I.Zamanskaja-Samuchova perinataline psichologija ir psichoterapija Vilniaus gimdymo namuose užsiima daugiau kaip septynerius metus, o privačioje praktikoje – septyniolika. Lietuvos medicinos studentų asociacijos surengtoje paskaitoje specialistė supažindino su perinataline depresija ir pabrėžė, kad apie šią JAV ir Australijoje itin daug susidomėjimo sulaukiančią temą svarbu kalbėti ir Lietuvoje.
Atpažinti sudėtinga
Perinatalinė depresija gali atsirasti laikotarpiu nuo pastojimo iki pirmųjų vaiko gyvenimo metų. Liga diagnozuojama, kai moteris ne mažiau kaip dvi savaites skundžiasi apatija, nenoru nieko daryti, nuoboduliu, pojūčiu, kad nėra malonu lauktis vaikelio ar megzti ryšį su juo. Ji gali jausti motiniškumo trūkumą ir nenorą rūpintis tiek vaiku, tiek savimi.
Pasak I.Zamanskajos-Samuchovos, atpažinti perinatalinę depresiją išties sudėtinga.
Supainiojama su hormonų kaita
„Turėjau atvejį, kai moteriai šeštą nėštumo mėnesį buvo nustatyta depresija. Kai jos paklausiau, kada pradėjo jausti pirmuosius simptomus, ji pasakė, kad po pastojimo. Nors moteris savo ginekologei nuo pat pradžių papasakojo, kad jaučiasi blogai, kad jai liūdna, gydytojai pasirodė, kad tai yra normali prisitaikymo prie nėštumo reakcija. Ji pasakė, kad tą liūdesį sukėlė hormoninė kaita. Tuomet moteriai pasidarė gėda kalbėtis apie jausmus ir vėliau ji gydytojai nebeatviravo“, – dalijosi psichologė.
Jos teigimu, labai svarbu suprasti, kad kurį laiką besitęsiantis liūdesys ir vidinis skausmas rodo, kad derėtų ieškotis specialistų pagalbos.
Lengvas liūdesys po gimdymo – natūrali reakcija
I.Zamanskaja-Samuchova taip pat teigė, jog teoriškai kiekviena moteris po gimdymo išgyvena vadinamąjį „baby blues“ – nuotaikų kaitas ar melancholišką, liūdną būseną. Įprastai ji tęsiasi apie keturiolika dienų ir po to praeina.
„Žinoma, kai kurios moterys to visiškai nepajaučia, dažnai net nepastebi, nes nemalonius jausmus užgožia džiugesys dėl gimusio vaiko. Bet kartais būna atvejų, kai moterys sako, kad šalia visų tų gerumų jaučia kažkokį liūdesį, nesupranta, kas vyksta ir kodėl.
Viena moteris yra pasakiusi, kad, kai buvo nėščia ir vaikas buvo joje, viskas buvo gerai. Tačiau pagimdžius to pojūčio jau nebėra. Taigi esu pastebėjusi, kad „baby blues“ etapas yra tarsi atsisveikinimas su nėščiosios būsena, kai vaikas tampa atskiru kūnu ir tu jo kaip ir nevaldai“, – pasakojo psichologė.
Jaučiami prieštaringi jausmai kūdikiui
Tačiau kai depresijos simptomai po gimdymo nepraeina daugiau kaip dvi savaites, dažniausiai įtariama neseniai pagimdžiusioms būdinga depresija. I.Zamanskajos-Samuchovos teigimu, ši liga įprastai išsivysto per pirmuosius metus po gimdymo.
Viena vertus – myli, kita vertus – kaltina ir pyksta, kad jis nevalgo, nemiega, neleidžia pailsėti ar apskritai gyventi.
„Moterys, kurios serga šia liga, po gimdymo nebenori bendrauti, verkia be priežasties, jaučia gilų liūdesį, beviltiškumo jausmą, nerimą ir dirglumą, pasyvumą, nuotaikų kaitą. Depresijai progresuojant, sutrinka miegas, mityba. Jos dažnai skundžiasi, kad savo kūdikiui jaučia prieštaringus, dvilypius jausmus: viena vertus – myli, kita vertus – kaltina ir pyksta, kad jis nevalgo, nemiega, neleidžia pailsėti ar apskritai gyventi“, – nurodė psichologė.
Pasekmės gali būti pražūtingos
Perinatalinė depresija, anot specialistės, yra nėštumo ir gimdymo komplikacija „numeris vienas“, kurios pasekmės gali būti lėtinės ir pražūtingos.
„Depresija didina priešlaikinio gimdymo riziką, turi žalos vaisiui ar kūdikiui. Moterys ima savęs neprižiūrėti, neina pas ginekologus, nepakankamai priauga svorio nėštumo metu, jaučia pastovų nuovargį, tampa viskam abejingos, gali piktnaudžiauti alkoholiu ar cigaretėmis. Gali atsirasti netgi suicidinių minčių ar pasireikšti agresyvus elgesys su savimi ir vaiku“, – daugiau perinatalinės depresijos simptomų atskleidė I.Zamanskaja-Samuchova.
Jos teigimu, moters būsena gali persiduoti ir jos partneriui, o tai sukelia dar daugiau sunkumų šeimoje ar netgi sukelia skyrybas.
Kokias problemas patiria vaikas
„Vaikas gali gimti per mažo svorio, su padidėjusia streso hormonų koncentracija organizme ar netgi apsinuodijęs psichoaktyviosiomis medžiagomis, jei motina jų vartojo.
Gimęs kūdikis gali būti labai verksmingas, dirglus, neramus, silpnai prisirišantis prie motinos. Įdomu tai, kad dažniausiai tokie vaikai nenori ilgai žysti krūties. Jų svorio ir ūgio augimas būna sulėtėjęs, gali atsirasti ir fiziologinių pakitimų“, – nurodė I.Zamanskaja-Samuchova.
Vyresni vaikai, augdami su sergančia mama, tampa irzlesni, nepaklusnesni, gali pradėti dažnai kandžiotis, priešintis, nes patiria dėmesio trūkumą iš mamos.
„Negana to, tokie vaikai dažnai vystosi lėčiau, jie pasižymi lėtesniais mąstymo, suvokimo gebėjimais, turi mokymosi problemų, nes yra išsiblaškę, sunkiai koncentruojantys dėmesį. Prisideda ir emocinės problemos – žema savivertė, nerimas, miego sutrikimai. Jie turi didelę depresijos išsivystymo riziką vaikystėje. Taip pat būdingi elgesio sunkumai (agresija, destrukcija), negebėjimas kurti saugių, pastovių, ilgalaikių santykių su kitais, socialinis neaktyvumas“, – papildė specialistė.
Nesukuriamas saugus ryšys
I.Zamanskaja-Samuchova išskyrė, jog rizika vaiko sveikatai didėja ne tik dėl to, kad serganti moteris yra depresiškos nuotaikos, bet ir dėl jos elgesio su vaiku.
„Įprastai depresija serganti moteris nenori laikyti naujagimio ant rankų ar šalia savęs, net nesupranta, kad vaikui tai yra labai svarbu. Ji negeba sukurti saugaus ryšio su juo, jai trūksta empatijos. Dėl vaiko maitinimo – moteris gali nenorėti jo maitinti, sakyti, kad vaikas nenori valgyti. Serganti moteris stengiasi išvengti maitinimo krūtimi arba žindo labai trumpai“, – sakė ji.
Be to, mažiau tikėtina, kad serganti moteris kasdien kalbėsis su vaiku, žais su juo, skaitys knygas, šypsosis, ves į gydymo įstaigas; labiau tikėtina, kad ji elgsis šaltai, demonstruos pyktį, atitolimą.
Pasak I.Zamanskajos-Samuchovos, su didžiausia rizika susirgti perinataline depresija susiduria moterys, kurios iki pastojimo yra turėjusios psichikos sveikatos sutrikimų, taip pat paauglės.
Šiuo metu Lietuvoje nėra specializuotos diagnostikos, kuri leistų nustatyti perinatalinę depresiją, tačiau, pajutus psichologės minėtus simptomus, kurie tęsiasi ilgiau kaip keturiolika dienų, svarbu apie tai kalbėtis su šeimos gydytoju, ginekologu, kreiptis pas psichologą ar psichiatrą.
„Gera žinia ta, kad liga pagydoma skiriant psichologo konsultacijas, psichoterapiją ar medikamentus, priklausomai nuo pacientės būklės. Laiku diagnozavus pirmuosius simptomus išvengiama ligos progresavimo į sunkesnes stadijas, o gydymas būna daug paprastesnis“, – teigė I.Zamanskaja-Samuchova.
