Visgi, ką šiuo klausimu galėtų pasakyti psichologai – kaip turėtume tinkamai motyvuoti vaikus, jog jie neprarastų noro mokytis bei siektų kitų savo tikslų? Kaip reiktų suprasti pasakymą „neturiu noro/motyvacijos“? Ar vaikai turėtų išlaikyti motyvaciją mokytis prieš šventes ir pasibaigus atostogoms? Apie visus šiuos klausimus ir daugiau kalbamės su lektoriumi, psichologu Evaldu Karmaza.
– Pradėkime nuo pradžių – kaip įvardintumėte, kas yra motyvacija, kuo ji yra svarbi vaikams ir suaugusiems? Ar tarp „vaikiškos“ motyvacijos ir suaugusio žmogaus motyvacijos yra skirtumų?
– Motyvacija – tai į tikslą orientuotas elgesys. Tai vidinė jėga eiti link savo pasirinkto tikslo ar gyvenimo stiliaus, nepaisant išorinių kliūčių (pavyzdžiui, draudimų, nepatogaus laiko) ar vidinių barjerų („pavargau“, „nenoriu“, „tingiu“). Mes galime motyvaciją painioti ir su kitais reiškiniais, kurie iš šalies atrodo lyg motyvacija. Tarkime, užgaida – noriu, ir viskas. Pavyzdžiui, naktį galime užsinorėti kibinų, tada ar pats, ar kitas priverstas žmogus važinės po miestą, kol kibinai bus surasti. Motyvacijos procesas apima platesnius procesus. Įsivaizduokite, lauke šalta, tuo metu namuose žmogus gali pasižiūrėti serialą, bet jis randa vidinės jėgos keltis ir eiti sportuoti.
Tai ir yra ta vidinė jėga, kuri pakelia. Ją sudaro turimas tikslas (noriu sveikai gyventi), antra – išlavintas ir nuolat ugdomas savikontrolės jausmas (pabandykite išeiti iš šiltų patogių namų), trečia – automatizmas. Suformuotas įgūdis vėliau tampa didele motyvacijos dalimi, nes visą laiką valingai savęs valdyti neužteks resursų. Dėl šios priežasties mūsų psichika dalį mūsų procesų automatizuoja. Gerai, jei įgūdis yra geras (pavyzdžiui, valytis dantis, mankštintis, skaityti knygas, tvarkytis), bet kai kurie įgūdžiai tampa vėliau dideliu barjeru, nors ir žmogus turi gerų tikslų ir vidinio nusiteikimo. Atkreipiu dėmesį, jog toks automatiškas elgesys kaip atidėliojimas gali griauti kelionę link savo tikslų. Įsivaizduojate, kiek žmonių neišpildo savo naujametinių įsipareigojimų gyventi truputį kitaip? Pusė ir daugiau žmonių tai nujausdami jau net vengia duoti sau naujametinių pažadų, nors širdyje norėtų imtis viršsvorio problemų, išmokti užsienio kalbos, pakeisti gyvenamą vietą.
Motyvacija – tai į tikslą orientuotas elgesys.
Kuo motyvacija svarbi? Išgyvensite ir be jos, tačiau gyvenimas bus labai priklausomas nuo kitų, tuo metu pasitaikiusių galimybių. Nors pats motyvacijos mechanizmas yra toks pats ir pas vaikus, ir pas suaugusius, būtent suaugusių pasaulyje vis didesnę varomąją jėgą turi taip vadinamoji vidinė motyvacija. Suaugęs dažniau jau pasakys (aišku, jeigu augino motyvaciją ir save), kad „aš nusprendžiau”, vaikas daugiau sieks matomo išorinio prizo – tėvų pagyrimo, gero pažymio ar diplomo. Nepamirškite, daug dalykų pas mus yra tokie patys, mes norime saugumo, jaukių ir kokybiškų santykių su artimais žmonėmis, komfortiško gyvenimo. Patenkinus šiuos poreikius galima matyti, kaip tada labiau auga ir vidinė motyvacija.
– Kuomet vaikai ar suaugę sako „neturiu motyvacijos mokytis/dirbti/siekti tikslų“, ką Jums tai sako kaip psichologui? Į ką tokiose situacijoje žmogui (ar jo šeimos nariams) reiktų atkreipti dėmesį?
– Pradžioje per greitai pradėdavau ieškoti metodo, kaip tokį žmogų „užnorinti“. Bėgant laikui pradėjau matyti, kad dažniau aplinkiniai žmonės, sutuoktiniai, vaikų atveju – tėvai ar mokytojai, lieka nepatenkinti, jog partneris ar vaikas nesimoko, nesiekia, nedirba. Dabar jau neskubu teisti vaiko, kai išgirstu, kad jis nenori. Kodėl? Gali būti labai skirtingos priežastys, kodėl vaikas nenori.
Paprasčiausia priežastis – čia ne jo tikslas. Pagalvokite taip: vaikas nesirenka mokytojų, mokymosi temų, net klasiokų nesirenka. Jis gauna pareigą. Jeigu aš Jums kaip suaugusiam nurodysiu su kuo 12-ka ateinančių metų gyventi dienomis, pas ką mokytis ir ko mokytis, gali būti, kad reakcija bus labai panaši kaip ir vaikų. Taigi viena iš priežasčių, kodėl taip vaikas sako, kad nenori, yra labai paprasta – su juo niekas taip nuoširdžiai ir nepakalbėjo, ką reiškia gyvenime mokytis, ir kokia to nauda. Tada vaikai ir nesprendžia pagal tai, ar mokytis yra naudinga, bet pagal tokius žodžius, kaip: įdomu, labai įdomus mokytojas ir pan.
Gali būti, kad „nenoriu/neturi motyvacijos“ frazė slepia paprastesnes, žemiškesnes priežastis. Pavyzdžiui, nuolatinis neišsimiegojimas. Šiuo atveju nereikia jokio rimto pokalbio apie darbo ar mokymosi prasmę ir svarbą, tiesiog reikia išsimiegoti, o vėliau susiformuoti tinkamo miego įgūdžius.
Prieš kelis dešimtmečius buvo sukurtas įdomus metodas padėti suaugusiems padėti sau, susidūrus su priklausomybe, tai – motyvacinis interviu. Kai kiti griežtieji, neretai apribojimais ir dovanomis paremti metodai nedavė pageidaujamų rezultatų, šis motyvacinis interviu išgelbėjo ne vieno tūkstančio žmonių gyvenimus nuo priklausomybių naikinančios galios. Metodas yra labai paprastas – neskatinti žmogaus keisti gyvenimo, tiesiog ne vieno pokalbio metu užduoti klausimą „kas yra, kad nenori?”. Nors tai ir paprastai skamba, bet iš esmės tai veikia. Pagalbininkas nieko neaiškina, tik užduoda klausimus, o žmogus/vaikas/klientas turi atsakyti sau. Svarbiausia yra pačiam išsiaiškinti, kas gi stabdo nuo to natūralaus vidinio siekio mokytis, gerinti savo gyvenimą. Dėl šios priežasties atsakant į klausimą, ką man sako žmogaus nenoras, pasakyčiau, jog nežinau, paklauskime paties žmogaus ar vaiko. Tik nuteikime save ir pašnekovą ilgesniam, nuoširdesniam motyvaciniam pokalbiui.
Svarbiausia yra pačiam išsiaiškinti, kas gi stabdo nuo to natūralaus vidinio siekio mokytis, gerinti savo gyvenimą.
– Kaip manote, kaip mes galime ugdyti vaikų motyvaciją?
– Motyvacijos ugdymas visada prasideda nuo išorės, tai yra, nuo parodyto pavyzdžio, prizo, draudimo, paaiškinimo, kvietimo, paskatinimo, pagyrimo, o tik vėliau priklauso nuo paties vaiko. Daryti namų darbus, kloti lovą iš pradžių mes turėsime paskatinti, išaiškinti ir išmokyti, vėliau padėti susiformuoti įgūdį, o tada jau perduoti atsakomybę/procesą į vaiko rankas. Per didelis spaudimas ar kontrolė veikia priešingai, prigesina vaiko motyvaciją. Galėčiau išskirti šiuos pagrindinius pasiūlymus:
· Mokykime vaiką savistabos, savo dienos apžvalgos, dienoraščio rašymo. Tokiu būdu vaikas vis labiau susipažįsta su savimi, su savo tipiniu elgesiu;
· Parodykime, kuo daugiau įdomių, siektinų gyvenimo pavyzdžių. Leiskite patyrinėti įvairius būrelius, susitikti su įvairiais žmonėmis, kur būtų galima pakalbėti vaikui girdint apie žmonių gyvenimo pasirinkimus ir pasiekimus;
· Vėliau mokykime vaiką rinktis kažkokią veiklą ilgesniam laikui. Tarkime, pasirinkta muzika ar filmas – pasirinkome, pasiklausykime ar pasižiūrėkime iki galo. Jei tai žaidimas ar ekskursija – pasirinkome, išbūkime iki galo. Tuomet ateina eilė ir būreliams – lankyti juos iki galo;
· Nuolat sekite, kaip Jus mato vaikas. Ar Jūs esate tinkamas pavyzdys, tai yra, ar skaitote knygas vaikui matant, ar pasakojate, kai jūs struktūruojate savo dieną, ar parodote, kaip keliatės, klojate, ruošiate maistą, valotės dantis, mankštinatės, atliekate įsipareigojimus… Vaikai mokosi stebėdami;
· Galiausiai atkreipkite dėmesį, kada su vaiku ilgiau kalbatės: kai suklysta ar nepadaro, ar tada, kai padaro ir pasiekia. Didesnis dėmesys tinkamam elgesiui gali padėti labiau auginti motyvaciją.
Tai tik kelios idėjos. Labai neretai aš motyvaciją vadinu fenomenu, kuris pasireiškia, kai į vieną vietą sudedi daug dalykų: nuoširdžius pokalbius, ribas dėl maisto ir naudojimosi ekranais, tinkamų pavyzdžių parinkimu, leidimu vaikui rinktis, mokymo struktūruoti dieną. Kartais atrodo viską padarėme, kaip reikia, bet rezultato nėra. Tuomet praeina kokie 5 metai ir situacija pagerėja, vaikas pats pradeda tvarkytis, siekti. Tada supranti, kad pastangų poveikis pasimatė tik po tam tikro „inkubacinio” periodo.
Per didelis spaudimas ar kontrolė veikia priešingai, prigesina vaiko motyvaciją.
– Savo darbe daug bendraujate su vaikais ir jaunimu – kas visgi juos daugiausiai motyvuoja mokytis ir siekti? O kas demotyvuoja?
– Greičiausias poveikis – mažasis prizas. Tarkime, filmo pažiūrėjimas, žaidimas su kompiuteriu, muzika, pasiūlymas nuvykti į renginį, ar internetu pažiūrėti filmą, jeigu padarys namų darbus. Deja, greitai ateina laikas, kad net ir didesnis prizas „nesujudina” noro pasitvarkyti, paskaityti ar pasimokyti. Taigi, tada mokytoją ir save ramini, kad reikia ruoštis lėtam procesui. Kodėl lėtam? Pasižiūrėkite, kas gi tikrai motyvuoja. Pirmiausia, tai geras santykis su arti esančiais suaugusiais žmonėmis. Antra, sveikas dienos ritmas. Tai miegas, kai kasdien atsikeli išsimiegojęs, maistas, kai pavalgęs jautiesi sustiprėjęs, o ne apsunkęs, taip pat kalbu apie judėjimą, kai jautiesi nesustingęs. Trečia, tai galėjimas rinktis. Nuo mažų dienų mes turime mokyti vaiką rinktis. Motyvacija nėra vien tik tikslo siekimas, tai yra labiau kažko atsisakymas, kad galėtum siekti tikslo. Pavyzdžiui, kai perkate vaikui daiktą, pasiūlykite jam rinktis, tik neleiskite rinktis abiejų daiktų. Jis turi mokėti kažko atsisakyti.
O kas demotyvuoja? Didelis nesaugumo jausmas. Nerimas labai verčia žmogų susisukti į kokoną, kažkur pabėgti. Demotyvuoja ir per didelės bausmės, per dideli prizai. Aš vaikų dažnai paklausiu, ką jiems sako tėvai, dėl ko reikia mokytis. Jie pateikia įvairius atsakymus, pavyzdžiui, „Dėl savęs gi mokaisi”, „gero darbo nerasi”, „nesimokysi – eisi gatvių šluoti”. O nemažai vaikų sako, kad tėvai nieko nesako, tik vieną žodį – „reikia”. Kaip ir dalinai teisingos frazės, bet jos yra per abstrakčios, gal ne per daug moralizuojančios.
– Ar yra riba, kurią peržengus, motyvacija tampa nebe motyvacija, o, pavyzdžiui, psichologiniu spaudimu, manipuliacija ar kita nemalonia vaikui/jaunuoliui patirtimi?
– Taip, labai gerai pastebėjote, kad per intensyvus motyvavimas gali greitai pavirsti į privertimą. Įsivaizduojate, net ir tie tėvai, kurie panaudoja fizines bausmes, neretai tai vadina motyvavimu. Dažnai tai paaiškinama kaip „kad nesąmonių nedarytų”. Šeimose neretai yra pereinama prie rėkimo, kuomet paslėpta žinutė yra paprasta – „tu manęs nenervini, nes kitaip pastatysiu į vietą jėga, o darai, kas liepta, nes kitaip va, kaip gaunasi”.
Kaip vaikus motyvuoti teisingai, minėjau aukščiau, tačiau norėčiau pridurti, jog:
· Reiktų vesti apžvalginius pokalbius („kaip tavo diena/savaitė, na kaip mūsų ruduo atrodo, paaugome, atradome, ar deja nepasiėmėme visų augimo progų”?);
· Veskite svajonių pokalbius, kaip atrodytų vaiko idealus pasaulis, kaip atrodytų jo geriausia diena, kokių norėtų įgyti supergalių, kaip jas panaudotų, kokias norėtų išspręsti pasaulio problemas. Kai žmogus turi viduje vaizdinį ar svajonę, tada aiškiau ir lengviau save struktūruoti, kodėl tu kažką stengiesi ar mokaisi;
· Mažiau klauskime apie pažymius, daugiau klauskime, ką šiandien atrado ar išmoko. Dar vienas geras kasdienis klausimas – kiek šiandien įdėjo jėgų (ar mokymuisi, ar darbui, tvarkymuisi);
· Pabandykime vaiką išmokyti kiekvieną dieną skirti laiko savarankiškam mokymuisi. Būtent tos akimirkos, kai jis lieka vienas ir tyrinėja (knygas, daiktus, žaidimus, miestą) vėliau ir tampa jo vidinis varikliukas, pagrįstas smalsumu.
Atminkime, motyvuotas vaikas ar suaugęs nėra maniakas (kai su didele nevaldoma aistra ir atsidavimu siekia savo tikslo). Ne, po manijos epizodo visada ateis užgesimas. Dėl šios priežasties mokykime vaikus ir kokybiškai ilsėtis. Kaip Jums tokia pamoka: kaip kokybiškai nieko neveikti ir tiesiog būti? Ar mes suaugę mokame pabūti be jokio ekrano ar nuolatinio kokių nors klausimų sprendimo? Atraskime ir įveskime į kasdienybę nieko neveikimą.
– Kaip vertinate situacijas, kuomet vaikai yra motyvuojami dovanomis/yra nuolatos pagiriami ir pan.?
– Tai yra išorinė motyvacija – prizai ir apribojimai sujudina nejudančius, bet tai nėra „geras kuras” ilgoms kelionėms. Vaikai išmoksta bizniauti ( „mama, gavau 10, gali duoti pinigų..?”) arba adaptuotis prie bausmių („nebus mobilaus visą savaitę” – “nu ir nereikia”).
Apibendrinant prizų ir dovanų davimą, pradėkite motyvacinę kelionę nuo nedidelių pasikartojančių simbolinių prizų (pavyzdžiui, saulutė ant durų, lipdukas, reiškiantis, kad moka praustis, tvarkytis, padėti ir pan.). Tada nuolat klauskite vaiko, ar tai dar veikia, ar visgi geriau būtų pereiti prie motyvuojančio pokalbio. Bendrai tariant, didesnius daiktus dovanokite tik per Šv. Kalėdas ar gimtadienius. Visa kita turi būti paties vaiko uždirbama, jeigu jis pasiūlo planą („mama, aš du mėnesius plausiu kasdien namus, ar tai gali būti mano būdas užsidirbti naujesnį mobilų?”). Toks pasiūlymas turi būti vaiko, o suaugęs turi jį apsvarstyti.
– Pokalbį kreipiant nuo šeimos link švietimo sistemos, kaip manote, kokią įtaką vaikų motyvacijai turi minėta švietimo sistema?
– Kalbant apie švietimo sistemą tenka pripažinti daugelio faktorių įtaką, kuomet nesi tikras, kuris faktorius vaiką ar jaunuolį motyvuoja, o kuris – gesina. Visgi kuo toliau, tuo labiau mėgaujuosi ir didžiuojuosi mūsų švietimo sistemos įdėtu darbu, mokytojų atsakomybe, administracijų rūpesčių dėl sąlygų. Žinoma, yra dalykų, kurie man kliūna. Pavyzdžiui, per ankstyvas profiliavimas, per greitas vaikystės išvarymas iš darželių ir pradinių klasių, per didelis akademizmas ir orientacija į balus nei į patyrimą, per didelis akcentas į konkursus ir prizus, per maža parama klasių vadovams buriant klasių bendruomenes, galiausiai per stipriai nuvarginta ir vieniša pedagogų bendruomenė.
Nors ir yra tobulintinų dalykų, tačiau mes per greitai norime jų pagerėjimo. Nesulaukę greito rezultato, sugalvojame vėl naują idėją ar reformą. Kaip ir minėjau, dabar vis atlaidžiau ir su didesniu dėkingumu žiūriu į mūsų švietimo sistemą. Motyvacija čia yra tarsi „suneštinis balius”, nes ir tėvų, ir pačių vaikų indėlis yra labai svarbus. Apibendrinant – keliaukime lėčiau, nepamirškime mėgautis, kad ir nedideliais pasiekimais.
– Kaip galime išlaikyti vaikų motyvaciją mokytis prieš šventes ir pasibaigus atostogoms? Galbūt tiek mokytojams, tiek tėvams/globėjams/įtėviams ar paties vaikams turėtumėte patarimų?
– Atsakysiu trumpai – nebandykite. Tiesiog švęskite ir atostogaukite. Neturi būti visi gyvenimo etapai tik nuolatinis augimas ir ruošimasis ateičiai. O tada, kai ateina šventės, baigiasi trimestrai/semestrai, susėskime ir pakalbėkime, kas gavosi. Taip pat patarčiau, jog turi būti kuo mažiau formalių įsipareigojimų, ką vaikai turi nuveikti per atostogas ar šventes. Tegul vaikas pats įsipareigoja, ką norės pasiekti ar išmokti.
O jeigu neliko motyvacinių jėgų iki finišo likus 100 metrų, sumažinkite tikslą, pasiekite finišą, o tada padėkite „save ant stalo” vertinimui ir pokalbiui: kur buvo išeita iš ritmo, kur per daug darbų buvo atidėta į pabaigą, ką kitaip darysime, jeigu baigsis noras mokytis. Svarbiausia sau nemeluoti ir iš to pasidaryti išvadas. Gal tai buvo per aukšti reikalavimai, gal per daug laiko laisvalaikiui, per mažai mokymuisi. O gal – tiesiog neišsimiegota.
Apibendrinant – keliaukime lėčiau, nepamirškime mėgautis, kad ir nedideliais pasiekimais.
– Teko pastebėti, jog daliai vaikų yra gan sunku sugrįžti į mokyklos suolus pasibaigus nuotoliniam mokslui – kaip manote, kaip būtų galima palengvinti tokį sugrįžimą, kuomet pasikeičia ir mokslo aplinka, ir pati mokymosi metodika? Ką šiuo klausimu turėtų žinoti specialistai, dirbantys su vaikais/jaunimu?
– Pakankamai išsamiai mums atsakymų pateikė Vilniaus Universiteto mokslininkų grupė, tyrinėjanti ekranų poveikį vaikams (ir plačiau). Viena iš tyrimo dalių ir buvo, kaip karantinas paveikė mūsų vaikus ir motyvaciją mokytis (plačiau galite pasižiūrėti https://lt.mediavaikai.lt/). Būtent jie ir pateikė nemažai rekomendacijų tiek tėvams, tiek mokykloms. Karantino metu motyvacija mokytis krito daugiau nei pusei moksleivių. Ypač jaunesnių. Bet buvo pastebėta, kuo daugiau ir efektyviau mokyklos bendravo su tėvais, tuo geresnis poveikis buvo ir patiems vaikams.
Tai, kaip buvo vedamos pamokos, dėl kokybės buvo nemaža nepatenkintų tėvų (trečdalis ir daugiau) ir vaikų dalis. Noriu pabrėžti, jog mes per greitai norime „gerai ir efektyviai“. Turime duoti laiko adaptuotis tiek klasėms, tiek moksleiviams. Keliant itin didelius reikalavimus turėsime priešingą efektą – mokytojai padarys, kaip reikalaujama, o tada dalis išeis, nes nesutiks dirbti su tokių didelių pastangų reikalaujančiomis darbo sąlygomis.
Kur aš čia mačiau problemą – per didelis akcentas į mokymosi rezultatų „nekritimą“. Rezultatai ir nenukrito, bet kas tada iškrito? Mokytojų noras toliau dirbti tokiomis sąlygomis, galiausiai ir vaikai pradėjo nebenorėti. Kol kas siūlyčiau nedėti tokio akcento į PUPP ar PISA, ar dar kitus pamatavimus. Daugiau skirčiau dėmesio į klasės bendruomenių atkūrimą, platesnį žaidėjų įtraukimą į mokyklą. Tai jau vyksta su geros savijautos programa. Ji tik ką prasidėjo, tad neskubėkime iš karto ieškoti teigiamo poveikio vaikų pasiekimų lentelėse.
Galiausiai turiu dar vieną pasiūlymą – sugrįžti prie vienos 2020-ų metų idėjos, kuri, manau, gavo per mažai dėmesio. 2020-ieji metai buvo Mokyklų bendruomenių metai, tačiau man pasirodė, kad tai labiau tapo bendruomenių išsibarstymo metai. Laikas susitikti lėčiau.
„SOS vaikų kaimų“ informacija.
Psichologo Evaldo Karmazos vestu seminaru „Vaiko motyvacija veikti, mokytis, siekti“ , skirtu globėjams/įtėviams, „SOS vaikų kaimai“ įgyvendina projektą „Kuriame Lietuvą – pagalba globojant ir įvaikinant vaikus“.
