Daugelio „influencerių“ (nuomonės formuotojų) paskyrose galima pamatyti įvairiausią reklamą, už kurią jie užsidirba nemažus pinigus, taip pat – kad įvairius produktus reklamuoja jų vaikai. Vaikai reklamose pasirodo vos nuo kelių dienų amžiaus, tarkime, kūdikiai dar gimdykloje reklamuoja sauskelnes, o vėliau augdami – ir visas kitas prekes, kurios susijusios su jų vystymusi bei raida.
Su psichologe Milda Karklyte-Palevičiene mes diskutuojame apie tai, ar normalu vaikui, kurio nuomonės dar negalima atsiklausti, būti reklamos veidu? Kokią įtaką gali vaikams ateityje padaryti įvairių jų gyvenimo situacijų paviešinimas? O gal visgi toks „apsinuoginimas“ ir viešas savo ir šeimos bei vaikų demonstravimas yra visiškai normalu, nes be technologijų ir socialinių tinklų dažnas neįsivaizduoja savo gyvenimo?
– Ką manote apie situaciją, kai tėvai vaikus įtraukia į nuolatines reklamos kampanijas socialiniuose tinkluose?
– Nenoriu būti kategoriška, tačiau mano nuomone, tai nėra gerai ir tinkama vaikui. Nereikėtų jaunesnio ar vyresnio vaiko naudoti kaip įrankio, juk kiekvienas mūsų esame asmenybės.
Tėvams gali atrodyti nieko tokio, kad vaikas reklamuoja vieną ar kitą prekę, tačiau pačiam vaikui tai gali palikti ilgalaikių pasekmių. Pavyzdžiui, mes gyvename tokiame amžiuje, kai nežinome, kur bus panaudotos išpublikuotos nuotraukos ar vaizdo įrašai, ypač, kai jie prieinami visiems.
Pagalvokime, kai vaikas ūgtels, ar nepakenks jam viena ar kita nuotrauka, vaizdo įrašas, kuriame jis pavaizduotas subtilioje situacijoje? Mes pasąmoningai siunčiame žinutę, kad tu esi lyg įrankis, daiktas, kuriuo naudojuosi ir siekiu savo tikslų. Tai gali pradėti daryti didelę įtaką vaikų ir tėvų santykiams, o tai nėra į naudą besivystančiam vaikui.
– Ką manote apie tai, kad net tarkime, reklamos su vaikais, kūdikiais kainuoja brangiau?
– Tai vėlgi yra naudojimasis vaiku. Kaip matome, tai šiuo metu tikrai yra „ant bangos“, jais naudojamasi norinti pritraukti dėmesio, nes vaikai dažniausiai asocijuojasi su žavumu, mielumu, gaunamas didesnis dėmesys, ypač, kai reklamuojamos vaikiškos prekės.
– Vaikai dažnai apskritai filmuojami ir viešinami gana subtiliose situacijose, pavyzdžiui, kaip sėdi ant puoduko ar užsiima kita veikla, kuri galbūt daugeliui atrodo neestetiška. Kaip tai gali ateityje paveikti vaikus?
– Suaugusiam ir subrendusiam žmogui toks jo vaizdavimas gali ir nesukelti stiprių neigiamų pasekmių, tačiau jeigu kalbėtume apie paauglystę, tokie dalykai gali atsiliepti labai skaudžiai.
Paaugliai dar tik bando suprasti save, pasaulį, o išplaukusi viena ar kita forma medžiaga, kurią būtų galima panaudoti prieš juos, pavyzdžiui, pasityčioti, gali sukelti išties daug streso ir nerimo.
Paaugliai yra labai jautrūs, juos galima lengvai sužeisti. Jie nori įsitvirtinti, būti bendraamžių grupės dalimi, jaustis reikšmingi, todėl daugelis vaikystės užfiksuotų įspūdžių, jeigu jie yra pertekliniai ir klaidžioja kažkur internete, gali atsiliepti tikrai skaudžiai.
Todėl nesvarbu, kokiu tikslu viešinate vaikus – reklamai, o gal norėdami pasirodyti artimiesiems, draugams, pagalvokite, kokius vaizdus įkelsite. Visada pagalvokite, o kaip jūs jaustumėtės, jeigu jus filmuotų, kai esate tualete? Arba įdėtų nuotrauką, kai sergate, gulite pasliki lovoje? O gal nuoširdžiai stengdamiesi padarote nemalonių klaidų? Visose tose situacijose nė vienas mūsų nenorėtų būti viešinamas.
Dar man labai užkliūva filmukai, kuriuose vaikučiai mėgina ką nors padaryti, jiems nepasiseka, o visi juokiasi. Tokių dalykų tikrai galite rasti labai daug. Tai man irgi suponuoja pažeminimą, nors vaikas to ir neturi omenyje, nes vaikas bando, stengiasi, daro taip, kaip moka, tačiau sulaukia tik juoko dozės – tai labai neetiška ir nepagarbu vaiko atžvilgiu.
Reikėtų pagalvoti, kaip mes apskritai bendraujame su vaiku, kaip reaguojame į jo pirmuosius žingsnius, kai jis kažko mokosi, kai jam kažkas nesiseka ir panašiai. Tai labai svarbu, nes tai kuria jo vidinę realybę ir asmenybę.
– Technologijos yra labai svarbi gyvenimo dalis – šalia mūsų telefonai, kompiuteriai, viską fotografuojame, filmuojame, tad gal tai normalu – viešinti savo ir vaikų gyvenimą nuo... iki? Gal visuomenei tai įprasta, tad neturėtų kelti nuostabos?
– Manau, visame kame yra labai svarbus balansas. Nemanau, kad turėtume visiškai atsisakyti socialinių tinklų, nieko nefotografuoti ir niekuo nesidalinti, tačiau lygiai taip pat manau, kad perdėtas kasdienis dalijimasis viskuo nėra gerai, tad nereikia pasinerti į kraštutinumus.
Pabandykime atrasti balansą, nes kad ir kaip nenorėtume, technologijos vis tiek mus paliečia, tad turime su jomis susidraugauti.
Nereikia galvoti, kad vos tik įdėjus nuotrauką į socialinius tinklus, ji iškart bus pavogta. Iš per didelės baimės mes galima nukrypti į visai kitas, bet ne ką mažesnes problemas.
Dar man labai užkliūva filmukai, kuriuose vaikučiai mėgina ką nors padaryti, jiems nepasiseka, o visi juokiasi.
Patarimas yra paprastas: pagalvokite, ką viešinate. Jeigu įdedate šeimos nuotrauką iš atostogų, tame nieko blogo nėra, tačiau juk nedėsime visų sėdinčių tualete ar besimylinčių lovoje. Patys renkamės, ką viešinti, o ko ne. Tam tikri dalykai lieka tik mūsų namuose, tad ir socialiniuose tinkluose patarčiau laikytis šitos taisyklės – sveikas balansas tik į naudą.
Visada pagalvokite, kam tą darote. Jeigu viešinate vaiko gimtadienį, gal tame nėra nieko blogo, gal norite parodyti, kaip vaikas užaugo, ką nors naujo išmoko, o jeigu tam, kad gautumėte daugiau pinigų, gal reikėtų prisiminti, kad vaikas nėra įrankis.
Tam tikri dalykai lieka tik mūsų namuose, tad ir socialiniuose tinkluose patarčiau laikytis šitos taisyklės.
– Kaip vaikus apskritai veikia tai, kad jie nuolat mato tėvus su ekranais, kurie taip bendrauja, fotografuoja, filmuoja?
– Turbūt svarbiausias dalykas, jog tai gali daryti stiprią įtaką vaikų ir tėvų santykių kokybei, kurti vaiko nesaugumo jausmą, iškreipti artimų santykių supratimą, o tai yra pagrindas sveikos asmenybės vystymuisi.
– Dažnai galime pamatyti, kad vaikai kartu su tėvais reklamuoja įvairius daiktus, žaislus, knygutes ir daugybę kitų jiems patinkančių dalykų. Kaip kasdien gaunamos dovanos gali paveikti vaikus? Ar tai nėra nuolatinis dirgiklis ir noras gauti vis daugiau?
– Įvairių daiktų, žaislų, materialinis perteklius vaikui nėra gerai. Pats pagrindinis ir esminis vaiko vystymasis, asmenybės formavimasis prasideda nuo ryšio su tėvais. Todėl žaislai ir daiktai, kad ir kokie jie bebūtų, neturėtų tapti bendravimo, ryšio su tėvais pakaitalu.
Tėvams gali atrodyti, kad jie daro viską, šiuo atveju, perka, duoda, ar gauna dovanų reklamai vaikiškus daiktus ir mano, kad vaikas bus laimingas. Tam tikra prasme, taip lyg išsiperkama vaiko meilė, ir dažnai gimdytojai mano, kad to užtenka, kad vaikas būtų laimingas.
Tačiau esmė – nuoširdus dėmesys, ryšio kūrimas, o to dovanos nepakeičia. Kitas dalykas, kai vaikas visko gauna, ko tik nori ar išsireikalauja, tai irgi nėra gerai dėl to, kad savireguliacija dar tik pradeda vystytis.
Jeigu vaikas nesupranta, kad tam tikrų dalykų reikia palaukti, juos užsitarnauti, užsidirbti, sukurti planą, strategiją, kaip aš to pasieksiu, tai ateityje turės tam tikrų pasekmių, nes nesuteikiame vaikui galimybės kūrybiškai vystytis, įgyti kantrybės, atsakomybės, suprasti daiktų vertės.
Kai vaikas visko gauna, ko tik nori ar išsireikalauja, tai irgi nėra gerai dėl to, kad savireguliacija dar tik pradeda vystytis.
Kasdien gaudamas visko, ko nori, vaikas prie to pripranta ir nesupranta, kad gali būti kitaip, tam tikra prasme, tai galima pavadinti ir priklausomybe. Vaikui augant tai gali atnešti sunkumų ir problemų, nes visada taip nebus.
Už tai atsakingi tėvai, kurie ir sukūrė tokį procesą, kurio pasekmės toliau plečiasi vaiko viduje. Tai nėra vaikui į naudą, ilgainiui gali būti vis sunkiau patirti malonumą, džiugesį, ir šiems jausmams reikės vis daugiau dirgiklių, vadinasi, daiktų, dovanų ir t. t.
– Ką patartumėte žinoti ir kaip teisingai elgtis, jeigu viešiname savo vaikus internete?
– Pirmiausia, atsakykite sau, kodėl tai darote – siekiate finansinio uždarbio, norite pasididžiuoti savo vaikais, o gal tiesiog dalinatės jų gyvenimo akimirkomis su pačiais artimiausiais? Taip pat paklauskite savęs, tai darote dėl to, kad to reikia jūsų vaikui, o gal jums patiems?
Taip pat turėtumėte žiūrėti, kaip visas tas viešinimas atsiliepia vaikui. Net jeigu manote, kad tai yra žaidimas, visa tai gali pridaryti nemažai žalos.
Pamąstykite ir apie tai, kaip jūsų vaikai į viską reaguotų po 5, 10 ar 15 metų. Kas bus su įrašais, nuotraukomis ir kita medžiaga, kurioje pavaizduotas jūsų vaikas? Galite pamėginti įsivaizduoti, kaip jaustumėtės, jeigu jūsų vaikystės nuotraukos, kai sėdite ant puoduko, išplistų internete. Kokie jausmai jus apimtų?
Taip pat pastebėkite savo šeimos gyvenimą – kiek jūs iš tikrųjų kokybiškai ir nuoširdžiai leidžiate laiką su vaikais be ekranų? Kiek daug vaikas gauna tikrai kokybiško dėmesio ir jeigu dėmesio negauna, kaip tą būtų galima pakeisti?
Ir prisiminkite, kad jos žmogus negali būti įrankis ir viską turėtų daryti laisvai, turėti pasirinkimo laisvę. Tačiau vaiko, kuris negali suprasti ir nuspręsti, mes negalime naudoti kaip įrankio. Todėl skirkime daugiau laiko tam, ką mes rodome vaikui, kaip su juo bendraujame, kokias vertybes skiepijame ir kokią asmenybę norime užauginti.
– Nuo kelerių metų vaikas jau galėtų sąmoningai suvokti, kas su juo daroma ir aiškiai tėvams išsakyti, nori ar nenori būti filmuojamas, fotografuojamas?
– Manau, maždaug nuo paauglystės pradžios, 10–12 metų. Visgi ir šiuo metu vaiko sprendimai dar gana nebrandūs, vaikai neturi patirties, jog galėtų numatyti būsimas pasekmes. Taigi tėvų atsakomybė išlieka didžiausia.
