Tėvų požiūris į kūdikį, elgesys, bendravimas su juo nulemia, su kokiu požiūriu į pasaulį, save bei aplinkinius užaugs žmogus.
Taip teigia saugaus prieraišumo teorija. Apie ją kalbamės su psichologu Antanu Mockumi.
– Kuo svarbus vaikui saugus prieraišumas?
– Saugiai prie tėvų prisirišę vaikai auga pažindami savo vidinį pasaulį, emocijas, jie dalijasi su tėvais savo išgyvenimais, potyriais.
Neretai tėvai pas psichologus atveda paauglius „pataisyti“. Dažniausiai tai būna senų problemų – prieraišumo nebuvimo – pasekmė.
Kai vaikai nėra prisirišę prie tėvų, jie prisiriša prie savo nebrandžių draugų, ir jau jie, o ne tėvai, tampa autoritetais, juos labiau veikia, formuoja jų vertybes. O kokias vertybes gali formuoti kitas toks pat nebrandus ir ieškantis žmogus?
Jei tėvai tik rūpinasi, kad vaikas būtų pavalgęs, aprengtas, sveikas, gerai mokytųsi, bet ignoruoja jo emocinį pasaulį, vaikui įžengus į paauglystę būna labai sudėtinga susigaudyti savo vidiniame pasaulyje.
Kai kurie vaikai gali būti linkę žalotis, nes tik taip jie gali nusiraminti – fizinis skausmas tampa būdu reguliuoti savo emocijas, nes stinga vidinių resursų reguliuoti jas kitaip. Tokiems žmonėms fizinis skausmas kiek prislopina, užgožia emocinius sunkumus.
Kartais savęs žalojimas nuvertinamas, bandoma sakyti, kad tai mada. Bet jis gyvuoja todėl, kad vaikai nesupranta savo vidinio pasaulio ir jį valdyti bando per įvairius fizinius veiksmus – nebūtinai žalojimąsi. Dėl šių priežasčių gali rastis depresijos, nerimo sutrikimai.
Nesaugiai prisirišę vaikai nebūtinai kelia rūpesčių. Kai kurie tėvai džiaugiasi, kad gana maži vaikai geba pasirūpinti ir savimi, ir mažesniais broliais ar seserimis.
Manau, tai irgi klaidingas požiūris, kad kuo greičiau vaikas atskiriamas nuo tėvų, tuo anksčiau tampa savarankiškesnis.
Žvelgiant iš prieraišumo perspektyvos – toks anksti savarankišku tapęs vaikas jau nėra saugiai prisirišęs prie tėvų, jis, nors išoriškai atrodo savarankiškas, tačiau viduje gali jaustis labai nesaugiai, paliktas, atstumtas, vienišas.
– Sakoma, kad per pirmus gyvenimo metus kūdikis net nesuvokia savęs kaip atskiro individo – jis pažįsta pasaulį per santykį su artimiausiais žmonėmis – pirmiausia mama (nors tai gali būti ir kitas žmogus). Būtent todėl kūdikystė ir yra svarbus gyvenimo periodas, kuris nulemia ne tik santykius su tėvais, bet ir formuoja savivertę, požiūrį į pasaulį. Jei tėvai sugeba suformuoti vaikui saugų prieraišumas su savimi – įteikia jam bilietą į emociškai stabilų gyvenimą?
– Saugus prieraišumas susiformuoja per pirmus trejus vaiko gyvenimo metus. Taip teigia prieraišumo teorija, kuria augindamas vaikus vadovaujuosi ir pats.
Tėvai nuo pat vaiko gimimo atlieka savotišką atspindžio vaidmenį. Pavyzdžiui, kūdikis pravirksta. Tėvai jį priglaudžia, ima raminti. Taigi, atspindi emociją – pasako, parodo – tu nuliūdai, o balso intonacija, veido mimika, veiksmais – suteikia emocijos atspindžiui prasminį krūvį užjausdami, suprasdami, parodydami, kad ta emocija jiems rūpi.
Vaiko poreikių atliepimas, reagavimas į juos yra darbas, kuris labai išvargina.
Taip atspindėdami vidinį, subjektyvų vaiko pasaulį jie padeda formuotis jo „aš“. Ilgainiui vaikas pats ima pažinti savo vidinį pasaulį, emocijas, jas skirti. Kartu formuojasi saugus ryšys su tėvais. Prieraišumo objektas paprastai būna vienas, dažniausiai tai mama.
Kuriant saugų ryšį, maždaug iki 2–3 metų tėvų pareiga yra atspėti visus vaiko poreikius ir juos patenkinti. Pavyzdžiui, vaikas verkia – gal jam nepatogu, kažkas veržia, gal skauda ar jis nori būti paimtas ant rankų ar valgyti.
Jis dar negali pasakyti, kas jam yra, todėl tėvai turi jautriai reaguoti, mėginti atspėti poreikį ir jį patenkinti, dažnai tai būna klaidų ir bandymų metodas. Jei poreikis patenkintas, vaikas nurimsta.
Žinoma, vaiko poreikių atliepimas, reagavimas į juos yra darbas, kuris labai išvargina. Tačiau būtent taip formuojamas saugaus prieraišumas.
Kūdikis pirmiausia suvokia, kad jo poreikiai yra, po to – kad jie yra atliepiami. Formuojasi pasitikėjimas tėvais ir pasauliu, jis gauna savo reikšmingumo, svarbos patvirtinimą per santykį su reikšmingu Kitu, pavyzdžiui, mama.
Kuriant saugų ryšį, maždaug iki 2–3 metų tėvų pareiga yra atspėti visus vaiko poreikius ir juos patenkinti.
Ir jau po trečiųjų gyvenimo metų, kai vaikas tai įsisąmonina, kai turi bazinį saugaus prieraišumo patyrimą, galima jį mokyti poreikius atidėti.
Pavyzdžiui, vaikas ko nors nori, bet mama sako „ne, vėliau“, jis reikalauja, tranko, rėkia, nes yra įpratęs, jog jo poreikiai patenkinami, ir tiki, kad jei reikalaus, vadinasi, ir gaus, tačiau tėvai jau nepuola čia ir dabar vykdyti jo norų.
Saugiai prisirišęs mažylis ima suvokti, kad jo poreikiai bus patenkinti (nes jau turi patyrimą, bazinį pasitikėjimą kitu, kad juo bus tikrai pasirūpinta), tačiau vėliau – jis mokosi juos atidėti suvokdamas, kad galbūt dabar tėvai negali, bet ne todėl, kad jis ar jo norai nesvarbūs.
Tėvai reaguoja jautriai ir sako, kad aš girdžiu tavo norą (parodo jautrumą), bet turi pakentėti, nes dabar aš užimtas, pavyzdžiui, gaminu valgį (moko atidėti savo poreikius ir kartu siunčia žinutę, kad jie išgirsti, atliepti, neignoruojami).
– Ar besąlygiškas vaiko poreikių tenkinimas kūdikystėje jam augant turi virsti ribų brėžimu?
– Nereiktų ignoruoti vaiko raidos – jį reikia auklėti, mokyti įvairių įgūdžių, mandagumo, socialumo, suprasti ne tik savo, bet ir kitų poreikius.
Kai vaikas paauga, ima suprasti kalbą, tada jau galima pradėti tartis. Žinoma, beveik visi neklauso, prieštarauja, nes iki tol tėvai visus norus tenkino. Tačiau dabar laikas mokytis tolerancijos, kantrybės.
Auklėjant vaikus labai svarbūs du dėmenys – jautrumas ir reiklumas.
Daugelis tėvų būtent tada, kai reikia pradėti brėžti ribas, palūžta. Pavyzdžiui, vaikas rėkia, ir tėvai imasi desperatiškų veiksmų – duoda saldainį, telefoną, kompiuterį, kad tik jis nusiramintų.
Nors reiktų ramiai aiškinti, kad yra ribos, sakyti „ne“, išlaukti, kol jis nusiramins – esi šalia vaiko, reaguoji supratingai, bet ribų nekeiti. Labai svarbu, kad ne šiaip lauki ignoruodamas nepasitenkinimą, bet rodai, kad matai, supranti, kaip vaikui sunku – atspindi jam jo savijautą, bet tuo pačiu nekeiti savo nustatyto reikalavimo ribos, padedi vaikui išbūti su savo nepasitenkinimu, neigiamomis emocijomis.
Tai labai nelengva, nes vaikai skirtingi, o suaugusių kantrybė irgi ribota.
Prireikia ir bausmių, žinoma, ne žeminimo ar mušimo. Pavyzdžiui, veikia loginių pasekmių metodas – jei kažko nedarysi, kažko negausi.
Žinoma, jei tėvai neturi žadėti to, ko neketina daryti. Dažnai tėvai pagrasina ko nors nepirkti, nes vaikas netinkamai elgiasi, tačiau vis tiek perka. Vaikas tada supranta, kad tėvų žodžiai nieko nereiškia.
Auklėjant vaikus labai svarbūs du dėmenys – jautrumas ir reiklumas. Jei jautrumo pritrūksta, o dominuoja reiklumas, tada nuvertinamas vidinis vaiko pasaulis, jausmai, jis ima jaustis nevykėliu.
Jei stinga reiklumo – vaikui nenustatomos ribos, jis jaučiasi nesaugiai, jam neaišku, koks elgesys tinkamas, o koks ne, sunku atidėti poreikius, mokytis įgyti gebėjimą nuosekliomis pastangomis pasiekti rezultato.
Svarbu, kad paaugliams hierarchiškai aukščiau būtų tėvai.
Visais vaiko gyvenimo tarpsniais svarbu atliepti jo vidinį pasaulį.
Psichologas G.Neufeldas išplėtojo prieraišumo teoriją. Jis akcentuoja, jog labai svarbu investuoti į tai, kad vaikas neprisirištų prie bendraamžių ir nuo tėvų atsiskirtų tik tada, kai jau susiformuoja jo savastis, „aš“, atsiskleidusi individualybė. Tai gali įvykti ir anksčiau, ir vėliau, nei formali pilnametystės riba.
Normalu, kad vaikas bendrauja su vienmečiais, tačiau kai turi saugų ryšį su tėvais, kai jie – autoritetas, tada ir nelaiminga meilė, ir draugų išdavystės nėra suvokiamos kaip tragedijos. Vaikas bando, eksperimentuoja, gali nusivilti – tačiau visada gali sugrįžti ten, kur jaučiasi saugus.
Todėl svarbu, kad paaugliui hierarchiškai aukščiau būtų tėvai, nes kitu atveju jie vis tiek atsiduria, kur yra hierarchija; ji egzistuoja ir tarp paauglių, ir neretai ten vadovauja ne patys pavyzdingiausi vaikai.
Jei tėvai neauklės, nemokys, pamokys kas nors kitas, ir nebūtinai to ir taip, kaip tėvai norėtų.
Kai ūgtelėję vaikai nori pasikalbėti su tėvais, kurie tuo metu būna užimti ir paprašo atidėti pokalbį – saugiai prisirišęs vaikas tai priima ne kaip atstūmimą, o kaip pokalbio atidėjimą kitam laikui, nes yra tikras, jog bus išklausytas.
– Kaip elgtis tėvams, kurie suvokia, kad ryšio su savo vaiku užmegzti nepavyko, ir dabar paauglys jų patarimų neklauso, vartoja alkoholį, rūko, save žaloja?
– Situacijos labai individualios. Neturinčių ryšio su vaiku tėvų galimybės labai ribotos daryti paaugliui įtaką. Jie labai linkę rištis prie bendraamžių ir jų paisyti.
Deja, dažnai tėvai, net ir susidūrę su paauglių problemomis, vis tiek nesuvokia tėvų ir vaikų ryšio svarbos, nes patys nėra patyrę saugaus ryšio. Jie mato santykį su vaiku labai fiziškai, materialiai – pavalgęs, aprengtas, viskas nupirkta – ko dar trūksta.
Neretai į konsultacijas vaikus atvedusiems tėvams tenka pasakyti, kad ne pažymiai dabar svarbiausia, bet susigrąžinti savo vaiką. Ir tik tada, kai užmegsite su juo ryšį, galėsite spręsti kitus klausimus – kaip pabaigti mokyklą ir t. t. Tai antraeiliai klausimai, nors neretai tėvai būtent juos iškelia į pirmą vietą.
Žmonės, patyrę saugų prieraišumą, perduoda savo vaikams tą santykio tradiciją nežinodami jokių teorijų.
Kai tėvai prieraišumo svarbos nesuvokia, paprastai susiduria su savo bejėgiškumu, nes mąsto: arba vaikas paklūsta, arba aš bejėgis.
Jei tėvai nėra orientuoti į saugų prieraišų santykį, jie tradiciškai tikisi paklusnumo. Kai vaikai neklauso, jaučiasi bejėgiai. O jausdamiesi bejėgiai gali imtis fizinių bausmių tam, kad vaikas paklustų.
Visada siūlau bandyti megzti kontaktą su vaiku, kalbėtis, jokiu būdu nenuleisti rankų (jei turi kontaktą, saugų ryšį su vaiku, jis tiesiog klauso, tada nereikia kažkokių ypatingų technikų), galbūt pasitarti su specialistais.
Nereikia nusivilti, kad vaikas vyresnis, o ryšys nėra toks, kokio norėtųsi, o psichologai gąsdina įvairiomis teorijomis. Ryšį su vaiku galima kurti visada – bendrauti, kartu leisti laiką, sušildyti santykį. Susigrąžinti vaiką tikrai galima. Nepavyksta, kai tėvai nemoka, nesistengia, tik nori, kad vaikas keistųsi, o patys keistis nenori, nes nesupranta, kodėl tai svarbu.
– Ar tai reiškia, kad norintiems gerų santykių su paaugliais, reiktų apie tai pradėti galvoti vos tik susilaukus vaikų?
– Ir net finansiškai apsimoka (juokiasi), nes vėliau nereikia jokių psichologų konsultacijų. Taip, į vaiko emocinį pasaulį, į tarpusavio santykius investuoti reikia pradėti nuo pat vaiko gimimo.
Žmonės, patyrę saugų prieraišumą, perduoda savo vaikams tą santykio tradiciją, nežinodami jokių teorijų. Daugelis mūsų teisingų reakcijų, kaip auginti vaikus, susiformavo evoliuciškai, tačiau bėda, kad intuiciją žmonės nuslopina, jos neklauso.
Saugioje, sveikoje aplinkoje užaugę žmonės yra pasitikintys savimi. Jiems nereikia psichologų, jie eina drąsiai į pasaulį. Tik nėra tokių pavyzdžių daug.
Nepavyksta, kai tėvai nemoka, nesistengia, tik nori, kad vaikas keistųsi, o patys keistis nenori, nes nesupranta, kodėl tai svarbu.
Natūralu, kad gyvenime vieniems dalykams reiktų teikti didesnį prioritetą nei kitiems. Kaip sukursi saugų ryšį su vaiku nebūdamas su juo? Todėl kai kurie žmonės labai sąmoningai priima sprendimą ilgesnį laiką negrįžti į darbą, keisti veiklą, kad liktų laiko vaikams.
Saugaus prieraišumo teorija yra labai nepatogi tėvams. Patogiau duoti planšetę, telefoną. Vaikas bent porą valandų išbūna ramus. Tačiau tada jis prisiriša net ne prie žmogaus, o prie surogato – skaitmeninės, virtualios erdvės. O kokia nauda iš to? Paskui tokius vaikus sunku sudominti kitais dalykais.
– Ar gali susiformuoti saugus prieraišumas ne su tėvais, bet kitais suaugusiais, tarkime, mokytojais?
– Žinoma. Geras mokytojas yra dar vienas suaugęs žmogus vaiko gyvenime, prie kurio jis gali prisirišti. Ne veltui vyresni žmonės šiltai prisimena savo mokytojus.
Yra net pedagogikos krypčių, kurios irgi akcentuoja mokytojo ir moksleivio ryšį. Kai vaikui gyvenimo tiesas aiškina tas žmogus, kuris jam svarbus – jis jas priima vienaip, ir kai svetimas tą patį aiškina – visai kitaip.
Dabar mūsų mokyklose nesudaromos galimybės rastis tokiam ryšiui: vaikai „mėtomi“. Būna, kad auklėtojos keičiasi kasmet jau darželyje, tada pradinė mokykla, progimnazija, gimnazija, vaikai grupuojami pagal įvairius kriterijus, ir juos moko vis kiti žmonės.
Kai vaikui gyvenimo tiesas aiškina tas žmogus, kuris jam svarbus – jis jas priima vienaip, ir kai svetimas tą patį aiškina – visai kitaip.
Ką gali padėti mokyklos psichologas, kuris dirba mokykloje, kurioje per 800 moksleivių, su kuriais jis neturi jokio santykio? Nereikia jo nuvertinti, specialias problemas, situacijas jis sprendžia.
Tačiau auklėtojas, turėdamas ryšį su moksleiviais, gali daryti įtaką. Kartais užtenka paprasto mylimo mokytojo klausimo, kaip tau sekasi, kodėl suprastėjo pažymiai, ir vaikas atsiveria, išsikalba, vėl ima geriau mokytis, drausmingiau elgtis. Dabar sistemoje tokiam santykiui vietos nepaliekama. Ji nuasmeninta, orientuota tik į rezultatą, akademinius siekius, vaikas testuojamas, tačiau visai nekreipiamas dėmesys į jo savijautą.
Būna, kad nuo 12 metų vaikams mokyklose niekas neįdomu, o tėvai ir mokytojai verčia mokytis. Dažnai iš vaikų girdžiu kalėjimo metaforą.
Tai koks tada žmogus užauga, jei ryšio su tėvais ir mokytojais nejaučia ir metų metus jaučiasi kaip kalėjime? Su kokia emocine patirtimi jis ateina į gyvenimą?
