VUL Santaros klinikų organizuotame nuotoliniame pokalbyje „Noriu, kad mano vaikas būtų laimingas“ Vaikų raidos centro Vaikų psichiatrijos skyriaus vedėja, gydytoja vaikų bei paauglių psichiatrė Jurgita Radzevičienė aiškino, kad psichiškai sveikas vaikas yra tas, kuris normaliai funkcionuoja visose savo aplinkose – gerai jaučiasi namuose, turi adekvačius gerus santykius su bendraamžiais – ir draugauja, ir pykstasi ir moka susitaikyti, pagal savo galimybes gerai mokosi mokykloje, turi įvairių interesų, gyvena saugioje ir jį mylinčioje ir palaikančioje šeimoje.
Karantinas – riba tarp geresnio bendravimo ir neišvengiamos trinties
Visgi, kai kurios nenumatytos aplinkybės, kaip dėl koronaviruso pandemijos įvestas karantinas, gali pakeisti įprastą gyvenimo ritmą ir gali turėti įtakos vaikų emocinei būklei.
„Tai buvo iššūkis ne tik vaikui, bet ir visai šeimai, nes susidūrėme su nežinomybe ir įtampa. Iš vienos pusės atrodė, kad daugiau laiko vaikas praleis namuose su šeima, bus daugiau bendravimo, bet šeimose atsiranda trintis, nes toje pačioje mažoje erdvėje jie kasdien visi kartu“, – teigė Vaikų raidos centro Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėja gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė Jolanta Trinkūnienė.
Jai antrino ir J.Radzevičienė – šeimos turėjo pakeisti gyvenimo ritmą, dažna šeima prarado pajamų šaltinį, o darbas ir vaikų mokymasis iš namų sukėlė daug iššūkių, ypač mažesniems vaikams, sumažėjo fizinis aktyvumas ir vaikui reikalingo gyvo bendravimo galimybės.
Nors karantino pradžioje besikreipiančių pagalbos dėl vaikų ir paauglių emocinės būklės sumažėjo, džiaugtis specialistai neskubėjo. „Po kurio laiko supratome, kad dėl sąmyšio taikantis prie naujų gyvenimo aplinkybių, žmonės liko namuose ir tiesiog nebesikreipė pagalbos“, – teigė J.Trinkūnienė.
Specialistės mano, kad šis izoliacijos laikotarpis buvo gera galimybė šeimai praleisti daugiau laiko kartu. Kai kurioms šeimoms tai buvo didžiulis atradimas, tačiau tam tikrose šeimose didėjo nerimo ir agresijos lygis, o dėl užsidarymo savo erdvėse smurtas tokiose šeimose nebuvo pastebimas.
Hiperaktyvumas pasireiškia ne tik fiziniu aktyvumu
Pamatę vietoje nenustygstantį vaiką neretai užklijuojame jam hiperaktyvumo etiketę – psichiatrė J.Radzevičienė aiškina, kad judrumas, pasireiškiantis nenustygimu vietoje, negebėjimu ramiai išsėdėti ar vaikščiojimu pamoku metu, yra tik viena sutrikimų dalis – sunkesnioji yra dėmesio sutelkimo ir išlaikymo srityje.
„Liga yra diagnozuojama tik tuo atveju, jeigu yra trys komponentai: vaikas yra judrus, turi dėmesio sutelkimo ir išlaikymo sunkumų ir yra padidinto impulsyvumo. Tokiems vaikams yra sunku planuoti savo veiklas, todėl čia tėvai gali padėti, taikyti dienotvarkę, sudėlioti veiklas suskirstant jas į mažesnius žingsnelius ir prašyti atlikti veiksmus iki galo, kadangi tokie vaikai dažnai pradeda darbą, bet jo nepabaigia, nes nusibosta“, – teigia ji ir priduria, kad tėvai gali sukurti paskatinimo sistemą už gerą elgesį, bet vertėtų nepamiršti, kad didžiausias apdovanojimas yra ne fizinės dovanos, o tėvų dėmesys.
Hiperaktyvumas yra dažniausiai visą gyvenimą besitęsianti liga, kuriai taikomas medikamentinis gydymas, kai nepadeda kitokios priemonės. Judrumas su amžiumi mažėja, bet vis dar šią ligą turintys suaugę vis dar gali būti išsiblaškę ar impulsyvūs.
Vaikai gali sirgti depresija ir turėti savižudiškų minčių
Specialistės tikina, kad depresija nėra vien tik suaugusių liga, ji diagnozuojama ir vaikams, ir paaugliams, pasitaiko ir kūdikių depresijos atvejų. Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, jeigu vaikas buvo pakankamai aktyvus, gerai mokėsi, lankė būrelius, bet staiga pradėjo izoliuotis, atsirado bendravimo problemų, nebelanko būrelių, suprastėjo mokslo rezultatai ar netgi pradėjo praleisti pamokas, pasireiškė miego sutrikimai.
Anot pašnekovių, mažiems vaikams depresija pasireiškia per kūniškus simptomus – galvos ar pilvo skausmus, vaikas darosi tylus ir uždaras arba, atvirkščiai, tampa piktu ir dirgliu. „Tėvai dažnai galvoja, kad čia laikinas nuotaikos nebuvimas, bet vertėtų pasikalbėti su vaiku, kas jo viduje vyksta. Jeigu nepavyksta tėvams išsiaiškinti, reikėtų kreiptis į psichologą. Nereikėtų turėti išankstinių nuostatų ir nuvertinti vaiko problemų ir tinkamai suprasti jo siunčiamus signalus“, – komentuoja J.Trinkūnienė.
Specialistės taip pat pastebi, kad tėvai, galvodami, kad tam tikras elgesys yra dėl išlepinimo arba prasidėjusios paauglystės apraiškos, pradeda už tai bausti, tad gali dar labiau pabloginti situaciją. „Vaikas neturėtų būti baudžiamas už tai, kaip jis jaučiasi. Juk jam susirgus plaučiu uždegimu ar pradėjus kosėti už tai jo nebaudžiame“, – teigia J.Radzevičienė.
Vaikų ir paauglių psichiatrės paneigia ir gajų mitą, kad vaikai nesižudo. „Netgi ta pati negydoma depresija gali privesti iki savižudybės, mokykloje patirdamas patyčias ar išgyvendamas tėvų skyrybas, vaikas gali griebtis ir tokių radikalių priemonių norėdamas juos suartinti, taip sprendžia suaugusiųjų problemas“, – pasakoja J.Trinkūnienė.
Anot specialistės, dažniausiai kalbantis su vaikais ir išgirdus tokias mintis, turėtume suprasti, kad jo tikslas nėra nusižudyti, tai yra pagalbos šauksmas. Vaikai kartais perkeltine prasme pasisako apie mintis užbaigti gyvenimą, pavyzdžiui sakydami, kad „išskris kaip drugelis“, o tėvai tokius žodžius ignoruoja ar net bando pajuokauti.
„Jeigu vaikas mini, kad išeis, nebegrįš ar kalba, kad gyvenimas tapo nemielas, jis nieko nenori ir geriau išvis nebūtų gimęs – visi šie ženklai rodo, kad jo gyvenime vyksta kažkas blogo, ir reikia pasiaiškinti, kas būtent vyksta. Kaip vaikas išgyvena krizę, ji paliečia visą šeimą“, – antrina kolegei psichiatrė J.Radzevičienė.
Pašnekovės teigia, kad nereikia bijoti kalbėtis ir tiesiai vaikų klausti apie jų galimus ketinimus nusižudyti. „Nereikia bijoti to klausti – jeigu tėvai patys bijo, vaikas labai gerai jaučia netikrumą, dar labiau atsiribos ir tokiu atveju pasikalbėti atvirai bus dar sunkiau. Klausimai apie tai, ar vaikas galvoja apie savižudybę, jo tikrai nepaskatins žudytis, jeigu jis prieš tai tokių minčių neturėjo, o turinčiam tokių minčių duosime galimybę apie tai pasikalbėti.“
Pašnekovės teigia, kad nereikia bijoti kalbėtis ir tiesiai vaikų klausti apie jų galimus ketinimus nusižudyti.
Anot jų, savižala ir mintys apie savižudybę kyla po skaudžių vaikui ar paaugliui įvykių – draugo išdavystė ar nesusiklostę asmeniniai santykiai. Jeigu tėvai į šias problemas sureaguos nerimtai, pavyzdžiui, sakydami, kad „bus dar tų draugų ir vaikinų ar merginų“, ir taip įskaudintas vaikas gali pasijusti visai nesuprastas ir gali nuspręsti pasitraukti iš gyvenimo.
Vaikų prieraišumas ir manipuliavimas
Gydytojos psichiatrės aiškina, kad vaikams būdingas prieraišumas jaučiamas žmogui ar keliems žmonėms, kurie ne tik patenkina fiziologinius poreikius, pavyzdžiui, maitina ar suteikia jam fizinę apsaugą ir komfortą, bet ir sugeba užtikrinti emocinį ryšį – būtent į tą žmogų vaikas kreipsis tada, kai jam reikės paguodos.
Saugaus prieraišumo neturintys vaikai gali ateityje susidurti su bendravimo ir ryšio užmezgimo ar elgesio problemomis. Kadangi prieraišumas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais, jos pastebi problemą, kai naujagimiai auga globos namuose.
„Labai blogai, kai naujagimiai auga globos namuose, nes prieraišumui formuotis reikia vieno ar dviejų žmonių, kurie nuolat rūpintųsi to vaiko poreikiais. Kai darbuotojai nuolat keičiasi, vaikas negali suformuoti saugaus prieraišumo, kad ir kokie geranoriški ir puikūs globos įstaigų darbuotojai bebūtų“, – aiškino J.Radzevičienė.
Specialistės tikina, kad vaikas turėtų augti saugioje aplinkoje, bet neturėtų būti neatskiriamas nuo tėvų – kartais per didelis rūpestis vaikais gali sukelti neigiamų pasekmių, jis bijos atsiskirti nuo artimųjų netgi kelioms dienoms, nepasitikės savimi ir savo jėgomis.
Kalbėdamos apie vaikų ir paauglių manipuliavimą tėvais, norint išpildyti savo norus, pašnekovės sutaria: „Tėvai neturi būti tobuli – jie turi būti geri savo vaikui ir jį mylintys.“ Tėvai, anot jų, turėtų vaiko akivaizdoje laikytis vieningos auklėjimo taktikos pavyzdžiui, vienodai atsakydami vaikui, kas yra galima, o kas ne.
Specialistės pabrėžia, kad skatinamas tėvų vieningumas nereiškia, kad vienam partneriui reikia nereaguoti į kito neigiamus veiksmus prieš vaiką – pavyzdžiui, psichologinį ar fizinį smurtą. „Kaip jaustis tam mažam žmogeliukui, jeigu, pavyzdžiui, tėvas prieš jį smurtauja, o mama apsimeta, kad to nemato? Jis jaučiasi nesaugus ir negalintis apsiginti netgi artimiausioje aplinkoje – jį išduoda abu tėvai“, – sako psichiatrės.
Jeigu šeimoje bus nuoseklumas ir aiškumas dėl galimų ir negalimų veiksmų ar prašymų, vaikui patikrinus kelis kartus, ar tikrai kažkas nėra leidžiama, ir gavus vieningą atsakymą, klausimų nebekils. Anot J.Radzevičienės, tėvai turėtų suprasti skirtumą tarp norų ir poreikių ir išmokti priimti vaiko nusivylimą ar liūdesį, kai šis kažko negauna, nes visų jo su amžiumi vis didėjančių norų jie išpildyti negalės. „Skatiname nustatyti ribas – taip jie ne pakenks vaikui, o kaip tik jam padės“, – teigia ji.
