasiskaityk, pas mus yra laisvų kambarių“, – prisiminė pašnekovė.
Šeimos globotiniams tekdavo slėptis nuo vaiko teisių apsaugos specialistų
Pagal tuometinius įstatymus šeimyną turėjo sudaryti ne daugiau kaip penki vaikai, tačiau atsiradus jų apleistiems pusbroliams ir pusseserėms skaičius išaugo.
„Užvirė kova – būti ar nebūti. Net panaikinti grasino mūsų šeimyną, kadangi globojome daugiau vaikų, nei leidžiama. Tačiau kaip aš išvarysiu vaiką, kuris ateina pas mane pagalbos? Būdavo taip, kad rinkdavome savo vaikus iš po tilto, kai iš mūsų juos varydavo lauk. Paradoksas, vaikai, kurie pas mus gyveno, turėdavo slapstytis nuo vaiko teisių apsaugos specialistų. Mes nė vieno, pas mus atėjusio, neišvarydavome.
Pavyzdžiui, buvo vaikai, kurie gyveno gretimame kaimelyje. Jų tėvai gėrė. Jie ateidavo pas mūsų vaikus kaip draugai ir taip gerai pasijusdavo, kad norėdavo likti. Taigi būdavo taip – kai tėvai geria, jie pas mus nakvoja, kai negeria – pas save nakvoja. Mes nei išlaikymo jiems prašėme, nieko. Todėl specialistų elgesys mums buvo nesuprantamas. Juolab nesuprasdavo vaikai. Žiūrėdavo didelėmis akimis ir klausdavo: „Mama, kodėl taip yra, kodėl mes negalime čia gyventi?“ Sužinodavo, kur tie vaikai gyvena, ir juos parsivesdavome, nes patys nedrįsdavo grįžti. Dabar šito nebėra, dabar gera gyventi“, – pasakojo šeimynos mama.
Sunku vaikui išaiškinti, kodėl reikia mylėti tikrą mamą
Mažiausiam šeimynos vaikui – ketveri. Sutuoktiniai jį augina nuo 10 mėnesių. Gražina prisipažįsta, kad dabar, būdama jau pensinio amžiaus, bijotų atsakomybės priimti kūdikį, kadangi nežino, kiek ją „Dievulis dar laikys“. Todėl dabar stengiasi padėti pačioms mamoms prižiūrėti vaikus, kad jų neatimtų. Globotinius, jei tik įmanoma, taip pat skatina palaikyti ryšį su savo biologiniais tėvais.
Net panaikinti grasino mūsų šeimyną, kadangi globojome daugiau vaikų, nei leidžiama. Tačiau kaip aš išvarysiu vaiką, kuris ateina pas mane pagalbos?
„Vežame vaikus ir į pasimatymus su biologiniais tėvais, ir pas save turime nedidelį pasimatymų kambarėlį, kur vaikai su mamomis draugauja. Mamos bet kada gali pas mus atvažiuoti. Pabandykite dabar keturmečiui išaiškinti, kad yra kita mamytė. „Ten Agnė, o tu mama“. Aiškinu, kad ji yra mamytė, ji davė jam gyvybę, todėl ją reikia gerbti ir mylėti. Sunku paaiškinti, kai vaikas jos net neprisimena, bet vis tiek aiškiname. To berniuko tėvelis neseniai mirė – važiavome su juo į laidotuves.
Dabar jis žino, kad ir mirti galima, ir labai saugo mane, kad nenumirčiau. Kai tik pamato per televizorių degant žvakes, sako man – einam iš čia. Iš pradžių nesupratau, ko jis nori. „Taigi čia mirtį rodo, matai – žvakės dega“, – paaiškino“, – atviravo moteris.
Vyriausiems globojamiems vaikams – 18 ir 19 metų. Vienas iš jų – su sunkia negalia. Gražina patikino, kad savo vaikų jie niekada neišvarantys, nors pagal įstatymą nuo 18 metų jie turėtų išeiti.
„Pas mus gyvena jie tol, kol nori pas mus gyventi, kol patys ant savo kojų atsistoja. Štai negalią turintis jaunuolis vienas niekaip neišgyventų. Jis savo neįgalumo pašalpą įneša į mūsų bendrą kasą ir gyvena kaip lygiavertis šeimos narys. Atvažiuoja aplankyti ir seniai jau išėję vaikai – ar per gimtadienį, ar per Kalėdas, ar per Motinos dieną. Rečiau matome tuos, kurie užsienyje dabar gyvena, o tokių, deja, daug“, – aiškino Gražina.
Būdavo ir tokių situacijų, kad per langą įlipame ir vaikus aprengiame, nes jie užrakinti būna. Po dviejų dienų mama prageria batelius, mes atvažiuojame ir vėl vaiką apauname.
Kartais ir pro langą lenda, kad aprengtų svetimą vaiką
Gražina su vyru daugiau nei per 20 metų išleido į gyvenimą apie 30 vaikų, neskaičiuojant tų, kurie buvo laikinai priglausti. Moteris atsiduso, kad kol buvo litai, iš valstybės mokamų pinigų už vaiką sugebėdavo jiems sutaupyti naujo savarankiško gyvenimo pradžiai – būstui įsigyti ar mokslams.
„Nors ir dabar pernelyg nesiskundžiame dėl finansų, man daug baisiau galvoti, kaip išgyvena daugiavaikės šeimos apskritai už 300 eurų (tai suma, kuria valstybė remia vaiką, augantį šeimynoje), kai euras atsirado, visos taupyklės užsidarė. Ateičiai atsidėti labai sunku, todėl dabar jau galime jiems padėti labai mažai.
O išgyvename važinėdami į Lenkiją apsipirkti. Sviesto pakelis pas mus 2 eurai, ten – euras. Ir mėsa perpus pigesnė. Mes mėsos nebevalgytume, jei ne Lenkija. Švedai drabužiais padeda, vaikams perkame tik išeiginius drabužius. Dar ir žaislų įdeda, todėl ir vaikai turi gal net per daug. Brolis verslininkas kasmet mums „atveža“ Kūčias. Vaikai visada jo labai laukia žinodami, kad atvažiuos ne tuščiomis. Savivaldybė mums gręžinį padarė, nes buvome vandens pritrūkę, asfaltą nutiesė ties sodyba, kad vaikai dulkėmis nekvėpuotų, papildomą namą mums pastatė. Be savivaldybės neišgyventume“, – teigė pašnekovė.
Beje, iš švedų gaunamais drabužiais šeimyna aprengia ir aplink gyvenančius vaikus. Kartais ir padėkos sulaukia iš jų tėvų. „Būdavo ir tokių situacijų, kad per langą įlipame ir vaikus aprengiame, nes jie užrakinti būna. Po dviejų dienų mama prageria batelius, mes atvažiuojame ir vėl vaiką apauname“, – pasakojo Gražina.
Patekti pas odontologiją – misija neįmanoma
Kaip linksmai beskambėtų, bene didžiausia kalėdinė dovana Grigaliūnų šeimynai – pažadas, kad tiek jiems, tiek visiems vaikams bus sutvarkyti dantys. Juokas juokais, bet provincijoje tai didžiulė problema – ir ne tik finansinė.
O išgyvename važinėdami į Lenkiją apsipirkti. Sviesto pakelis pas mus 2 eurai, ten – euras. Ir mėsos nebevalgytume, jei ne Lenkija.
„Aišku, kad visi turime problemų su dantimis. Ir pati juos užleidau. Kažkada pasikonsultavau, kiek tai kainuotų – na, nėra tiek pinigų. Aišku, ir laiko nėra per tuos darbus. Dar sudėtingiau su vaikais. Todėl organizacija „Gelbėkit vaikus“ pasiūlė susisiekti su Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondu ir pažadėjo mums visiems juos sutvarkyti. Pas mus norint patekti pas dantistą, reikia praeiti kryžiaus kelius. Eilės ilgiausios. Jeigu vaikui skauda dantį, jį priima, suteikia pirmąją pagalbą, bet toliau netaiso. Ir dantys labai greitai genda toliau.
Dėl to vaikai prarado nemažai dantų. Buvo labai gaila. O kai kurie jau ir atvyko be dantų. Jeigu net mes nesugebame patekti pas gydytoją, ką kalbėti apie tėvus, kurie užgeria. Talono negavo ir sėdi spakainas. Norint gauti talonėlį, eilėje stovėti reikia nuo septynių rytų. Tai reiškia, kad keltis turiu apie penktą ryto, o gaunu vieną, daugiausiai du talonus, ne daugiau. O tau reikia penkiolikos, nes nepatogu po vieną vaikus vežioti. Be to, jei tą dieną, kai reikia pas gydytoją, vaikas suserga, eilė nusikelia dar dviem mėnesiams. Taigi šis pasiūlymas – mums didžiulė laimė. Jaučiamės, kaip kažką išlošę loterijoje“, – tikino šeimynos mama.
Neatlygintinai dirbantys gydytojai kviečia į gerumo akciją
Gražinos šeimynos dantis prižiūri ir gydo „Vildenta“ gydytojos Jolanta Masiliūnienė ir Viltė Masiliūnaitė, mama ir dukra.
Pasak Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondo vadovės Dalios Sakalauskaitės-Babravičės, fondo tikslas – dovanoti savalaikę, kokybišką ir profesionalią gydytojų odontologų pagalbą sunkumus patiriantiems Lietuvos žmonėms. Dėl dantų ligų vaikai dažnai patiria patyčias, suaugę žmonės sunkiau susiranda darbą. Pagaliau tai ne tik estetinė problema, bet ir fizinė, nes dažnai sukelia nuolatinį skausmą, sunkumus kramtant, riboja maisto racioną ir kelia žarnyno bei virškinimo problemų.
Fondo atsiradimą inicijavo keletas savo srities profesionalų, siekiančių telkti gydytojų ir kitų specialistų bendruomenę teikti nemokamą pagalbą jos reikalingiems, tačiau dėl sudėtingų aplinkybių negalintiems gauti asmenims. Pagalba teikiama bendradarbiaujant su keletu nevyriausybinių organizacijų, taip pat sudarant sąlygas paramą gauti visiems, užpildžiusiems prašymo formą.
Nors visi gydytojai prie fondo veiklos prisideda neatlygintinai, medžiagos kainuoja ir, žinia, brangiai. Todėl norintieji prisidėti prie šeimynos tėvų svajonės, kad globojamų vaikų dantys būtų sveiki, gali prisidėti aukodami čia:
Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondas
Įmonės kodas: 304661354
Sąskaita: LT727044060008183953
Bankas: SEB bankas
Mokėjimo paskirtis: Dovanoju šypseną
