Vaikai nesuvokia atstumo ir greičio
Pasak Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Specialiosios pedagogikos katedros profesoriaus Vytauto Gudonio, vaikai, neturėdami tos patirties, kurią turi suaugusieji, aplinką suvokia kitaip. Mums, suaugusiesiems, užtenka periferiniu matymu pamatyti automobilį ar kitą judantį objektą ir centrinė nervų sistema iš karto apskaičiuoja atstumą iki jo bei laiką, kada jis priartės. Tuomet mes gauname signalą – eiti arba palaukti.
Vaikams šis sugebėjimas dar neišsivystęs – jie nesuvokia nei atstumo iki objekto, nei objekto judėjimo greičio, todėl negali taip tiksliai apskaičiuoti, kada jis priartės. Būtent dėl to reikia išmokyti vaikus, kad jie, pamatę mašiną ar traukinį, sustotų ir palauktų, kol judantis objektas sustos juos praleisti arba pravažiuos.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų rega dar nėra brandi.
„Deja, tenka matyti paauglius, kurie išlekia į gatvę prieš pat automobilį, kad spėtų į autobusą kitoje gatvės pusėje, tad ką kalbėti apie mažesnius vaikus“, – teigė pašnekovas.
Dar vienas svarbus niuansas, dėl kurio mažesniems vaikams sunkiau orientuotis aplinkoje ir nustatyti judančio objekto greitį bei atstumą, yra tai, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų rega dar nėra brandi. Klausos aparatas susiformuoja dar motinos įsčiose ir naujagimis turi pilnavertę klausą, o rega formuojasi daug ilgiau – apie septynerius metus. Taigi tik septynerių metų vaikas turi visiškai susiformavusią regą.
Tėvai dažnai patys daro meškos paslaugą
„Norint ugdyti saugų vaikų elgesį aplinkoje, svarbu, kaip elgiasi jų tėvai. Man pačiam teko matyti, kaip eina per gatvę suaugęs žmogus su ikimokyklinuku, kuris rytoj gal jau eis į mokyklą: mašinų aplinkui nėra, bet dega raudonas šviesoforo signalas. Vaikas tikrai prisimins, kad tokioje situacijoje galima eiti per gatvę. Esu asmeniškai padaręs pastabą tokiems tėvams, tačiau jie taip atsikirto, kad kitą kartą jau nebesinori komentuoti.
Smagu matyti, kad vis dažniau darželinukai gatvėje pasirodo su šviečiančiomis liemenėmis, taigi vairuotojai juos gali matyti iš toli.
Taip pat laimi tie vaikai, kurie lanko darželius. Tai rodo ir brandos tyrimai. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos daro netgi didesnę įtaką vaikams negu patys tėvai. Net jei tėvelis profesorius, vaikas pasakys jam: „Bet auklėtoja sakė...“ Taigi auklėtojos tampa didesniu autoritetu ir daro pozityvią įtaką vaikams. Būtent jos praktiškai moko juos saugiai elgtis kelyje: smagu matyti, kad vis dažniau darželinukai gatvėje pasirodo su šviečiančiomis liemenėmis, taigi vairuotojai juos gali matyti iš toli.
Tuo tarpu tėvai dažnai nebesusitvarko su savo mažyliais. Mat kai vaikas atsistoja ant kojų, jis turi išmokti tris sąvokas: galima, negalima ir reikia. Jeigu nėra išugdytas suvokimas „negalima“ ir vaikas nelankė darželio, jis daug sunkiau orientuojasi aplinkoje“, – tikino V.Gudonis.
Pasak jo, dar vienas svarbus dalykas, kad su vaikais tėvai turi kalbėtis kaip su suaugusiais žmonėmis, o ne kaip su „lėliukais“. Esą dažnai tėvai pasilieka bendravimo su ketverių-penkerių metukų vaiku lygmenyje, nors jam jau šešeri ar septyneri.
„Su vaikais reikia kalbėti kaip su pilnaverčiais žmonėmis apie tai, kaip sunku sustabdyti automobilį ir dar sunkiau sustabdyti traukinį, nes jis yra ilgas ir sunkus. Verta papasakoti įvairių istorijų apie nelaimingus atsitikimus. Nereikia gąsdinti, bet būtina su jais kalbėtis racionaliai.
Jei nepavyksta prisiminti istorijos, galiausiai ją galima sukurti. Reikia paaiškinti ar parodyti, kokios būna traumos, kaip žmonės atsiduria ligoninėje sugipsuotomis rankomis ar kojomis, kaip sunku po tokių traumų išgyti. Vaikai turi žinoti realias pasekmes“, – įsitikinęs pašnekovas.
Vaikai turi išmokti teisingai rizikuoti
Vaiko psichologijos centro psichologė dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė, paklausta, kodėl atrodo, kad vaikai neturi saugumo jausmo, pirmiausiai paminėjo, kad jie neturi suaugusiųjų patirties, jie nežino, kas gali atsitikti. Tai, viena vertus, suteikia daugiau drąsos, kita vertus, gali sukelti pavojų gyvybei.
Beje, reikia atskirti žalingą veiklą, kuri greičiausiai sukels pavojų sveikatai bei gyvybei, ir rizikingą veiklą, kuri, jei viskas bus padaryta gerai, pavojaus nesukels, bet reikia būti atidžiam, budriam, pasirengusiam.
Dažnai mes stengiamės paneigti vaikų baimę, sakydami, ko čia bijoti, o po to stebimės, kaip jie nebijo.
„Vaikams svarbu turėti, kur rizikuoti. Taip jie geriau pažįsta pasaulį, save, veiklas ir išmoksta laviruoti tarp to, ką gali, ir ko negali, kas saugu ir kas – ne. Vaikai turi natūralias apsaugas – įgimtas baimes. Visi kūdikiai, kai ima suprasti aukštį, ima jo bijoti ir patys nelipa ten, kur pavojingai aukšta. Visi vaikai bijo labai didelio garso, didelio greičio ir pan. Tačiau didžiausia suaugusiųjų klaida, kad pateikdami daug draudimų, paliepimų ir reikalaudami jų klausyti, suaugusieji pamiršta pasakyti vaikams, kad jie pirmiausiai turi įsiklausyti į savo jausmus, kurie gali apsaugoti.
Dažnai mes stengiamės paneigti vaikų baimę, sakydami, ko čia bijoti, o po to stebimės, kaip jie nebijo. Gal tiesiog nebepaiso savo kūno siunčiamų signalų? Kita vertus, šiuolaikinis gyvenimas taip nutolęs nuo to, kaip gyvenome tada, kai tos apsauginės baimės susiformavo, kad vaikus tenka mokyti įvairesnių apsaugos būdų, pavyzdžiui, kad pavojinga elektra, kurios mes net negalime pamatyti“, – svarstė pašnekovė.
Neteisinga auklėti per žodelį „ne“
Pasak psichologės, apsaugoti galima trejopai: panaikinant pavojus (pavyzdžiui, izoliuoti elektros laidus), neleidžiant pakliūti į pavojingas situacijas (pavyzdžiui, neleisti vaikščioti per traukinio bėgius), perteikiant supratimą apie pasaulį, kaip jis sutvarkytas ir kaip galima išvengti pavojų. Kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau reikia pirmo ir antro apsaugos lygio, kuo didesnis – tuo daugiau trečiojo, kadangi tėvų tikslas turėtų būti – kad vaikas galėtų savarankiškai gyventi ir išlikti saugus, kai tėvų šalia nėra.
„Mokant vaikus reikia paminėti keletą subtilių dalykų. Vaikai klauso veiksmų, o ne žodžių. Jei patys tėvai elgiasi pavojingai, o vaikams aiškina kitaip, vaikai neklausys. Kaip ir tuomet, jei tėvai, kalbėdami apie saugumą, kalba nuobodžiai ir pamokslaujamai – vaikai tiesiog atsijungs. Jei per dažnai vartosime priešdėlį „ne“, jie gali jo nebegirdėti ir, nieko bloga nenorėdami, pasielgti priešingai.
Vaikai klauso veiksmų, o ne žodžių.
Kai kurie vaikai perspėjimus ar draudimus priima kaip iššūkius sau, ypač, jei juos lydi žodelis „negalima“. Jiems tai asocijuojasi su „tu negali, nesugebi“ ir vaikams kyla pagundų parodyti, kad jie sugeba, gali, o tėvai tuomet šiurpsta nuo tariamo vaikų nepaklusnumo“, – aiškino M. Skerytė-Kazlauskienė.
Svarbu ne žodžiai, o pavyzdys
Pasak psichologės, kol vaikas mažas, tėvai yra jo akys, ausys, saugumo garantas – laiko tvirtai už rankos gatvėje, nes vaikas gali netikėtai imti bėgti, būna kartu su vaiku vandenyje, viena akimi nuolat seka vaiko judėjimo ir veiksmų trajektorijas. Kai vaikas ima suprasti kalbą, tėvai vis daugiau pasakoja apie pasaulį: čia karšta, jei priliesi, skaudės; mašinos – greitos ir didelės, jas reikia praleisti; jei lipi aukštai, pagalvok, ar nebijosi nugriūti.
„Geriau iš karto pasakoti apie tai, kas yra ir ką su tuo daryti. Todėl blogas pasakymas – į gatvę bėgti negalima, nes vaikas juk mato, kaip kiti suaugusieji ir vaikai tai daro, tad kodėl jis negali? Geras pasakymas – priėję gatvę sustojame, pasitikriname, ar saugu, ir tik tada einame. Kiekvieną kartą, priėję kartu su vaiku, kad ir mažiausią gatvelę, traukinio bėgius ir pan., turime tai patvirtinti savo elgesiu – sustojame įsitikinti, kad yra saugu, pasitariame su vaiku, ar galima eiti. Taip galėsime įsitikinti, kad vaikas supranta, perima šiuos įgūdžius.
Blogas pasakymas – į gatvę bėgti negalima, nes vaikas juk mato, kaip kiti suaugusieji ir vaikai tai daro,
Apie dalykus, kurie iš viso negalimi, geriau sakyti, kad tai draudžiama, kad yra tokios taisyklės. Tuomet vaikui nekils noras priimti iššūkį ir elgtis priešingai. Pastebėjus, kad kažkas nepaiso taisyklių, galima su vaiku aptarti, kodėl jis taip daro, kodėl nesaugo savęs ir kitų, kaip tai gali baigtis“, – teigė pašnekovė.
Beje, psichologė nepataria vaikams visiškai uždrausti rizikuoti. Jei neleidžiame vaikams rizikuoti žaidimo metu – smarkiai suptis, vaikščioti bortais, šokinėti nuo aukštesnių vietų, lipti į medžius, rizikingos veiklos badas išryškėja paauglystėje ir rizikingos veiklos įgauna pavojingą lygmenį. Vaikai labai mokosi laisvo spontaniško žaidimo metu. Jie net susigalvoja sau pavojingų, rizikingų situacijų ir jas bando įveikti. Ir tai yra labai gerai, nes situacijas jie susikuria pagal savo pajėgumo lygį, jie gali atsižvelgti į savo jausmus ir saugoti save.
„Žaidimas yra ta veikla, kuri parengia gyvenimui. Todėl svarbu savo vaikams sudaryti galimybių žaisti, kuo daugiau bendrauti su jais bei skatinti išmokti atsižvelgti į savo jausmus, mintis, ne tik į mūsų nurodymus, ir, žinoma, palaikyti gerą ryšį su vaikais, kad jie mūsų klausytų, bendradarbiautų“, – patarė M.Skerytė-Kazlauskienė.
Pareigūnės patarimai tėvams
Pasak Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresniosios specialistės komisarės inspektorės Aistės Dijokaitės, mokančios vaikus saugaus eismo taisyklių, vaikai dažniausiai nukenčia eidami per gatvę nenustatytoje vietoje arba degant draudžiamam šviesoforo signalui, netikėtai įėję į gatvės važiuojamąją dalį iš už matomumą ribojančių objektų, eidami važiuojamąja gatvės dalimi, kai tai draudžiama, ir pan.
Pasak pareigūnės, tėvai visų pirma turėtų įvertinti eismo aplinką ir parinkti saugiausią kelią į mokyklą. Tai turėtų būti ne atstumu trumpiausias, o saugesnis kelias (siaurą gatvę pereiti lengviau nei plačią, požeminę, šviesoforu reguliuojamą perėją – lengviau nei nereguliuojamą, traukinio bėgiai – dar vienas papildomas pavojus ir pan.).
Reikia pratinti vaiką neskubėti, nesiblaškyti, neišsigąsti staiga pasikeitus situacijai, o susikaupti ir pagalvoti, kaip saugiai elgtis. Būtina išaiškinti, kad ausinukai, mobilieji telefonai trukdo išgirsti, susikaupti ir tinkamai įvertinti situaciją, todėl jie eismo aplinkoje griežtai nenaudojami. Prieš įžengiant į važiuojamąją kelio dalį būtina sustoti, apsidairyti, ar nėra artėjančių transporto priemonių, įsiklausyti ar nesigirdi variklio garso, einant nenustoti dairytis, klausyti ir stebėti, kas vyksta aplinkui.
Reikia pratinti vaiką neskubėti, nesiblaškyti, neišsigąsti staiga pasikeitus situacijai, o susikaupti ir pagalvoti, kaip saugiai elgtis.
Taip pat labai svarbu paaiškinti, kad situacija, kai plačioje gatvėje pirma eismo juosta važiuojantis automobilis sustoja praleisti pėsčiojo, yra viena pavojingiausių. Mat greta esančia eismo juosta važiuojantys vairuotojai ne visada sustoja praleisti pėsčiųjų. Todėl pažvelgus į kairę ir sulaukus prie perėjos pirmoje eismo juostoje sustojusio automobilio, galima žengti į gatvę, bet, perėjus vieną eismo juostą, būtina sustoti ir įsitikinti, ar perėjos link nevažiuoja kitas automobilis. Lygiai taip pat reikia elgtis priėjus gatvės vidurį, tik tada privalu stebėti automobilius iš dešinės pusės.
„Pėsčiųjų perėja yra vieta gatvės perėjimui, tačiau pėsčiasis nebus saugus jei prieš įžengdamas neįsitikins savo saugumu ir nesulauks, kol vairuotojas tikrai sustos praleisti. Būtina vaikams paaiškinti, dėl kokių priežasčių vairuotojai ne visada sustoja arba negali laiku sustabdyti automobilio.
Vaikams, kurie keliaus per šviesoforu reguliuojamą pėsčiųjų perėją būtina priminti, jog svarbu matyti ne tik žalią šviesą, bet atidžiai apsidairyti ir palaukti, kol netoliese esantis automobilis sustos praleisti. Esant papildomai žaliai rodyklei, vairuotojai prieš sukdami į šoninę gatvę turi praleisti pėsčiuosius. Deja, jie ne visada laikosi kelių eismo taisyklių“, – patarė A.Dijokaitė.
Jei kelyje pasitaiko traukinio bėgiai
Jeigu vaikams tenka kirsti geležinkelio bėgius, tai daryti privalu tik per tam nustatytas vietas – pėsčiųjų perėjas ar pėstiesiems skirtus tiltus. Pereiti bėgius tam nustatytoje vietoje reikia greitai, nestoviniuojant.
Jokiu būdu negalima kirsti traukinio bėgių bet kur. Prieš einant per perėją taip pat būtina sustoti ir įsitikinti, ar neartėja traukinys. Draudžiama kirsti bėgius, jei pėstiesiems dega raudonas šviesoforo signalas ar nuleistas šlagbaumas. Palaukti, kol pravažiuos traukinys reikia maždaug 2,5 m atstumu nuo bėgių.
Vis dar pasitaiko, kai vaikai eina traukinio bėgiais – jiems taip patogiau ar linksmiau. Deja, jie ne visada laiku išgirsta atvažiuojant traukinį, o staigiai sustabdyti traukinį yra neįmanoma, taigi nelaimė garantuota. Todėl vaikams būtina priminti, kuo gali baigtis toks išdykavimas.
