Kodėl mūsų smegenys, atrodo, prisitaikiusios prie įvairiausių situacijų, tokiose situacijose nepadeda laiku pastebėti pavojaus? Kodėl įsijungę ausines ar įbedę akis į ekraną tampame nepastabūs aplinkai? Apie tai 15min kalbėjosi su psichologu, Vilniaus universiteto profesoriumi Albinu Bagdonu.
Mokslininkas, kurio viena iš mokslinių tyrinėjimų sričių yra kognityvinė psichologija, apimanti dėmesį ir jo mechanizmus, teigia – žmogaus psichikos mechanizmai beveik nepasikeitė nuo akmens amžiaus. Kaip ir prieš keliolika tūkstančių metų, žmogus vienu metu sąmoningai sutelkti dėmesį gali tik į vieną objektą, veiklą ar mintį, o likusi sąmonės dalis veikia „budėjimo režime“. Ypatingai stipriai sutelkus dėmesį gali nebeveikti ir tas „budėjimo režimas“, sako mokslininkas.
Dėmesį galime sutelkti tik viena kryptimi
Pasak A.Bagdono, įsivaizdavimas, kad žmogus vienu metu gali dėmesingai atlikti kelis skirtingus veiksmus – mitas. Žmogus sąmoningai vienu metu gali atlikti tik vieną veiksmą, o kelis veiksmus atlieka tik tada, jei jie automatizuoti – nereikalauja sąmonės kontrolės.
„Pačios mūsų smegenys ir psichika veikia taip, kad mes viską darome pasirinkdami. Veiksmus, kurie reikalauja sąmoningos kontrolės, atsirenkame, ties jais susikaupiame ir priklausomai nuo užduoties sunkumo, skiriame reikalingą kiekį energijos resursų. Dėmesys yra būtent mūsų psichikos gebėjimas skirti reikiamą kiekį energijos konkrečioms užduotims atlikti. Kažkokio atskiro centro ar iešmininko smegenyse, kuris nukreipinėja mūsų sąmonę tai į vienus, tai į kitus dalykus nėra. Dėmesys yra mūsų psichikos organizuotumo ir veiklos kryptingumo principas“, – sako A.Bagdonas.
Psichologo teigimu, žmonės, kurie atrodo gebantys sąmoningai daryti kelis veiksmus vienu metu, tiesiog gali labai greitai, per sekundės dalį, perkelti dėmesį nuo vieno veiksmo į kitą. Tačiau jie vis tiek vienu metu sąmoningai atlieka tik vieną neautomatizuotą ir reikalaujantį sąmonės įsitraukimo veiksmą.
„Jei vienu metu atliekame dvi veiklas, pavyzdžiui, einame ir valgome arba dainuojame ir važiuojame dviračiu, viena veikla vis tiek yra visiškai automatizuota, nereikalaujanti sąmonės kontrolės. Mes negalime atlikti kelių sąmonės kontrolės reikalaujančių veiklų vienu metu. Sutelkti sąmonę galime tik į vieną dalyką. Ir kuo tas dalykas sudėtingesnis ar patrauklesnis, tuo daugiau tai sutelkčiai skiriame resursų“, – aiškina psichologas.
Mes negalime atlikti kelių sąmonės kontrolės reikalaujančių veiklų vienu metu. Sutelkti sąmonę galime tik į vieną dalyką.
Nesikeičiame nuo akmens amžiaus
A.Bagdonas pabrėžia, kad žmogaus smegenys ir smegenų veikimo principai, tarp jų ir dėmesys, galutinai susiformavo dar akmens amžiuje ir nuo tada beveik nesikeitė.
„Naudodami naujas technologijas, naujose situacijose mes naudojamės tais pačiais senais mechanizmais. Per 50, o gal ir šimtą tūkstančių metų nieko naujo smegenyse neatsirado“, – sako A.Bagdonas.
Dėmesio aspektu, anot specialisto, žmogus pernelyg nesiskiria nuo kitų gyvūnų – jie taip pat geba sutelkti dėmesį į tai, kas jiems svarbu, reaguoti į pavojų, atskirti pavojų nuo ne pavojaus ir panašiai.
„Jie, kaip ir mes, veikia kryptingai ir nesiblaškydami: medžioja, maitinasi, krauna lizdus, rūpinasi palikuonimis, Ne be reikalo žymiausi pasaulio pažinimo procesų ir smegenų tyrėjai dar 2012 m. pasirašė vadinamąją Kembridžo deklaraciją apie gyvūnų sąmonę, kurioje teigia, kad gyvūnai, ypač žinduoliai ir paukščiai, turi galvos smegenų struktūras, panašias į atitinkamas žmogaus smegenų struktūras. Vadinasi, yra visos prielaidos manyti, kad jiems būdinga ir tai, ką iki šiol priskyrėme tik žmogui – sąmonę. Apie tai byloja ir lyginamieji elgesio bei psichikos tyrimų faktai“, – sako A.Bagdonas.
Pasak profesoriaus, akmens amžiaus žmonės iš aplinkos gaudavo daug mažiau informacijos, jiems nereikėjo aprėpti tiek daug aplinkos objektų. Todėl jie galėjo lengviau pastebėti signalus, rodančius kylantį pavojų. Be to, tas pasaulis ir buvo pavojingesnis, reikėjo būti itin budriems.
„Dabar atsirado labai daug technikos, dėmesio objektai pasikeitė, jų padaugėjo, informacijos srautas yra didesnis. Yra dar viena bėda – mes labai bijome gyvačių, plėšrūnų, didelių vabzdžių, svetimų (ypač kitaip atrodančių) žmonių, gilaus vandens telkinio, potvynio ar gaisro. Tokių baimių mechanizmai susiformavo iki ir akmens amžiuje. Bet mes nebijome šiuolaikinių daiktų: automobilio, didžiulio garvežio, gatvės perėjos, telefono. Dėl to su tais naujais dalykais ne taip lengva tvarkytis, neskiriame jiems reikiamo dėmesio. Mes pasmerkti gyventi šiuolaikiniame pasaulyje su akmens amžiaus smegenimis“, – sako A.Bagdonas.
Psichologo teigimu, kai žmogus įsigilina į tam tikrą informacijos šaltinį, jis nepastebi, kas vyksta aplinkui. Čia jis vėlgi palygino žmogų su gyvūnais.
„Paukščiukus plėšrūnai dažnai pagauna būtent tada, kai jie sutelkia dėmesį į maistą ar poravimąsi. Tuomet jie nepastebi realaus išorinio pavojaus. Štai dėl ko potencialios aukos, pavyzdžiui, kanopiniai gyvūnai, labai skuba atsigerti ar pasimylėti. Plėšrūnai tokius malonumus ištęsia žymiai ilgiau..Lygiai taip pat ir žmogus, įsigilinęs į tai, kas dedasi telefone, žinoma, nepastebės gatvėje ar pervažoje kylančio pavojaus. Jei žaidžia įdomų žaidimą, sprendžia problemą, gavo įdomią žinutę, tuomet aišku, kad akys yra užimtos. Jei dar ir ausys užimtos, pavyzdžiui, klausomasi muzikos, tuomet žmogus tikrai gali atsidurti bėdoje“, – sako A.Bagdonas.
Dėmesio perkėlimą reikia ugdyti
Mokslininko teigimu, žmonės turi sąmoningai sau ugdytis dėmesio perkėlimo įgūdį. Potencialiai pavojų keliančiose situacijose, tokiose kaip ėjimas per pervažas, jie turi išmokti būti atsargūs ir sutelkti dėmesį tik į aplinką, o ne į kokį nors svarbią ar įdomią veiklą.
„Jei žmogus, eidamas per geležinkelio pervažą ar gatvę, nesugeba atsitraukti nuo savo tuometinės veiklos, tai, be abejo, jis turi didesnę tikimybę pakliūti į pavojų negu žmogus, kuris priėjęs gatvę visgi sugeba atsitraukti nuo įdomios veiklos. Psichologai tai vadina savireguliacijos gebėjimu“, – sako A.Bagdonas.
Ar galima išmokti dėmesį nuo vienos veiklos į kitą sąmoningai perkelti greičiau? A.Bagdonas sako, kad tobulėti galima, bet vis dėlto, kaip ir mąstymo ar kalbėjimo tempas, dėmesio perkėlimo greitis didžiąja dalimi yra paveldimas.
„Kai kurie žmonės yra gana inertiški, nepaslankaus dėmesio. Jei įsigilinę į tam tikrą veiklą jie, pavyzdžiui, eidami per gatvę atitrauks dėmesį nuo jos, jiems bus sunku vėl į ją „įsijungti“. Ir priešingai – yra žmonių, kurie gali priėję prie gatvės be problemų trumpam nukreipti savo dėmesį į aplinką, saugiai gatvę pereiti ir kitoje pusėje vėl grįžti prie veiklos telefone. Tą psichikos paslankumą šiek tiek galima ugdyti, bet vis dėlto žmogaus neurodinaminės, psichodinaminės savybės, sugebėjimas greitai „persijungti“, perkelti savo dėmesį yra labiau paveldėtas negu išmokstamas“, – teigia A.Bagdonas.
Pasak psichologo, vyrai savo dėmesį nuo vienos veiklos į kitą, nuo vieno objekto į kitą objektą perkelia šiek tiek greičiau negu moterys.
„Nes vyrai buvo medžiotojai, kareiviai, dažniau pavojuje atsidurdavo. Jiems tie dalykai buvo svarbesni. Tad didesnis dėmesio paslankumas ir buvo gamtinės atrankos susietas su vyriškąja lytimi. Tačiau skirtumas yra nedidelis“, – sakė A.Bagdonas.
Psichologo teigimu, svarbu, kad žmonės, kurie dėmesį „perkelia“ lėčiau, vis dėlto rūpintųsi savo saugumu ir prisimintų, kad saugiai pereiti gatvę ar pervažą yra svarbiau negu išlaikyti sutelktą dėmesį į tai, kas vyksta telefone.
Tačiau ir žmonės, kurie dėmesį perkelia greičiau, psichologo nuomone, neturi nusiraminti ir galvoti, kad gali vaikščioti įbedę akis į telefoną, nes vis tiek spės sureaguoti į pavojų.
„Žmonės, kurie dėmesį gali perkelti ypač greitai, dažnai eidami per gatvę dėmesį perkėlinėja nuolat – akies kraštu žvilgteli, kas dedasi gatvėje, tada vėl grįžta prie telefono, tada vėl meta žvilgsnį į gatvę ir taip toliau. Geriau to nedaryti. Geriau net einant per ramią gatvę sutelkti dėmesį į perėjimą, o tada grįžti prie telefono. Nes perėjimas per gatvę vis tiek reikalauja sąmonės kontrolės ir dėmesio – matyti, koks atstumas iki atvažiuojančios mašinos, galiu eiti ar ne, spėsiu pereiti per gatvę ar ne. Neskiriant tam pakankamai dėmesio, nuolat jį perkėlinėjant, atsiranda rizika neteisingai įvertinti situaciją“, – teigia psichologas.
Ypač didelį pavojų, specialisto teigimu, kelia situacijos, kai į veiklas, nesusijusias su ėjimu per gatvę ar pervažą, būna sutelktos abi pagrindinės apie pavojų perspėjančios juslės – rega ir klausa.
„Jei žmogus žiūri į telefoną, bet aplinkos garsus girdi, dar galima tikėtis, kad išgirs atvažiuojantį traukinį. Ir atvirkščiai – jei žmogus su ausinėmis, bet dairosi aplinkui, pavojų pamatys. Tačiau jei ir ausinės ausyse, ir akys įbestos į telefoną – labai blogai, nes į pavojų sureaguoti beveik neįmanoma. Bent vienas jutimo būdas – arba rega, arba klausa – einant per gatvę turi būti pajungtas signalams aptikti . O geriausia, jeigu abu, nes dabar kai kurie automobiliai, pavyzdžiui, elektromobiliai važiuoja tyliai“, – sako A.Bagdonas.
Vaikus reikia mokyti atsargumo
A.Bagdono manymu, mokyti, kad gatvėje negalima susikoncentruoti tik į įdomią veiklą, tėvai vaikus privalo nuo mažens. Antraip, pažymi specialistas, jų saugumas priklausys tik nuo kitų eismo dalyvių – ar jie spės laiku perspėti apie pavojų.
„Vaikus reikia pratinti prieš einant per gatvę mesti bet kokias kitas veiklas ir užsiimti analize, kas dedasi gatvėje. Nes kartais net ir tuščia gatve gali pralėkti mašina“, – sako A.Bagdonas.
Ar valstybiniu mastu reikėtų socialinės akcijos, kuri atkreiptų dėmesio į šią problemą? Pasak profesoriaus, tai nėra būtina, nes didžiausią įtaką vaikams vis tiek daro tėvai ir mokytojai. Kurie, deja, patys eidami per pervažą dairosi ne visada. A.Bagdono teigimu, pakaks, jei dėmesingumo ir savireguliacijos pamokos bus kasdienis tėvų ir pedagogų rūpestis.
„Reikia ugdyti pažinimo procesų valdymo, savikontrolės ir savireguliacijos kultūrą“, – pabrėžia mokslininkas.
