Radboudo universiteto (Olandijoje) mokslininkai tyrė karo stresą. Smegenų aktyvumo tomografinis vertinimas, psichologinių testų rezultatai parodė, kad karo stresas padidino klaidų skaičių, sumažino gebėjimą sukaupti dėmesį. Svarbi tyrėjų išvada – karo streso poveikis civiliams, nedalyvavusiems karo veiksmuose, kartais buvo stipresnis nei kovojusiems kariams. Kodėl tai nutinka?
Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pasiaiškinti, kas yra stresas ir kaip jis veikia mūsų organizmą.
Streso apibūdinimų yra gana daug, nors ne visi jie moksliškai tikslūs. Stresą vienas pirmųjų jo tyrinėtojų H.Selje įvardijo kaip nespecifinį, universalų kūno atsaką į grėsmę ir iššūkius. Jo metu žmogus patiria tris fazes – nerimą, priešinimąsi ir išsekimą.
Akivaizdu, kad susidūręs su vis naujais karo iššūkiais, atsidūręs sparčiai kintančiose aplinkybėse, dažnai neturėdamas visos informacijos apie jas žmogus, o tiksliau – jo organizmas – į visa tai reaguoja nespecifiškai, t. y. ir į gyvenimo permainas, ir į realų ar menamą pavojų, ir į dar daugybę kitų problemų reaguoja taip pat.
Iš pradžių organizmas pasirengia arba kovoti, arba bėgti, todėl širdis plaka dažniau, įsitempia raumenys, keičiasi kvėpavimo ritmas ir pan. Vėliau nerimo požymiai išnyksta, bet jiems suvaldyti reikia daugiau pastangų, nei būti ramiu saugioje aplinkoje. Dar vėliau ateina išsekimas, nes ilgai veikiant grėsmėms ir iššūkiams, su kuriais lyg ir apsiprasta, senka organizmo energija, jo galimybės prisitaikyti prie įtampos, „žmogiškoji mašina“ susidėvi.
Mokslinė streso samprata paaiškina, kodėl civiliai kartais labiau nukečia nuo streso nei kariai. Civiliai nežino, ką daryti ir, pavyzdžiui, karo Ukrainoje situacijoje nelabai ką gali padaryti. Kariai kovoja ir taip „iškrauna“ streso įtampą.
Nebus gerai, jei rusiška karo mašina sukels stresą ir mums. Kaip galėtume šį stresą įveikti?
Geriausias būdas susilpninti stresą – veikti. Galime dalyvauti mitinguose ir demonstracijose prieš Rusijos agresiją. Galime paaukoti nors truputį pinigų ar kovojančiai Ukrainai reikalingų daiktų (šiltų drabužių, patalynės ir pan.), galima padėti tiems, kurie rūpinasi bėgančiais nuo karo Ukrainos žmonėmis. Galime rašyti el. laiškus į Rusiją ir klausti: „Kodėl tapote nuolankiais Putino nusikaltimų bendrininkais? Kodėl tylite?“
Domėtis žiniomis būtina, daryti tai 5–10 kartų per dieną – žalinga.
Kiekvienas toks veiksmas – ne tik lašas, tašantis Kremliaus imperijos sienas, bet ir mūsų psichologinės gerovės, streso įveikos galimybė.
Reikėtų ir daugiau veiksmų, nukreiptų stresui mažinti. Todėl pravartu juos priminti.
Stresą mažina kryptingas veikimas, pasirengimas atremti pavojus. Šiandieną yra pakankamai informacijos apie pasirengimą nepaprastajai padėčiai. Pasirengimas suteikia kontrolės ir saugumo jausmą. Taigi, vadovaujantis civilinės saugos specialistų rekomendacijomis, tiktų pasirūpinti, kad namuose būtų vandens ir maisto atsargų bent dviem paroms, paruošti išvykimo krepšį su vaistais, dokumentais ir kitkuo, kas rekomenduojama, aptarti su artimais žmonėmis, kur susitiksime, jei staiga tektų išvykti.
Ne mažiau svarbu kryptingai atsirinkti informaciją apie karą. Domėtis žiniomis būtina, daryti tai 5–10 kartų per dieną – žalinga.
Laiką, skiriamą nuolatiniam TV stebėjimui, geriau skirti mankštai, pasivaikščiojimui gamtoje, tai daryti paraginti ir artimuosius.
Šiandieną, kaip tik šiandieną, o ne rytoj ar savaitgalį, itin svarbu palaikyti vieniems kitus. Matydami, kad artimas žmogus pasimetęs ir įsibauginęs, galime tiesiog pabūti su juo, išklausyti ir paskatinti ryžtingiau kovoti su stresu. Geranoriškai rūpindamiesi kitų stresu, slopinsime savąjį.
Stresą padeda įveikti atsipalaidavimo pratimai. Daug kas apie jogą, autotreningą, relaksaciją yra girdėjęs ar skaitęs. Netgi planavo tuo užsiimti, bet vis nerasdavo laiko. Dabar tinkamas metas pradėti save tobulinti. Nereikia delsti ir laukti.
Galite iš karto padaryti nesudėtingą, bet veiksmingą meditavimo pratimą.
Ramybės pratimas
Pasirūpinkite, kad bent 5–7 minutes netrukdytų telefono skambučiai ar kokie neatidėliotini reikalai.
Ramiai gulint ar sėdint, užmerkiamos akys ir mintyse stebimas dėmesio judėjimas. Jis gali nukrypti į aplinką – garsus už lango, skersvėjį, šviesą ir pan.; į kūno pojūčius – kvėpavimą, pulsą ir į tai, kas vyksta mūsų galvoje – mintis, prisiminimus, vaizdinius.
Atliekant šį pratimą užduotis labai paprasta: įsivaizduokite, kad jūs esate tylos ir ramybės centre ir iš ten stebite dėmesio judėjimą, nestabdote ir negreitinate šio proceso, o vien tik stebite. Jei dėmesys kiek ilgiau išlieka nukreiptas, pavyzdžiui, į praėjusios vasaros prisiminimą, tik konstatuojate, mintimis pasakote sau: „Vis dar galvoju apie tą prisiminimą.“ Ir nieko daugiau. Nereikia mėginti ką nors sau įteigti. Užtenka tik stebėti.
Baigus pratimą, dažnai nustembama – kiek daug minčių, pojūčių, vaizdų pralėkė. Po to pravartu savęs paklausti: „Jei iš penkių gyvenimo minučių net keturias galva buvo užimta įvairiausiais dalykais, o tik viena vienintelė minutė – rūpesčiais ir baimėmis, tai kodėl manau, jog esu juose paskendęs (-usi)?“
Pratimas taip pat leidžia pastebėti, kad likdami dabartyje nurimstame. Nes mūsų nerimo prielaidos – arba rūpesčiai dėl ateities, arba savigrauža dėl praeities.
