Pirmą kartą Lietuvoje surengtoje specializuotoje konferencijoje „Globėjų ir įtėvių šeimų stiprinimas“ A.Kurienė kalbėjo apie tai, ko reikia įvaikintiems ir globojamiems vaikams, kad jie užaugtų ir galėtų nugyventi visavertį gyvenimą. Jos teigimu, šiuos vaikus lydi sužalotos vaikystės patirtys, tačiau suteikus reikalingą paramą ir rūpestį naujoje šeimoje jie pagyja.
Materialinė gerovė ryšio neatpirks
„Savo kasdieniame darbe sutinku daug tėvų ir dažniausiai girdžiu klausimą – ką daryti, kai vaikas nemiega, nevalgo ar nesimoko. Mano atsakymas būna vienintelis – pagalvokite, iš kur tai kyla. Ir kai tai suprasite – žinosite, kaip pakeisti tą elgesį“, – patikino psichologė.
Pasak jos, tėvai neretai per mažai sureikšmina emocinio ryšio su vaiku svarbą.
„Kai buvo prasidėjusi pirmoji emigracijos banga, daug tėvų išvažiavo uždirbti vaikams „kompiuterių“. Jie paliko vaikus su kaimynais, močiutėmis, dar kažkuo. Ne todėl, kad nemyli vaikų, bet tiesiog nežinodami, kad vaikams pirmiausiai reikia pastovaus palaikymo ir buvimo šalia. Tad jei matote, kad jūsų įvaikintas ar globojamas vaikas liūdi ir dėl to nuperkate naujausią telefoną, kad jis pralinksmėtų, pamatysite, kad tai nepadės. Ne tame yra liūdesio priežastis“, – teigė A.Kurienė.
Nepakanka tenkinti tik fiziologinius poreikius
Pasak A.Kurienės, mes gimstame visiškai bejėgiai, ir kad išgyventume, mums reikalingas kitas žmogus. Netgi gamtos sudėliota taip, kad vos gimę jau turime įgimtą gebėjimą patys inicijuoti ryšį ir „kviesti į dialogą“ suaugusįjį žmogų.
„Tai yra stiprybė, su kuria į pasaulį ateina kūdikis, kad užmegztų kontaktą, pajustų savo kūną ir atrastų save. Tam tikra prasme ši savybė niekada nedingsta – žmogiškojo ryšio siekis yra užkoduotas mumyse. Jei manote, kad geriausia diena yra būti visiškoje vienatvėje, – ilgai taip sunkiai išgyventumėte“, – teigė psichologė.
Ji patikslino, jog tam, kad kūdikis galėtų sveikai vystytis, nepakanka patenkinti fiziologinių jo poreikių.
Jei manote, kad geriausia diena yra būti visiškoje vienatvėje, – ilgai taip sunkiai išgyventumėte.
A.Kurienė pabrėžė prisilietimų svarbą – trūkstant tiesioginio kontakto su žmogumi kūdikio raida būna sutrikdyta. Žinoma, tai nereiškia, kad toks vaikas visam gyvenimui yra „pasmerktas“, tačiau kūdikystėje patirtą prisilietimų ir tiesioginio kontakto su artimuoju trūkumą vėliau kompensuoti būna daug sunkiau.
Užprogramuojamas pasaulio suvokimas
Pasak A.Kurienės, vos gimus smegenyse jau yra šimtai milijonų neuronų, kurie būna nesusijungę ir nesusiformavę. Tai, kokios jungtys susidarys bei kaip formuosis kūdikio smegenys, iš esmės priklauso nuo dviejų dalykų – aplinkos, kurioje jis auga, ir žmogaus, kuris būna šalia.
„Tam, kad susidarytų jungtis, turi įvykti pakankamai daug kartų pasikartojanti interakcija stabilioje aplinkoje. Sakykime, jeigu mama kiekvieną kartą prieina prie kūdikio besišypsanti, duodanti pieno, paglostanti – kaskart kūdikiui smegenyse „užsidega lemputės“, susiejančios mamą su malonumu. Ir jei mama per pusmetį taip prieina milijoną kartų – susidaro jungtis, tarsi koks kabelis, kuris lemia, jog visą likusį gyvenimą mama nesąmoningai siejama su malonumu, o pasaulis natūraliai atrodo patikimas ir saugus“, – aiškino psichologė.
Tačiau jei mama kaskart, prieidama prie kūdikio, būna pavargusi, nepatenkinta, liūdna ar pikta, vaikas susieja ją su baime. Negana to, matydamas negatyviai nusiteikusią mamą kūdikis priims, kad tai jis yra ją liūdinantis objektas, kas vėlesniame amžiuje galimai sąlygos nesaugumo jausmą ir nepasitikėjimą ne tik jį supančiu pasauliu, bet ir savimi.
O štai jei mama vieną dieną būna besišypsanti ir laiminga, kitą – jau paniurusi, ir taip tęsiasi nuolatos, A.Kurienės teigimu, kūdikio smegenyse nesusidaro pakankamai jungčių, kad jis suprastų, kaip veikia pasaulis. Tai vėliau gali nulemti jo chaotišką, dezorganizuotą egzistavimą pasaulyje.
Bent kartą palikti vaikai bijo, kad juos vėl paliks
A.Kurienė patikino, jog biologinių tėvų netektis yra mažiau traumuojanti patirtis lyginant su tais atvejais, kai vaikai biologinėse šeimose palikti ekstremalioje nepriežiūroje (pvz., nemaitinami, negydomi, neprausiami) ar žalojami (mušami, žeminami, kankinami, tvirkinami, išnaudojami ir pan.).
Tačiau, jos teigimu, nepriklausomai nuo vaiko praeities, visiems įtėviams ar globėjams tenka susidurti su papildomais iššūkiais, kai vaikui anksčiau ar vėliau ateina laikas integruoti ankstyvąją patirtį į savo gyvenimą ir atrasti savąją tapatybę.
Pamatė keturmetę šveičiančią tualetą. Klausia, ką darai? O ji – kad negrąžintumėte atgal.
„Prieš daug metų mano draugė su vyru įsivaikino ketverių metų mergaitę. Parsivežė ją namo, paguldė miegoti naujame kambaryje, tačiau apie penktą ryto nubudo išgirdę keistus garsus. Kai nuėjo triukšmo šaltinio link, pamatė tą keturmetę šveičiančią tualetą. Klausia, ką darai? O ji – noriu, kad negrąžintumėte atgal. Tai ji ne iš džiaugsmo tai darė, o iš baimės, nes tai buvo jau trečia jos šeima“, – pasidalijo A.Kurienė.
Anot jos, tai yra pavyzdys, parodantis, kad sužaloti vaikai yra kupini baimės ir netikėjimo – jie nemano, kad šis pasaulis priklauso jiems, kad gyvenimas juos priima tokius, kokie jie yra.
„Įvaikinti vaikai, net ir neužduodami klausimo, visada svarsto, ar jų nepaliks. Ypač tie, kurie nors kartą palikti. Ir labai daug tenka praeiti, kol jie nurimsta ir galiausiai patiki, kad šie namai yra jų vieta. Kaip? Išbandydami įtėvius ar globėjus tiek meile, tiek bjaurastimi – visokiais būdais“, – pridūrė ji.
Nė vienas vaikas nesiekia blogo
Pasak A.Kurienės, tam, kad vaikas užaugtų, reikia meilės, saugumo, esminių poreikių patenkinimo, stabilumo ir aiškių ribų. Įvaikintiems ar globoje auginamiems vaikams be viso to dar reikia pagalbos įveikiant trauminį patyrimą.
„Tai svarbu, kad sužalota kūdikystė ar vaikystė neužpildytų viso ekrano – tiek pačio vaiko, tiek įtėvių ar globėjų gyvenimo; kad nepaisant patirtos traumos, galėtume pamatyti vaiką, kuris siekia ryšio, meilės, stabilumo, atjautos. Juk tiesa ta, kad nė vienas vaikas nesiekia supykdyti ar įskaudinti įtėvių, globėjų arba manipuliuoti jais. Toks vaiko elgesys tik rodo jo patiriamą skausmą“, – teigė specialistė.
Pirmas iššūkis – baimės įveikimas
Taigi kaip įtėviai ar globėjai gali padėti vaikui išgyventi skausmą ir integruoti į savo gyvenimą ankstyvąją patirtį, kad jis galėtų jaustis visavertis šiame pasaulyje?
A.Kurienė pasakojo tam sugalvojusi „keturių ratų procesą“, kuris padeda suprasti, kokie etapai yra praeinami vaikui atėjus į naują šeimą.
„Pirmiausiai jūs ir jūsų vaikas turėsite įveikti baimę. Jis turės nurimti, patikėti jumis. Galbūt vaikutis norės miegoti susikibęs už rankų, o gal dvidešimt kartų (kas būtų mažai, beje) šauks jus per naktį. Visa tai užtruks tiek, kol vaikas įsitikins, kad čia jo vieta, o jūs – jo pagalba ir paguoda“, – nurodė A.Kurienė.
Anot jos, bijantys vaikai dažniausiai yra nuolankūs. Tad naujoje šeimoje įvaikintas ar globojamas vaikas dažnai būna paklusnus, besišypsantys, besistengiantis patikti, „piešiantis širdeles“. Kita vertus, kai kuriais atvejais dėl patiriamos baimės vaikas gali neprisileisti, nedrįsti atlikti tam tikrų dalykų ar ragauti tam tikro maisto, kol nepasijaučia saugus.
„Visgi, kiek matau, visi įtėviai ir globėjai sėkmingai įveikia tą baimės etapą, nes supranta, kad vaikas į naujus namus įžengė išgąsdintas ir traumuotas“, – teigė ji.
Vaikai turi pagrindo būti pikti
Kaip toliau pasakojo A.Kurienė, kai vaikas pasijaučia saugus ir tikrai patiki, kad nauji namai yra jo vieta – įžengiama į naują „ratą“, t. y. vaiko pykčio etapą.
„Patikėkite, jis tikrai turi pagrindo būti labai piktas. Ir jis pyks – gal ant jūsų, o gal ant viso pasaulio. Dėl to, kad gyvenimas yra baisi neteisybė, kad jis prarado namus ar tėvus, kad jį mušė, skriaudė, gąsdino, nemaitino, vadino negražiais žodžiais ar gesino į jį cigaretes. Jūs matysite pyktį, kuris gali būti skirtas kam tik nori ir bet ko išprovokuotas – neskanaus blyno ar šuns. Bet iš esmės tas pyktis yra apie sužalotą gyvenimą; apie tai, ko neturėjo įvykti“, – kalbėjo psichologė.
Šiuo etapu, anot A.Kurienės, labai svarbu stengtis išlaukti ir nereaguoti į vaiką tuo pačiu. Mat atsakant į pyktį pykčiu vaikas gali išsigąsti, kas jį sugrąžins atgal į baimės „ratą“.
Vaiko gedėjimo procesas – daug sunkesnis
„Tačiau jei ištversite baimės ir pykčio etapą, nesakyčiau, kad bus lengviau, bet bus žingsnis į priekį. Po pykčio vaikui ateina liūdesys – gedėjimas dėl neįvykusio gyvenimo, dėl dalykų, kurie niekada neįvyko ir nebeįvyks. Neaišku, kiek laiko užtruks šis etapas: vieniems užtrunka metus, kitiems – dešimt metų. Kartais tas liūdesys pasireiškia ir vyresniame amžiuje“, – dalijosi ji.
Pyks dėl to, kad gyvenimas yra baisi neteisybė, kad jis prarado namus ar tėvus, kad jį mušė, skriaudė, gąsdino, nemaitino, vadino negražiais žodžiais ar gesino į jį cigaretes.
A.Kurienė patikino, kad iš esmės mes visi patiriame dalykų, kurie turi būti „išgedėti“. Bet vaikui, praradusiam namus ar biologinę šeimą, gedėjimas būna daug sunkesnis.
„Liūdesio etapu vaikas gali tapti niūrius, užsisklendęs, depresiškas. Jis gali pradėti dažniau sirgti, patirti įvairius skausmus ar nerimo bangas – tai ypač būdinga pradinukams. Jis liūdi, nes jam sugrįžta patirtų traumų atsiminimai. Vaikas gali tapti vaikiškesnis, nei kad priklausytų pagal jo amžių.
Tai nesąmoningas poreikis išgyventi normalią kūdikystę. Neišsigąskite, taip netruks visą likusį gyvenimą. Galbūt užteks keletą kartų pažaisti su juo „viru viru košę“, net jeigu jam trylika. Ir čia nieko tokio – gal su juo apskritai niekas nežaidė, arba viena ranka žaidė, o su kita – talžė“, – aiškino psichologė.
Anot jos, kai vaikas pradeda dalytis atsiminimais, dažniausiai pasidaro aišku, kodėl pasireikšdavo tam tikras jo elgesys.
Sužalotas ryšys gali būti pakeistas mylinčiu
„Galiausiai, įveikus baimės, pykčio ir liūdesio „ratus“, ateis džiaugsmas. Tada širdis bus piešiama ne iš baimės ar noro patikti, o iš vilties ir žinojimo, kad meilė yra įmanoma. Tada vaiką džiugins tai, ką jis daro, jis nuoširdžiai ims domėtis galimybėmis ko nors siekti, patirti“, – sakė psichologė.
Ji taip pat pridūrė, jog natūralu, kad pasitaikys atkryčių, sugrįžimų į sunkius prisiminus.
„Vienokios ar kitokios reakcijos vis tiek pasirodys, tačiau prieš tai įveikę sunkiausius vaiko integracijos iššūkius pamatysite, kaip jis gali mokėti džiaugtis, rūpintis savimi, domėtis pasauliu. Tikėkite, kad sužaloti ryšiai ir santykiai gali būti išgydyti pakeitus juos priimančiu, suprantančiu ir mylinčiu santykiu“, – pabrėžė A.Kurienė.
