„Kiekvienas galime paklausti savęs, ar mano aplinka, mano šeima yra mano ramybės uostas. Deja, ne kiekvienas gali atsakyti į šį klausimą teigiamai“, – teigia psichiatras.
Anot jo, taip yra todėl, kad labai dažnai partnerius pasirenkame atsitiktiniu būdu, nepagalvoję, kad turime sukurti ilgalaikį, vienas kitą paremiantį ir palaikantį santykį, vengti psichologinių manipuliacijų, išnaudojimo šeimoje.
A.Germanavičius kviečia ne paviršutiniškam, o kokybiškam bendravimui šeimoje, todėl pataria įsiklausyti, ką mums kitas žmogus sako, ir tuo pat metu gerai pagalvoti, ką mes norėtume pasakyti iš tikrųjų, o ne paviršutiniškomis frazėmis, už kurių dažniausiai slypi mūsų kasdienis nerimas ar kitos problemos.
Kodėl grįžus namo būtina pabūti vienam
„Šeimyninei laimei ir ramybei labai svarbūs ritualai, deja, mes esame juos praradę. Dauguma žmonių pamiršta, kad kavos ar arbatos puodelis nėra kažkokių skatinamųjų medžiagų išgėrimas. Pirmiausiai tai pabuvimas su žmogumi, atsivėrimas jam, jo išklausymas.
Modernybės laikais mūsų smegenis užplūsta keliasdešimt tūkstančių dirgiklių per dieną. Tai yra milžiniškas informacijos kiekis, kurį mūsų smegenys, mūsų psichika turi perdirbti. Dėl to labai svarbu grįžus atsitraukti, pabūti vienam tyloje, turėti ritualą, kuris leistų nusiraminti ir išfiltruoti visus šiuos dirgiklius, visą šį informacijos srautą, atrenkant tai, kas iš tiesų buvo svarbu“, – tikina specialistas.
Jo teigimu, ritualas, kuris leidžia apžvelgti dieną, yra labai svarbus, kadangi jis leidžia mums nusiraminti, trumpam sustoti, atsitraukti nuo buvusios įtampos ir dienos tempo. Mat tik aprimę mes galime vėl kokybiškai bendrauti. Todėl žmogui reikia laiko ir erdvės, kur jis galėtų pabūti vienas ir nusiraminti. Šis įprotis turi tapti toks natūralus ir įprastas, kaip grįžus namo po darbo nusiplauti rankas ar palįsti po dušu.
Kaip teisingai bendrauti su vaikais
Po šio ritualo seka kitas, kai visi šeimos nariai, atsigavę po dienos, susėda prie bendro stalo ir pradeda pokalbį apie tai, kokia buvo diena.
„Deja, vaikai iš mokyklos parsineša maišą problemų, o tėvai dažniausiai pradeda juos mokyti, kaip reikėjo elgtis. Pagundą moralizuoti esame pajutę kiekvienas, tačiau labai svarbu sukurti vaikui erdvę, kurioje jis galėtų papasakoti apie tai, ką išgyveno, užmegzti su juo pokalbį ir išlikti ramiam, leisti vaikui papasakoti visą situaciją, išklausyti ją be išankstinės nuostatos, be vertinimo ir be pamokymų.
Ir suaugusių žmonių bendravime labai svarbu vengti išankstinių nuostatų ir vertinimų. Jokiu būdu negalima žmogui duoti patarimų, kurių verte patys abejojate. Verčiau užduokite sau klausimą, kodėl mes dabar kalbamės apie tai, kaip kitaip galėčiau matyti to žmogaus vaidmenį ar ką aš žmoguje pastebiu nauja ir dar man nepažįstama, nors su juo gyvenu jau 25 metus“, – patarė A.Germanavičius.
Kodėl šeima – vienas iš laimės garantų
Nors šeima šiandien praranda savo vertę, psichiatro teigimu, būtent ji yra vienas iš laimės pojūčio garantų.
„Šeima turėtų būti ramybės oazė, į kurią po darbų ir mokslų susirenka tėvai ir vaikai. Visi mes namo grįžtame kupini įspūdžių, be to, pavargę. Todėl idealiu atveju kiekvienas žmogus turi gauti laiko ir erdvės pailsėti nuo šių dirgiklių, kad galėtų ramiai bendrauti su šeima. Deja, esame praradę bendrus ritualus šeimoje, pavyzdžiui, bendras vakarienes. Bendravimas namuose turi vykti be jokių išankstinių nuostatų, kiekvienas šeimos narys turi atverti savo vidinę erdvę kito žmogaus išklausymui ir supratimui, kad galėtų patirti, kas įvyko kito žmogaus gyvenime.
Tai sunku, tačiau būtina, jei norime dalyvauti savo artimo žmogaus istorijoje. O jei nesutinkame su kito nuomone, nederėtų kritikuoti. Pavyzdžiui, jei vaikas užsidegęs pasakoja, kad baigęs mokyklą atidarys nuosavą žirgyną, negalima stengtis „nuleisti ant žemės“ . Reikėtų ne tik kantriai išklausyti, bet ir įsigilinti, kas vaiką įkvėpė šiai svajonei. Arba jei žmona nori išsipasakoti, nereikėtų vyrui vadovautis išankstine nuomone, pavyzdžiui: „Ir vėl tu dėl savo charakterio sukonfliktavai“, – aiškino psichiatras.
