Matyti vaizdus iš Ukrainos, kur užfiksuoti slėptuvėse suguldyti kūdikiai ar išsekusios šalies sieną kirtusios mamos su mažais vaikais – sunkiai pakeliama. Tad ir Lietuvoje į daugybės žmonių, ypač mamų, mintis yra įsismelkę įvairiausi katastrofiniai scenarijai. Kaip sako pašnekovė, nuo pirmosios Rusijos invazijos į Ukrainą dienos nepaliauja dirbti – nuolat konsultuoja būsimas ir esamas mamas, padeda joms išeiti iš panikos būsenos ir mobilizuotis.
Baimė dėl vaikų pranoksta baimę dėl savęs
Kaip sako S.Valevičienė, viskas turi savo kainą ir savo šešėlį, daugybei mamų vaikai šiomis dienomis padeda susitelkti, „įsižeminti“, bet kartu yra ypač padidėjęs nesaugumo jausmas.
Kai esi mama, supranti, kad nieko baisesnio gyvenime už tai, jog kas nors atsitiks vaikui, nėra.
„Kai turime vaikų, tai sugeneruoja daugybę energijos – dėl jų padarytume daugiau nei dėl savęs. Juk vaikai yra ryšys su mūsų ateitimi, žeme, istorija, vaikai į gyvenimą įneša gylio, atsakomybės – taip pat ir dėl to, ką paliksime po savęs. Tačiau kartu tai ir didžiulė našta… Viskas šviežia, jokių tyrimų dar nėra, tačiau iš to, ką matau darbe, mamos su vaikais dabar yra viena iš pažeidžiamiausių grupių, jos panikuoja, ypač tos, kurios turi mažą vaiką ar kelis jų.
Moterys taip ir sako: „Ką aš darysiu – kaip man juos reikės nešti, vežti, jei jie dar net nevaikšto.“ Taip, kai esi mama, supranti, kad nieko baisesnio gyvenime už tai, jog kas nors atsitiks vaikui, nėra – tai didesnė grėsmė, nei atsitiks man pačiai. Ką jau kalbėti apie mamas, kurios yra vienišos – galbūt vyras miręs, gal išvykęs ar įvyko skyrybos, o jei dar ir nėra tvirtų santykių su giminaičiais…“ – sako pašnekovė.
Kiekvieną dieną psichologei tenka konsultuoti moteris, kurių dalis būna ištiktos panikos, tenka padėti joms mobilizuotis, išeiti iš tos būsenos, nes pačios jos to nebesugeba. Kartu su kolegėmis, kuruojančiomis projektą „Mama mums rūpi“, S.Valevičienė visą praėjusį savaitgalį dirbo, kad sutelktų specialistus, kurie galėtų mamas nemokamai konsultuoti, kad prireikus šios turėtų, kur kreiptis.
Dabar itin jautrus metas ir besilaukiančioms moterims, tačiau daliai jų hormonų nulemti smegenyse vykstantys pokyčiai kiek padeda. „Kai moteris laukiasi, turi maža vaikutį, smegenyse aktyvuojasi centrai, atsakingi už nerimą, todėl moteris ir yra jam imlesnė. Tai fiziologinis procesas: nerimastingumas mamai yra normalu, nes tuomet yra didesnis šansas išgyventi jos vaikui – mama jį nuolat stebi, – aiškina pašnekovė.
– Aišku, kai kontekstas yra toks, kaip dabar, tas nerimas gali itin padidėti. Kita vertus, aš sakyčiau, kad moterys, kurios dabar yra netoli gimdymo, irgi dėl hormonų yra tokios būsenos, kai nerimas kiek nuslopęs – kaip sakau, jos yra tokiame lengvame plaukiojime, burbule, taip tiesiog veikia psichika. Taip, dabar išties sunku lauktis, gimdyti, turėti naujagimį, tačiau dalis moterų yra apsaugotos to savo „nuplaukimo“, tegul jos tik ir lieka tos būsenos.“
Kas padeda nurimti ir susitelkti?
Šiuo metu galima rasti daugybę patarimų, kaip sau padėti, tačiau žmonės skirtingi, situacijos skirtingos, tad vieni dalykai vieniems suveiks, kitiems – ne. Kaip S.Valevičienė patartų nurimti?
„Visi dabar esame įsitempę, gyvenimas pasikeitė ir toje situacijoje būsime ilgai. Tačiau kartu svarbu suvokti, jog pavojus slypi mūsų galvoje – mes vis turime daug informacijos ir dabar tarsi sėdime Ukrainoje. Tik pagalvokite, juk nebuvo karo su tokiu informaciniu lauku – mes esame taip arti visko, kas vykta! Tačiau iš tiesų, juk mano realybė yra čia, kur aš esu, o visa kita kuria mano protas – tai jo žaidimai. Tad labai svarbu grįžti į savo realybę, grįžti į kūną, reikia neleisti protui apsigyventi Ukrainoje. Aišku, žinojimas mus ir užkuria, juk vyksta išties herojiškas pasipriešinimas, jis mus išjudina, sujautrina, kai kuriais atvejais tai gerai, bet reikia stebėti, kur tas mūsų protas laksto, kaip mes jaučiamės.“
Labai svarbu grįžti į savo realybę, grįžti į kūną, reikia neleisti protui apsigyventi Ukrainoje.
Vienas esminių psichologės patarimų yra kontroliuoti informacijos vartojimą. Mums visiems atrodo svarbu žinoti, kas vyksta, todėl ir naršome naujienas. Daugelis išgyvename ypatingą nesaugumą ir bandymas pagauti informacijos ženklus bei kryptį, yra išgyvenimo mechanizmas. Taip pat sekdami naujienas mes jaučiamės esantys kartu, jaučiamės susivieniję, esame įkvėpti ukrainiečių herojiškumo. Tačiau labai svarbu stebėti save – kaip gaunama informacija mus paveikia emociškai.
Anot psichologės, išties padeda ekspertų klausymasis, labai konkreti informacija, kuri sumažina katastrofos jausmą. O vertėtų vengti – ypač jautriems žmonėms – informacijos, kuri yra emocionali, nieko nepasako, tačiau protui padeda kurti blogiausius, katastrofinius scenarijus.
„Dabartinėje situacijoje savijautai labai padeda aktyvi veikla, kuri įveiklina kūną, bet, kaip aš sakau, išmeta iš proto – bėgimas, šokiai, joga… Štai aš pati jodinėju ir, kai tai darau, valandą apie karą negalvoju. Tačiau veiklos reikia išties aktyvios – tiesiog vaikštant po namus ir tik kvėpuojant, smegenyse vis tiek gali kilti uraganas.
Dar vienas dalykas – vaikai mus, tėvus, nepaprastai įtraukia į gyvenimą – reikia tuo naudotis, žaisti su jais, lakstyti, tai irgi padės bent trumpam atsijungti. Tokie dalykai kūnui suteikia atokvėpį, tą daugeliui žinomą jausmą „fuf“…“ – pataria pašnekovė.
Ji priduria, jog apie stresą mums labai aktyviai signalizuoja kūnas – jame tarsi apsigyvena „sulaikymo“ jausmas, įtampa, darosi šalta, apima nuovargis, irzlumas. Tad labai svarbu aktyvia veikla atpalaiduoti raumenis. Kitaip rizikuojame persitempti, tada viskas atrodys dar baisiau. O kai nuraminsime kūną, sugebėsime atsikvėpti – „fuf“, tada galėsime vėl bandyti kaip nors išgyventi.
Ar gali padėti kvėpavimo pratimai, meditacija? S.Valevičienė sako, jog taip, jei tai esate jau išbandę, mokate tą daryti. „Tačiau jei niekada to nedarėte, gali būti sudėtinga. Arba galima bandyti daryti kvėpavimo pratimus, tačiau be didelio lūkesčio, kad patirsite atsipalaidavimą, nes tai yra įgūdis – mokėti paleisti. Manau, kad aktyvi fizinė veikla greičiau padėtų pasiekti tą paleidimo jausmą“, – komentuoja ji.
Mes po vieną viso šito neatlaikysime, nes vyksta išties baisūs dalykai.
Kaip neabejotinai padedantį dalyką ji įvardija pokalbius su kitais, bet su tam tikra išlyga – reikia stebėti, su kuo kalbi ir kaip tas pokalbis nuteikia, nes kai kuriais atvejais gali būti sunku atlaikyti kitų žmonių įtampą, paniką.
„Reikia atsirinkti, su kuo pakalbėjus tampa ramiau ar bent jau savijauta neblogėja. O jei apninka didelė panika, žinoma, reikia kreiptis į specialistus, nes mes, psichologai, turime įgūdžių, kaip iš tokios būsenos išvesti. Visoms mamos šiuo metu sakau, kad puoselėtų santykius su artimaisiais. Jei tiesiog sėdite bute su vaikais, imkite juos ir važiuokite pas savo mamą – būkite kartu, bendraukite. Mums dabar itin reikia pabūti su kitais. Nes puikiai žinome, kas nutinka, kai pabundi naktį ir pradedi galvoti… O ateina rytas, pateka saulė ir viskas vėl truputį kitaip. Mes po vieną viso šito neatlaikysime, nes vyksta išties baisūs dalykai. Jei sunku rasti gyvą santykį, kuris visada bus pilnesnis, tegul jis bus virtualus, galima paieškoti tokių grupių“, – sako S.Valevičienė.
Apie vidinius resursus, adaptaciją ir saugumą
Pašnekovė pastebi ir tai, jog visi dabar juntame, jog padėdami kitiems, patys tampame stipresni.
„Tad jei turite draugę su mažu vaiku – skambinkite, eikite pasivaikščioti, eikite į gamtą. Pamatykite medžius, gyvūnus – kad vyksta gyvenimas. Bandykite padėti kitiems, nes taip padėsite ir sau, – sako ji. – Taip pat svarbu suvokti, kad visada, kai mums reikia vidinių resursų, psichika jų iškrapšto, mes juos savyje turime. Jei kažkas nutiks, mūsų psichika susitelks ir mes nuveiksime nerealius dalykus. Tad reikia tuo tikėti – kad aš turiu visus resursus, kurių man prireiks. Ir tai galioja ne tik karo atveju, bet ir bendrai gyvenime. Nereikia visko griežtai kontroliuoti, perkraustinėti kuprinių ir dėlioti bėgimo planų. Reikia patikėti, jog jei bus sudėtinga situacija, rasi sprendimą. Tokio tikėjimo reikia mums visiems, ne tik mamoms.“
Pašnekovės teigimu, dar svarbu įsisąmoninti, jog dabar vyksta adaptacijos naujoje situacijoje procesas, o jis užtrunka, tad ji pataria elementariai mažiau dirbti, daugiau ilsėtis.
„Dabar norisi apsikabinti vaikus po antklode ir žiūrėti filmą – tą ir darykime. Gaminkime paprastą maistą, nesitvarkykime, nes tam daugeliui nėra jėgų. Kuo mes daugiau ilsėsimės, tuo realiau, kad nepereisime į ilgalaikį stresą, kuris paskui nepaleidžia. Taip pat ribokime kofeiną, o ir naujienų vartojimą bei mėlyną ekranų šviesą vakare. Stebėkime, ką veikiame ir kaip dėl to jaučiamės, – pataria ji. – Šiuo metu pastebiu ir dar vieną dalyką – vaikai pradėjo miegoti su tėvais ir šiuos tai labai gerai veikia! Kai nesaugu, puiku būti kartu, tai ir suteikia saugumo jausmą. Tad darykite šeimos miegojimo kartu vakarėlius – visiems bus į sveikatą.“
