Dalinamės psichologės įrašu apie kišenpinigius, paskelbtu tinklaraštyje „Dideli vaikai“.
Dažnam suaugusiam kyla klausimas, kada pradėti kalbėtis su vaiku apie pinigus ir ar iš viso tai daryti. Šią savaitę „Herojus“ progimnazijoje vyko diskusija apie tai, ir aš noriu pasidalinti esminėmis mintimis su visais. <...>
Apie pinigus pradedame su vaiku kalbėti nuo tada, kai jis pradeda kalbėti. Įtraukiame jį į paprastas buitines veiklas, kurios susijusios su pinigais – prekių sąrašo sudarymas, apsipirkimas maisto prekių ar kitose parduotuvėse, pirkinių planavimas, nereikalingų pirkinių atsisakymas ar pirkinių prioretizavimas ir t.t., ir pan. Vaikas turi girdėti ir dalyvauti temose apie pinigus tiek, kiek leidžia jo branda, vystymosi etapas, suvokimas.
Kišenpinigių vaikui reikia. Jie turi būti nuolatinės jo įplaukos. Jis juos turi matyti. Jų kiekis turi būti aptartas iš anksto. Jie neturėtų virsti bausme: „Neduosiu dabar tau kišenpinigių, nes tu neskaitai knygos.“
Tačiau gali būti aptarta iš anksto, kad kišenpinigiais jis atsiskaito už sugadintus daiktus ar pan. Bet apie tai turi būti kalbėta, o ne trenkti kaip žaibas iš giedro dangaus.
Svarbu kalbėti apie galimas sukaupti sumas, jų panaudojimą, tikslo išsikėlimą: „Ką už juos norėtumei įsigyti?“ Vaiką mokome planuoti, stebėti pinigų kelią ir augimą. Tai gali vykti pakankamai anksti – kai vaikas jau moka skaičiuoti arba pradeda tai daryti.
Gali būti aptarta iš anksto, kad kišenpinigiais jis atsiskaito, pvz., už sugadintus daiktus. Bet apie tai turi būti kalbėta, o ne trenkti kaip žaibas iš giedro dangaus.
Galima įtraukti vaiką į aukojimo ar labdaros idėjas. Jis ar ji gali patys pasirinkti būdą ir sumą. Tačiau daug vertingiau, kai vaika spats/pati sugalvoja, kuo tai jam/jai reikšminga ir svarbu.
Pinigai gali būti įrankis siekti savo tikslo, bet ne tikslas savaime. Tai įrankis mokytis, bet ne valdyti kitus. Kuo daugiau rodysime savo pavyzdžiu ir apie tai kalbėsimės šeimoje, tuo aiškesnį vaizdą turės vaikas ir priims informaciją bei požiūrį.