Psichologas T.Porutis: tiesa, jog vaikai yra mūsų veidrodis, visgi neretai mums yra per skaudi

Geriausias mokytojas – tėvų pavyzdys

KPPT psichologas T.Porutis pabrėžia, kad kiekvieno žmogaus gyvenime mano teisės ir mano pareigos užima svarbią vietą. Dažniausiai, anot jo, pokalbį apie vaiko teises ir pareigas išprovokuoja kilusios problemos, o jo metu norima atstatyti vaiko pareigos jauseną į socialiai priimtiną būseną.

„Jeigu vaiko ir tėvų bendravimas vyksta nuosekliai, specialaus pokalbio šia tema gali ir nereikėti. Čia, kaip ir kitose auklėjimo temose, galioja taisyklė, kad geriausias mokytojas – pavyzdys. Efektyvaus auklėjimo paslaptis yra ne tiek netinkamo elgesio akcentavimas ar kritika, kiek tinkamo elgesio pastebėjimas ir paskatinimas“, – paaiškino 15min pašnekovas.

Jeigu pastebime, kad vaikams jų teisės svarbesnės už pareigas, veikiausiai juos auklėdami kažką praleidome.

Psichologas atkreipė dėmesį, kad jeigu pastebime, kad vaikams jų teisės svarbesnės už pareigas, veikiausiai juos auklėdami kažką praleidome, todėl teks prie to grįžti ir rimtai padirbėti.

Šiame procese, pasak jo, labai svarbu neskubėti ir turėti kantrybės: „Pokalbis gali būti sėkmingas tol, kol abi pusės nori ir gali išgirsti viena kitą. Galima sakyti, kad kalbėtis ne per vėlu tol, kol abi pusės turi noro ir galimybių ne tiek kalbėti, kiek girdėti.“

Pavyzdys ir paskatinimas – stipresnis už kritiką

„Vaikas turi savo įsivaizdavimą, kaip jo pareigos turėtų derėti su teisėmis. Realybėje jis gali nesutapti su mūsų supratimu. Bėgant laikui vaikas vis labiau išmėgins mūsų autoritetą, klaus: „Kodėl turi būti taip, kaip tu sakai?“

Svarbu mokėti pasiremti tiek universaliomis vertybėmis, tiek savo pavyzdžiu, kuris prasideda teiginiu: „Tu turi teisę turėti ir išsakyti man savo nuomonę“, – patarė T.Porutis.

Dažnai situacijos, kai vaikas atlieka savo užduotis, lieka be mūsų dėmesio ir pagyrimo.

15min pašnekovas pabrėžė, kad pavyzdys ir paskatinimas veikia stipriau už kritiką. Vis dėlto, anot jo, dažnai situacijos, kai vaikas atlieka užduotis, lieka be mūsų dėmesio ir pagyrimo. Taip mes prisidedame prie to, kad dažniau tenka priminti ir pareigas.

KPPT psichologo teigimu, sėkmingas pokalbis apie pareigas retai būna trumpas: „Teks išklausyti ir priežastis, dėl kurių vaikas šiuo metu neruošia savo namų darbų. Turbūt teks išgirsti ne tik mintis, bet ir emocinius vaiko savijautos dalykus, pavyzdžiui, apie nuovargį, nepasitikėjimą savimi.

Idealu, kai su vaiku gebame likti vienoje barikadų pusėje, o ne išsiskirti į priešingas. Kartu svarstome, kaip efektyviausia būtų įveikti tingumą, dalinamės asmeninėmis sėkmingomis ir nesėkmingomis istorijomis bei jų pasekmėmis.“

Auklėjimas – tai pastovi pusiausvyros paieška

Yra sakančių, kad šiuolaikiniai vaikai žino tik savo teises, bet ne pareigas. Ar toks teiginys pagrįstas?

Psichologo T.Poručio nuomone, viskas, kas susiję su mūsų nusivylimu, pykčiu, pagieža ar perdėtu nerimu, nėra geri patarėjai vaikų auklėjime.

„Ši mintis, – paaiškino jis, – atspindi karčią auklėjimo patirtį. Pyktis ir nusivylimas nepadeda atrasti bendrystės ir kurti gražų ryšį. Nepamirškime, kad tik per teigiamą santykį galime duoti vaikams dalykus, kurie padės jų gyvenime. Auklėjimas – tai nuolatinė pusiausvyros paieška tarp riboti ar neriboti, tarp išsakyti kritiką ar padrąsinti, tarp nurodymo ar mokymo prisiimti atsakomybę pačiam.“

15min paklaustas, ar pareigingumas – savybė, kurią įgyjame vaikystėje, o gal to galima išmokti, psichologas svarstė, kad šito žmogus mokosi didžiąją savo gyvenimo dalį.

Auklėjimas – tai nuolatinė pusiausvyros paieška tarp riboti ar neriboti, tarp išsakyti kritiką ar padrąsinti.

„Neretai praktikoje kalbame apie paslėptas savybes. Žmogus stengiasi neparodyti ir neaktyvuoja ne tik, kaip įprasta manyti, kai kurių neigiamų savybių, tačiau ir teigiamų. Turbūt ir jums yra tekę susidurti su istorijomis, kai žmogus tol, kol gyvena su tėvais, yra netvarkingas, stokoja pareigingumo, o nuo jų atsiskyręs kuo puikiausiai tvarkosi su gyvenimo uždaviniais, geba sietis su aplinkiniais ir yra laimingas.

Tai, kad vaikas netvarko jūsų namų, dar nebūtinai reiškia, kad taip elgsis ir savuosiuose. Tai, kad jis pritingi mokytis, dar nebūtinai reiškia, kad taip pat ateityje elgsis savo darbe. Matyt, iki tol jis tiesiog stokojo suvokimo: tai yra mano gyvenimas. Ne paslaptis, kad prie to prisidedame ir mes, tėvai, prisiimdami už vaiko gyvenimą per daug atsakomybės ir sprendimų sau. Gyvenimas darosi neįdomus, nes jis nėra mano“, – pasakojo jis.

123RF.com nuotr./Namų darbai

Vaikams, kurių teisės pažeidžiamos, sunkiau laikytis pareigų

Anot pašnekovo, tarp teisių ir pareigų egzistuoja tam tikras ryšys. Kitaip tariant, kaip paaiškino psichologas, vaikai, kurių bendravimo, saugios aplinkos ar net fiziniai poreikiai nėra patenkinti, tikrai turės iššūkį dėl savo pareigų.

„Vaikai, patiriantys fizinį ar emocinį smurtą, jausis nesaugūs, turės vidinių konfliktų. Kad prisiimčiau atsakomybę už savo pareigas, turiu turėti giluminį suvokimą, jog gyvenimas yra įdomus, priklauso man ir jame yra mane palaikančių žmonių“, – kalbėjo T.Porutis.

„Kartais svarstau, – pridūrė jis, – kad laiko išbandyta tiesa, jog vaikai yra mūsų veidrodis, visgi neretai mums yra per skaudi, kad leistume sau suvokti visą jos realybę.“

Vaikai perima šeimos vertybes

Kaip pastebėjo Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja I.Kiselienė, ar vaikas žino savo pareigas ir kaip jas vykdo, labai priklauso nuo mūsų, suaugusiųjų, o visų pirma – tėvų. Vaikystė – tai metas, kai žmogus formuojasi tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Anot jos, tik žinodamas savo teises ir laikydamasis pareigų vaikas užaugs sveiku, laisvu žmogumi ir brandžia asmenybe.

Suaugusieji savo pavyzdžiu, o ne žodžiais, turi išmokyti vaiką tų pareigų laikytis.

„Vaikai perima šeimos taisykles, vertybes. Suaugusieji savo pavyzdžiu, o ne žodžiais, turi išmokyti vaiką tų pareigų laikytis“, – pabrėžė ji.

„Su vaiku, kaip ir su kiekvienu suaugusiu žmogumi, turi būti elgiamasi pagarbiai“

Kaip 15min paaiškino pašnekovė, žmogaus teisės, išdėstytos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, ne visada buvo vienodai taikomos vaikams ir suaugusiesiems, todėl pradėta atskirai kalbėti apie vaiko teises, sukurta tam tikra teisinė sistema. Pagrindiniai dokumentai, kuriais remiantis užtikrinamos vaiko teisės yra Vaiko teisių konvencija, LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.

Šiuose teisės aktuose, pasak I.Kiselienės, apibrėžta vaiko teisė gauti tinkamą sveikatos apsaugą, išsimokslinimą, teisė žinoti savo tėvus ir bendrauti su jais, teisė būti apgintam nuo bet kokio pobūdžio smurto, teisė gyventi pilnavertį gyvenimą, teisė turėti savo nuomonę, būti išklausytam, turėti asmeninį gyvenimą, neliečiamybę ir laisvę, teisė vartoti gimtąją kalbą, naudotis savo kultūra ir t.t.

Be to, ten pat numatytos ir pareigos, tarp kurių – pareiga gerbti savo valstybę ir įstatymus, laikytis visuomenės priimtų elgesio taisyklių, mokytis, saugoti savo sveikatą, gerbti savo tėvus, globėjus, mokytojus, visus kitus žmones.

Vaiko teisės nėra išskirtinės, jos išplaukia iš bendražmogiškų teisių.

„Pastaruoju metu, – pridūrė 15min pašnekovė, – žodžiai „vaiko teisės“ žmonėms kelia nerimą, supratimą, kad vaiko negalima sudrausminti, kad jis gali elgtis taip, kaip jis nori, nepaisyti visuomenėje priimtų elgesio normų.

Iš tiesų, vaiko teisės nėra kažkuo ypatingos, jos neskatina kurti nesveikų santykių tarp suaugusiųjų ir vaikų, nesudaro prielaidų vaikams negerbti suaugusiųjų, nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų. Vaiko teisės nėra išskirtinės, jos išplaukia iš bendražmogiškų teisių – su vaiku, kaip ir su kiekvienu suaugusiu žmogumi, turi būti elgiamasi pagarbiai.“